Savininkė apgailestauja, kad neužarė dalies Napoleono kelio

Norintys pravažiuoti, skambina Mikalinai Gumuliauskienei. Išvydusi prie užtvaros veterinarijos specialistes, Napoleono kelio dalies savininkė gal juokais, o gal rimtai pasakė: „Turbūt apskundė...“

Norintys pravažiuoti, skambina Mikalinai Gumuliauskienei. Išvydusi prie užtvaros veterinarijos specialistes, Napoleono kelio dalies savininkė gal juokais, o gal rimtai pasakė: „Turbūt apskundė...“

Nuolatiniai laikraščio skaitytojai turbūt dar nepamiršo prieš ketverius metus keliskart dėliotos istorijos apie tai, kaip legendinio Napoleono kelio atkarpa tavo privačia Pigonių kaimo gyventojų Gumuliauskų nuosavybe. Tada daug kas pirštais rodė į neva aplaidžiai savo darbą atlikusius žemėtvarkos specialistus, kiti tikino, kad šioje istorijoje kalčiausi buvo patys Gumuliauskai, privatųjį interesą iškėlę aukščiau viešojo, treti manė, kad patys pigoniškiai ieško ko nepametę ir pernelyg dramatizuoja situaciją.

Tačiau yra, kaip yra. Įforminus nuosavybę Gumuliauskams, jiems buvo priskirta ir sklypą kertančio istorinio keliuko atkarpa. Vienoje keliuko pusėje – gyvenamieji, o kitoje – ūkiniai pastatai. Galima sakyti, nutiko taip, kad kiaurą parą galima eiti ir važiuoti į abi puses per privatų kiemą. Nedaug tas keliukas užima, tik 23 arus. Bet ir mažas kupstas didelį vežimą apverčia, ką jau kalbėti apie kelią.

Dabartinis Žemėtvarkos skyriaus vedėjas Jonas Purvaneckas sako, kad tokių atvejų, koks yra Pigonyse, šalyje – šimtai, tik daug kur buvo rastas kompromisas – tokiems keliukams nustatyti servituto reikalavimai, kad žmonės ir toliau be jokių kliūčių galėtų pasiekti savo sodybas, laukus, nuvažiuoti iš vieno taško į kitą. Tuo tarpu Gumuliauskų sodyboje tai nebuvo padaryta, ir kelio atkarpa tapo privačia nuosavybe.

Kai anuomet Vincui Gumuliauskui pabodo už namo sienos klausytis burzgiančių traktorių ir automobilių, jis prie įvažiavimų į savo sklypą įrengė įspėjamuosius ženklus ir uždraudė kitiems važiuoti per jo kiemą.

Nėra aiškaus atsakymo

Problemos gal ir nebūtų, nes nuo įprasto trakto atkirsta Pigonių kaimelio dalis turi ryšį su didžiuoju pasauliu per Liuliškius. Bėda tik ta, kad tuomet kelionė iki plento ir autobusų stotelės, o paskui – iki Lapelių parduotuvės ar Čiobiškio seniūnijos, pailgėja beveik 3 km į vieną pusę. Uždaryta kelio atkarpa negali važiuoti ir mokinius vežantis autobusiukas: keliems Pigonių mokiniams tenka eiti apie tris šimtus metrų, iki kur gali privažiuoti geltonasis autobusiukas.

Kartą ar du pasukęs tolimesniu keliu žmogus gal ir nepajustų nepatogumo, bet kai tai tenka daryti kone kasdien – per metus susidaro šimtai ir tūkstančiai papildomų kilometrų. Be to, anot Pigonių gyventojo Vytauto Cesiūno, kitas kelias netinkamas ūkininkams, nes jie posūkyje su plačia technika negali išsisukti pro čia augančią liepą. Jam pritaria ir tame pat kaime gyvenanti Ramunė Vikužienė.

