Vaikų džiaugsmas baigiasi ten, kur prasideda tėvų abejingumas

Prie Širvintų savivaldybės pastato įrengtas išskirtinai gražus ir modernus vaikų žaidimų kompleksas – tikras traukos objektas šeimoms ir mažiesiems lankytojams.

Deja, pastaruoju metu pastebima, kad gerokai paaugę vaikai elgiasi neatsakingai: laužo įrenginius, lipa ne pagal paskirtį, kelia pavojų sau ir kitiems. Kai savivaldybė paviešino nuotrauką paauglio, gadinančio įrenginį, viešoje erdvėje pasipylė ne tik netinkamai besielgiantį vaiką palaikantys komentarai, bet ir absurdiški teiginiai, esą „vaikai turi viską pažinti“, „nereikia saugoti“, tarsi tai būtų ne visuomenės, o merės ar dar kažkieno asmeninis turtas.

„Širvintų kraštas“ išklausė nusivylusios ir pasipiktinusios mamos nuomonę:

„Gerbiami komentatoriai, kurie palaiko viešojo turto niokojimą, šis laiškas skirtas jums – tiems, kurie, užuot pasmerkę netinkamą elgesį, jį pateisina. Tiems, kurie, užuot mokę vaikus atsakomybės, skatina juos elgtis neatsakingai. Tiems, kurie, užuot saugoję tai, kas priklauso visiems, leidžia tai naikinti. Ir dar drįsta rašyti užgauliojančius komentarus, kai atsakingos institucijos bando tvarką įvesti.

Ar tikrai manote, kad čiuožyklos, sūpynės, laipynės – tai daiktai, kuriuos galima laužyti, gadinti, naudoti ne pagal paskirtį? Ar tikrai manote, kad tai – tik „vaikų džiaugsmas“, kurį galima išreikšti bet kokia forma, net jei tai reiškia viešojo turto niokojimą? Jei taip – tuomet siūlau jums pastatyti savo kieme čiuožyklą, sūpynes, laipynes ir leisti savo vaikams jas laužyti, draskyti, teplioti, lipti ne pagal paskirtį. Bet ne – jūs to nedarysite. Nes kai tai jūsų kiemas, jūsų pinigai, jūsų pastangos – tada jau „negalima“. O kai tai visuomeninis parkas – tada „vaikai džiaugiasi“, „juk nieko tokio“, „juk visi taip darėme“. Tai ne tik veidmainystė. Tai gėda. Viešosios erdvės – tai ne jūsų kiemas. Tai ne jūsų nuosavybė. Tai ne vieta, kur galima elgtis kaip tik norisi. Tai bendras turtas, skirtas visiems – ir mažiems, ir dideliems. Ir jei jūs nesugebate to suprasti, tai gal laikas susimąstyti, ar tikrai esate tinkami auklėti vaikus. Nes vaikai mokosi iš tėvų. Ir jei tėvai sako: „lipk aukštyn čiuožykla, juk smagu“, „nieko tokio, kad nulūžo, juk ne mūsų“, „kam tos taisyklės, juk vaikai“ – tai ko tikėtis iš tų vaikų?

O kai įvyksta nelaimė – kai vaikas nukrenta, susižeidžia, kai įrenginys sulūžta ir sužaloja kitą – tada jau nebe vaikas kaltas, nebe tėvai kalti. Tada kaltinama savivaldybė, mokykla, darželis, net gamintojas. Tik ne jūs. Tik ne tie, kurie leido, skatino, toleravo. Tik ne tie, kurie komentaruose rašo: „juk visi taip darėme“, „juk vaikai“, „juk smagu“. Tai ne tik neatsakinga. Tai pavojinga.

Viešosios erdvės turi taisykles. Ir tos taisyklės ne šiaip sau. Jos skirtos tam, kad būtų saugu, kad įrenginiai tarnautų ilgai, kad visi galėtų jais naudotis. Ir jei jūs manote, kad taisykles galima ignoruoti – tai gal laikas jums pasėdėti prie tų pačių čiuožyklų ir aiškinti kiekvienam vaikui, kaip reikia elgtis. Gal laikas jums patiems perskaityti tas taisykles, kurias ignoruojate. Gal laikas prisiminti, kad gyvename ne laukinėje gamtoje, o visuomenėje, kur galioja tvarka, pagarba ir atsakomybė.

Ir ne, tai ne perdėta. Tai ne „per griežta“. Tai ne „vaikų laisvės ribojimas“. Tai – būtinybė. Nes jei nebus tvarkos, nebus ir čiuožyklų. Nebus sūpynių. Nebus parkų. Bus tik sulūžę vamzdžiai, išdraskytos aikštelės, ir tušti pažadai, kad „kitą kartą elgsimės geriau“. Todėl labai aiškiai: jei norite, kad jūsų vaikai laužytų įrenginius – statykite juos savo kieme. Jei norite, kad jie ignoruotų taisykles – mokykite to namuose. Bet nelįskite į viešas erdves su savo neatsakingumu. Nes tai, kas priklauso visiems, turi būti saugoma. Ir jei jūs to nesuprantate – tai ne vaikai kalti. Kalti jūs.

Be to, negalima nutylėti dar vieno skaudaus fakto – kai kurie tėvai ne tik toleruoja netinkamą elgesį, bet ir aktyviai jį skatina. Jie ne tik nesudrausmina, bet ir giria savo vaikus už „drąsą“, už „išradingumą“, kai šie lipa aukštyn čiuožykla, laužo konstrukcijas ar elgiasi pavojingai. Tai ne auklėjimas – tai abejingumo ir neatsakomybės demonstravimas. Tokie tėvai tampa tiesioginiais bendro turto niokotojais. Jie perduoda vaikams žinutę, kad taisyklės – tik dekoracija, kad viešoji erdvė – niekieno, vadinasi, galima elgtis kaip tik nori. Ir kai tokie vaikai užauga, jie negerbia nei žmonių, nei aplinkos, nei bendruomenės. Tai ne tik liūdna – tai pavojinga visai visuomenei.

Ir dar – jei matote, kad vaikas elgiasi netinkamai, nežiūrėkite pro pirštus. Neapsimeskite, kad „nematėte“. Nepraleiskite progos sudrausminti. Nes kiekvienas jūsų tylėjimas – tai pritarimas. O kiekvienas pritarimas – tai žingsnis link dar vienos sulūžusios čiuožyklos, dar vienos nelaimės, dar vieno kaltinimo „ne mums“. Bausti be perspėjimo? Galbūt. Bet kai taisyklės aiškiai parašytos, kai ženklai matomi, kai kamera fiksuoja – tai ne „netyčia“. Tai ne „nežinojimas“. Tai – pasirinkimas. Ir už pasirinkimus reikia atsakyti. Todėl raginu visus – saugokime tai, kas priklauso visiems. Gerbkime viešąją erdvę. Ir ne, tai ne „per griežta“. Tai – būtina. Nes kitaip – liks tik griuvėsiai. Ir tušti komentarai, kad „vaikystė buvo smagi“.