Tačiau labiausiai Vytautas, Ramunė ir dar keli kaimo gyventojai nepatenkinti tuo, kad net po ketverių metų jie nežino – gali eiti ar važiuoti per sodybą valdančios Mikalinos Gumuliauskienės sklypą, ar ne. To jiems niekas nepasako. Vieni valdininkai sako: „Eikite nieko nebijodami“, kiti: „Eikite, jei leidžia“. O kas nutiks, jei užpuls šuo? Ar nebus susižalota įveikiant vielų užtvaras? Kas tada atsakys? Ar nebus paaiškinta, kad kalti patys, jog įsibrovė į svetimą valdą?

Prieš ketverius metus lyg ir buvo prieita prie bendros nuomonės, kad Gumuliauskai labiausiai kenčia dėl pravažiuojančios sunkiosios technikos ir Napoleono keliu keliaujančių ratuotų autoturistų. Siūlyta čia įrengti transporto masę ir greitį ribojančius ženklus, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Valdžia Gumuliauskams siūlė kompromisą – kelią paimti visuomenės reikmėms, o jo praradimą kompensuoti pridedant prie jų sklypo žemės. Bet savininkai atsisakė motyvuodami, kad jiems žemės pakanka, ir pasiūlė kitą išeitį – nutiesti aplinkkelį, kad būtų galima aplenkti sodybą. Tačiau toks pasiūlymas netenkino valdžios – kelio tiesimas kainuotų tūkstančius, be to, nutiesus naują jo atkarpą būtų prarastas istorinio kelio autentiškumas.

Neradus kompromiso, konflikto laužas nekurstomas užgeso.

Bet pasitvirtino išmintis, kad pelenuose žarijos rusena ilgai…

Tokią „barikadą“ turėtų įveikti atvažiuojantieji iš Pigonių. Sako, prieš tai čia neva buvo primėtyta akmenų ir pagalių su įkaltomis vinimis...

Tokią „barikadą“ turėtų įveikti atvažiuojantieji iš Pigonių. Sako, prieš tai čia neva buvo primėtyta akmenų ir pagalių su įkaltomis vinimis...

„Mūsų“ ir „mano“

Norėdama išsklaidyti abejones, grupė Pigonių gyventojų dar 2011 metų rugsėjį dėl šio kelio ir jo priežiūros kreipėsi į Seimo kontrolierių. Po trijų mėnesių jie gavo Seimo kontrolieriaus Augustino Normanto pažymą, kurioje buvo akcentuota, kad Savivaldybė privalo prižiūrėti vietinės reikšmės kelius, taip pat ir kelią į Pigonis.

Sunku pasakyti, ar tas raštas turėjo kokios nors įtakos, tačiau, kaip teigia Vytautas Cesiūnas, po dvejų metų pertraukos Pigonyse pasirodė greideris. Jam pravažiavus trūko po vyro mirties sodyboje šeimininkaujančios Mikalinos Gumuliauskienės kantrybė. Pasiskundusi rajono valdžiai, kad pažeidžiamos jos, kaip savininkės, teisės, moteris pareikalavo, kad jos kieme nebūtų savivaldžiaujama.

– Gegužės 16-ąją mokinius parvežusio autobusiuko vairuotojas netikėtai įspėjo, kad kitą dieną jie ateitų iki Gumuliauskienės sklypo ribos. Kai paskambinau rajono merui Vinui Jasiukevičiui ir pasidomėjau, kas įvykdė šią „naktinę reformą“ ir uždarė Napoleono kelią (juk buvo nesunku dar palaukti dešimtį dienų, kol baigsis mokslo metai!), iš mero pasiteisinimų supratau, kad tokį įsakymą davė būtent jis, – teigė Vytautas Cesiūnas ir pridūrė, kad jau kitą dieną meras nebuvo linkęs taip tiesmukiškai prisiimti šių „nuopelnų“: – Ieškodamas argumentų, meras jau apeliavo į specialistus, į mokyklos direktorių, į seniūną, net į Gumuliauskienę, kuriai valdžia atseit negali nurodinėti. Taip ir nesupratome, kas iš tiesų uždraudė autobusiukui važiuoti šiuo keliu į Pigonis.

Savo nuosavybės neliečiamumui užtikrinti Mikalina abiejuose sklypo kraštuose ant Napoleono kelio įrengė barikadas. Pigoniškiai sako, kad jos skirtos ne tik važiuojantiems – neva prieš kelias dienas Mikalina per kiemą į Lapelių parduotuvę susiruošusiam pigoniškiui Vytautui Vansevičiui pareiškė, kad nuo šiol ieškotųsi kito kelio.

– Nuo amžių šio kaimo žmonės sugyveno draugiškai, vieni kitiems padėjo, kartu linksminosi ir darbavosi, – guodėsi kalbinti pigoniškiai. – Nesame girdėję, kad anksčiau šioje sodyboje gyvenę Bagdonavičiai kada nors būtų kam draudę eiti ar važiuoti per kiemą. Priešingai – kartą yra nutikę, kad jie leido kaimo žmonėms važinėti per jų dirbamą žemę, kai į paradą Vilniuje važiuojantys tankai sugriovė tiltelį. Ir štai…

Pigoniškių nuomone, nesusipratimų šešėlis tarp žmonių perbėgo po to, kai į kaimą grįžo ar atsikėlė miestiečių. Būtent jie nubrėžė ribas ir ėmė akcentuoti, kas yra „mūsų“, o kas – „mano“.

– Ketverius metus buvo ramu, o viskas atsinaujino po to, kai buvo paskelbta, jog už Europos Sąjungos lėšas norima įrengti turistų trasą, kuri eitų ir Napoleono keliu, – svarstė Vytautas ir Ramunė. – Manome, kad dabartiniai įvykiai gali būti galimo noro iš to gauti naudos dalis. Juk turistų trasa nebeįmanoma, jei einantys ir važiuojantys atsimuša į užtvarą.

Įdomu tai, kad ir pati Mikalina Gumuliauskienė kategoriškai neatmetė tokios galimybės:

– Aš tikrai nieko prieš, jei Napoleono kelias bus toks, koks iš tiesų buvo Napoleono laikais. Jei sako, kad čia bus turistų, o juos vežios karietomis ar tuo keliu turistai eis pėsčiomis, juk visada galima susitarti, kaip praeiti…

Prie Mikalinos Gumuliauskienės „rubežiaus“ pasitinka įspėjamasis užrašas: „STOP! PRIVATI VALDA!“

Prie Mikalinos Gumuliauskienės „rubežiaus“ pasitinka įspėjamasis užrašas: „STOP! PRIVATI VALDA!“

Aplinkkeliui nėra galimybių?

Mikalina Gumuliauskienė mano, kad visą šią istoriją reikėjo užbaigti iš pat pradžių.

– Padariau didelę klaidą, kad iš karto nepanaikinau to kelio, – sakė moteris. – Tai popieriuje jis kažkodėl „6 metrų kelias“. Kur tokį matote? Pigonių gyventojai turi alternatyvų kelią per Liuliškius, o štai aš kitų alternatyvų, kad nevažinėtų per mano kiemą, neturiu, tik užtvaras. Juk tai yra mano namų valda, mano kiemas, mano nuosavybė, o joje žmogus turi Konstitucijos garantuojamą teisę šeimininkauti.

Mikalina apgailestavo, kad dabar žmonės negerbia kito žmogaus nuosavybės:

– Pašalpininkai žino tik savo teises, bet ne pareigas… Ar jie turi kokį paukštį, gyvulį? Tik valdžią „ant blakstienų stato“…

Moteris sakė uždraudusi naudotis keliu po to, kai greideris pervažiavo per jos nuosavybę. Triukšmas ir dulkės – ne vieninteliai dalykai, dėl kurių ji turi kentėti. Yra dar saugumas. Mikalina baiminasi dėl viešinčių mažamečių anūkų sveikatos ir gyvybės, nes nėra tikra, kad keliu neatlėks koks keturratis ar visureigis. Arba pravažiuos traktorius, tempiantis priekabą, iš kurios drimba mėšlas.

– Aš dvidešimt metų siūlau valdžiai padaryti apvažiavimą, tik manęs niekas nesiklauso. Tam aš pasirengusi paaukoti dalį savo žemės, tegul ją išperka ir tiesia tą aplinkkelį, – pasidomėjus, ką šiandien siūlo, sakė Mikalina.

Tačiau Jonas Purvaneckas įsitikinęs, kad nutiesti aplinkkelį nėra galimybės dėl čia einančių elektros įtampos oro perdavimo linjų. Jis mato tik vieną išeitį – servituto reikalavimus, kuriuos Mikalinai Gumuliauskienei ir buvo pasiūlyta savo noru priimti. Paskutinė diena, kai ji turėjo apsispręsti, – šis pirmadienis. Jei iki to laiko sklypo savininkė notariškai nepatvirtins įsipareigojimą leisti naudotis per jos nuosavybę einančiu keliu, Žemėtvarkos tarnyba kreipsis į teismą, kad būtų paskirti servituto reikalavimai. Teismo taip pat bus paprašyta imtis ir laikinųjų priemonių, kurios įpareigotų savininkę nedrausti eiti ar važiuoti jos valdą kertančiu keliu, kol ginčas nebus išnagrinėtas.

– Kiek domėjausi, 99 proc. tokių bylų vis dėlto nustatomi servituto reikalavimai, – sakė Jonas Purvaneckas.

„Širvintų kraštui“ Mikalina Gumuliauskienė sakė, kad susipažino su žemėtvarkininkų nurodymu, tačiau po juo pasirašė, kad nesutinka. Teismų moteris atseit nebijanti ir dėl savo galimai ignoruojamų teisių kovos iki galutinės pergalės.

– Konstitucija žmogui garantuoja jo turto neliečiamybę. Kodėl mano teisės turi būti neginamos, kaip ginamos kitų? – piktinosi moteris ir pridūrė, kad jos nesustabdytų net nepalankūs teismo sprendimai: – Galų gale, yra juk Strasbūras. O ir į Konstitucinį Teismą, sako, jau greitai galės kreiptis visi piliečiai…

Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

30 Atsakymų į “Savininkė apgailestauja, kad neužarė dalies Napoleono kelio”

  1. Anonimas parašė:

    kaip tau negeda kelia tvert ar tau zemes permaza o reiks tik 2ant1,5 ir viskas

  2. Lizz parašė:

    Susriirpngly well-written and informative for a free online article.

  3. . parašė:

    ar tu sita kelia darei suka

  4. k parašė:

    ukininkai kurie auginai duona vargtat vaziuojat aplinkeliais arba laukais per vagas tai miesto siukslei nieko neparduokit tegu ji asila melzia arba popierius tegu rija su tais istatymais.is mokyklos pasalino pilkaji kardinola tai kaime nera ramybes o kad tu pasprinktum kai isidesi duona gerklen situ varsu ukininku kure per tavo durna galva vargsta

  5. vasilijus gizinas parašė:

    teisingai. teisybe turi but.

  6. Derinaa parašė:

    It’s funny what stays with you from books.First of all, let me say that I’m aware that Tik Tok of Oz is generally cosdenerid to be a weak Oz book. There are a number of character inconsistencies. Betsy is a poor Dorothy substitute. The Shaggy Man and Polychrome have met each other before this. Reading this as a grown-up who is currently re-reading the whole series, I see these errors and acknowledge the point.Still, I have to say that as a child, this was one of the Oz books that stuck with me the most strongly. First of all, Polychrome was one of my favorite Oz characters, and I loved every book in which she made an appearance. Second of all, I was secretly quite sympathetic with Ann of Oogaboo. Even at a young age I wasn’t very fond of Ozma, absolute ruler. Third of all, I was absolutely fascinated with the Rose Princess, and the idea of a royal family grown on vines. I was heartbroken on behalf of poor Ozga by the reception of her subjects. Something about that bit stayed with me quite strongly, entering my personal mythology.I do think that the plot is reasonably well-formed in this book, compared to others in the series. While adults may take issue with some of the errors, there are many aspects that I believe would appeal strongly to children. At least, I can say that it certainly appealed strongly to me. As a kid I was reading these from the library, and I must have checked this particular book out twenty times. That’s certainly got to earn it some points.

  7. oi negaliu parašė:

    šis žmogus statistiškai per mėn. apskudžia ką nors 2 k REKORDININKAS! Širvintų krašto pažybą 🙂
    liepos 2 d.
    „Vietoj išmokos už mėsinį bulių – špyga
    Noriu papasakoti, kaip dėl Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistės Daivos Šimelienės neteisingo išaiškinimo praradau išmoką už mėsinį bulių.
    2012 metais turėjau parduoti karvę ir mėsinį bulių. Tai planavau padaryti balandžio mėnesį. Norėdamas pasitikslinti dėl išmokos už mėsinius galvijus, kreipiausi konsultacijos į Žemės ūkio skyriaus specialistę Daivą Šimelienę. Man buvo paaiškinta, kad pardavęs mėsinį bulių balandžio mėnesį gaučiau tik specialiąją išmoką, o norint gauti išmoką už mėsinį galviją, reikia jį parduoti laikotarpiu nuo 2012 metų birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d. Bulių pardaviau 2012 metų liepos 2 d. ir iki 2013 metų balandžio 30 dienos laukiau išmokų.

    Tačiau nesulaukiau. Gegužės 13 d. raštu kreipiausi į Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėją Marytę Kmitienę. Iš gegužės 24 d. gauto atsakymo Nr.40-114 sužinojau, kad bulių reikėjo parduoti po rugpjūčio 1 d. Į paklausimą dėl specialiosios išmokos ir skerdimo išmokos už 2012 metus jokio atsakymo negavau. Kadangi atsakymą, matyt, ruošė pati D. Šimelienė, tai apie savo ankstesnius aiškinimus ji neužsiminė nė žodžiu. Tikėjausi bent žodžio: „Atsiprašau.“ Deja, ir jo nesulaukiau. Buvo pasakyta, kad tik man vienam viskas negerai.

    Bet aš manau, kad gal yra ir daugiau žmonių, atsidūrusių tokioje padėtyje. Tikiuosi, kad jie netylės, prabils viešai.“

    Vytautas Cesiūnas

  8. ieškau Dievo parašė:

    kaip įdomu už to tvoros Dievas pasirodo yra, o aš jo po visą pasaulį ieškau. o nuo Dievo vaikai patys tolsta vagystemis ir nepadoria apranga… gaila…

  9. stebiu parašė:

    p. Cesiūnai nusiravėkite pirma savo mamos kapą! ten jau dalgio reikia, gėda!

  10. maihasius parašė:

    Ir teisingai padare , kad uztvėrė. Net labai.

  11. Žinovui ir Giltinei parašė:

    Jūsų komentarai nelabai suprantami, ir net neaišku, ar jie čia dera. Žmogus užtvėrė kiemą, kitas kelias yra, kuo čia dėta motinos priežiūra ir Dievas? Pilat pamazgas visai nevietoj. Vaikus nuo Dievo gali atskirti tik šeima- motina, tėvas, seneliai, jau tiktai ne kaimynai 🙂 Beje tie patys kaimynai tuos vaikus vežiojo į Bažnyčią. Nelabai suprantu, kas motinos nežiūrėjo- Mikalinai to niekaip neprikiši. Buvo kaimynai kaip kaimynai- vieni kitiems padėjo kuom galėjo, vieni ūkį žiūrėjo kiti visaip atsidėkodavo kitaip. Bet matyt tas kelias visada „ruseno“ širdyje- Mikalina liko viena ir prasidėjo jos terorizavimas. Negražu. Kaimynai taip nesielgia. o dėl to posakio, tai manau viskas svarbu- ir tuom kuo buvai ir tuom kuo esi ir būsi. Žmonės turi būti žmonėmis.

  12. prietranka parašė:

    mano protu, si motera yr teisi. Tai yr mana zeme ir neraikia lįėst prie mana.

  13. Giltine parašė:

    Tik nesveiko proto žmogus gali užtverti kelią.Knaisiotis dvidešimt metų senumo įvikiuose taip pat didelio proto nereikia.Ar taip pat žmogus buvo vadinamas ir tada,kai dvylika metu prižiūrėjo ūkį?Dar noriu priminti posakį:svarbu kas tu esi šiandien ir kuo gali buti ateityje,o ne tai kuo tu buvai vakar ir kuo buvai gal but atsitiktinai.

  14. Žinovas parašė:

    Perskaičius šį straipsnį galiu jums viską papasakoti apie šią veikėją.Ko galima iš jos norėti,jeigu ji nežiūrėjo savo motinos,nors šis žmogus yra pats švenčiausias Žemėje ir čia jokie įstatimai negalioja čia tik sažinės reikalas.O ta butybe atskyrė žmones,vaikus nuo Dievo,žmonių gyvų ir mirusių.Ramybe galima rasti tik kapinėse.

  15. rdtahh parašė:

    Q7XeQX vqdxiybwsshl

  16. Amel parašė:

    I hope you would have enjoyed your visit to Thailand. I haven’t viestid Thailand yet and would like you to post some pics of your visit.

  17. Keista parašė:

    Čia apskritai iškreipta „istorija“ su tuo keliu. Taip, Pigonių kaime gyvena ne tik V. Cesiūnas ir kodėl niekas tų kaimynų nepakalbina, kuriems nekliūna tos „barikados“ ir kurie supranta žmogų, jei jis nenori, kad per kiemą visi važinėtų?
    Kodėl kai tik rašomas straipsnis apie šitą kelią, taip jis vadinamas „Napoleono“? Ar ši persona mums, lietuviams, yra kuo nors svarbi? Kodėl tuomet niekas neparašo, kad kiek toliau tikrasis Napoleono kelias yra nepravažiuojamas apžėlęs griovys? Tai gaunasi taip, kad tik šitie keli šimtai metrų yra „istoriškai svarbūs“? Kodėl per Liūliškius kelias netinka?/ Tik todėl, kad truputį ilgesnis?? Tai žinoma smagiau uždulkinti kaimyną nei papildomą kilometrą nuvažiuoti? Tikrai kaimyniška ir gražu 🙂

  18. to t parašė:

    kad ten nieko nera

  19. Taip parašė:

    Geriau skaityt krastonaujienas

  20. ssd parašė:

    matinykai daug kur nesamoniu pridare 🙁

  21. zc parašė:

    Matininka Salkauska reik nuteist uz ta nesamone!

  22. raudonikis parašė:

    – prie SOVIETU buvo geriau

  23. LRK 23 straipsnis parašė:

    Dėl komentatoriaus parašyto „visų kelias tapo kažkieno nuosavybe.“.
    Visų pirma kelias yra ant žemės, o žemė turi sąvininką. Jei sąvininkas laikinai leido žemės dalimi neatlygintinai naudotis kitiems bendruomenės nariams, tas faktas neįpareigojo sąvininko to daryti visą laiką. Kitaip sakant, jei leido važiuoti per sodybos kiemą, o dabar to nebenori (ir sąvininkas yra neįpareigotas aiškinti, kodėl nebenori), tai jis turi PILNĄ TEISĘ NELEISTI važiuoti per jo kiemą ir jo valdas.
    Tokią teisę sąvininkui užtikrina Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnis.

    Nuosavybė neliečiama.
    Nuosavybės teises saugo įstatymai.
    Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

    Taigi žemėtvarka ar bet kuris kitas fizinis/juridinis subjektas gali šimtą kartų duoti p. Gumuliauskienę į teismą, meluodami kad kito privažiavimo nėra (nors juk yra per Liuliškius; ir jei jau jis nėra idealus, tai niekas netrukdo pravažiavimo per Liuliškius patvarkyti, kad taptų idealiu), tačiau kad ir kokie draugeliai būtų teisme, PAGRINDINIO ŠALIES ĮSTATYMO – KONSTITUCIJOS – pakeisti jie negali.

    Šiame straipsnyje akivaizdžiai matyti kad ir Vytautas Cesiūnas, ir kartu su juo gyvenanti Ramunė Vikužienė, kažkodėl negerbia privačios nuosavybės, negerbia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir savo interesus iškelia aukščiau už viską.
    Keista tik kaip korespondentas pats neparašė į straipsnį tokių dalykų. Matyt patogu nutylėti.

  24. liūdininkas parašė:

    V.Cesiūnas gyvena Pigonių km. ir terorizuoja visus, ir skundžia visus. Rakštis subinėje tiek gyventojams tiek valdžiai!

  25. Musninkiškiui parašė:

    Ar Pigonių kaime tik V. Cesiūnas gyvena? Kiek man žinoma, tikrai ne. Ir tas kelias atsirado ne dabar, o prieš kelis šimtmečius, ir visiems visada tiko. Ir kalbėti reikėtų ne apie tam tikrų asmenų biografijas, o apie faktą, kad visų kelias tapo kažkieno nuosavybe.

  26. jo parašė:

    Reikia uzarti.

  27. Anonimas parašė:

    Keista istorija.

  28. Musninkiškis parašė:

    Kas nežino – Vytautas Cesiūnas, statantis iš savęs nuskriaustajį, iš tiesų yra žmogžudys. Tai asmuo, nužudęs niekuo dėtą moterį ir teismo nuteistas kalėti. Kalėjime išmoko ir įtikinamai meluoti, ir skundus rašyti. Jais užverstos kone visos Širvintos.
    Teisybė yra ta, kad degradavusios moralės asmuo terorizuoja likusią našlę. Nes jam taip norisi.
    Kol Mikalinos Guimuliauskienės vyras Vincas buvo gyvas, jis visaip remdavo Vytautą Cesiūną – maistu, pinigais, veždavo vaikus į bažnyčią, padėdavo ūkio darbuose. Kai Vincas mirė, ir Danutė Gumuliauskienė žudikui Cesiūnui tapo nebenaudinga, pastarasis pradėjo terorą.
    Jis supranta, kad Gumuliauskai kažkada leido geranoriškai jų žeme pasinaudoti, bet nieko nepaisant, žemė liko jų; tačiau jam į tai nusispjaut, nes mat „jam nepatogu, kelias per Liuliškį netinka ir pan.“. Melas. Kelias per Liuliški yra puikiausiai tinkamas vykti ir lengvuoju transportu ir žemės ūkio technika. Ir, beje, kam reikia, visi sėkmingai ten važinėja. Čia yra principo reikalas – „aš noriu ten važiuoti ir važiuosiu ir man nusispjaut ant visų“
    Ir nereikia kalbėti apie „atvykėlius iš miesto“, nes ir Mikalina Gumuliauskienė ir Vytautas Cesiūnas tame pačiame Pigonių kaime užaugo.
    Liūdna, bet tikroji istorija tokia. Tebūnie ji žinoma visiems.

  29. Lankytoja parašė:

    teko važiuoti, kelias visiškai nelogiškas, kerta sodybą į dvi dalis, vaikai begioja kaip po savo kiemą, o mašinos važiuoja kaip keliu.. Kaimas turi kitą įvažiavimą ir išvažiavimą. Kantri šieiminikė, jeigu tik dabar ėmėsi priemonių. Seniai reikėjo užsitverti…

  30. Zero parašė:

    Žinot, net juokinga skaityti. Žurnaliste, buvot vietoje ir matėt kaip yra, o rašot „ar nebus susižalota įveikiant vielų barikadas“ 🙂
    Vargšai kaimo gyventojai atskirti vielomis nuo viso pasauio 😀
    Važiuoti kitu keliu technikai kliudo liepa? O siauras keliukas per mišką technikai nekliudo?

Comments are closed.

scroll to top