Praėjusi savaitė, ko gero, taip ir būtų pasibaigusi ramiai, tingiai vasariškai, jei ne naktinis darbelis sostinėje, kai „Grindos“ darbininkai atvyko nuimti Generolui Vėtrai skirtos memorialinės lentos. Pretekstą tam davė Vilniaus savivaldybės taryba, kuri ne liepos 24-ąją taip pat nusprendė pervadinti diplomato ir karininko Kazio Škirpos vardu pavadintą alėją į Trispalvės alėją. Tokio sprendimo priežastis – atseit karininko viešai ne kartą deklaruotos antisemitinės pažiūros. Jam prikišama, kad 1941 metų Birželio sukilimą ruošęs karinis veikėjas ir diplomatas siūlė ta proga „išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų“.
Remigijaus Šimašiaus inicijuotas naktinis memorialinės lentos nukabinimas kažkuo priminė gūdų sovietmetį per Lietuvą nusiritusį paminklų naikinimo vajų, daugiausia inicijuotą vietos aktyvistų, nebežinančių kaip be muilo sulysti okupantams į vieną vietą. Ne veltui sakoma, kad su tamsa daromi tik negeri darbai.
Ant Jono Noreikos-Generolo Vėtros, kuriam skirtą memorialiną lentą ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos dar balandį kūju sudaužė per Rolando Pakso bylą išgarsėjęs Stanislovas Tomas, taip nutaręs pasidaryti sau reklamą per tuo metu artėjusius Europos parlamento rinkimus, holokausto šešėlis krito dėl to, kad Laikinosios Vyriausybės paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, jis neva bendradarbiavo su okupacine valdžia vykdant apskrities žydų uždarymą į Žagarės getą.
Siekis peržiūrėti pripažintų veikėjų nuopelnus visuomenėje sukėlė įvairių reakcijų. Vieni žinomi visuomenininkai ar politikai, kaip „konservatorius“ Emanuelis Zingeris, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ar žurnalistas Edmundas Jakilaitis, sveikino Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus drąsą. Kai kurie jų teigė, kad nereikėtų heroizuoti asmenų, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjusių prie holokausto. Kiti, kaip antai „konservatorių“ lyderis Gabrielius Landsbergis, tvirtino, kad Šimašius nėra už diskusijų laisvę ir paslapčia linkęs mojuoti kūju. „Partijos anūkas“ Šimašių net palygino su skandalinguoju Stanislovu Tomu, kartais net pavadinamu malūnu, ant kurio vandenį neva pila pats Kremlius.
Galbūt toks „konservatorių“ veikėjų susierzinimas būtų likęs ir nepastebėtas, jei, kaip sakoma, iš kopūstų nebūtų išlindusios paties Landsbergio ausys. Nors klano įpėdinis apdairiai pasisakė tik apie Jono Noreikos memorialinės lentos grąžinimą į vietą, įdėmiau pažiūrėjus akivaizdu, kad taip pirmiausia siekiama reabilituoti Kazio Škirpos, tiesiogiai susijusio su dabartinio „konservatorių“ vedlio proseneliu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, atminimą. O ir iš atminties bei archyvų dar neišdilo liepos pradžioje per interneto portalus išplatintas „partijos senelio“ Vytauto Landsbergio pasvarstymas apie tą patį lentų daužymą ir Škirpą, kurį „konservatorių“ patriarchas bandė užstoti su jam būdinga ironija. Jos paprastai nesupranta niekas, bet ją dedasi gerai suprantantys šios partijos sekėjai.
Kazys Škirpa laikomas 1941-ųjų Birželio 23-osios sukilimo organizatoriumi. Sukilėliai jį paskelbė Laikinosios Lietuvos vyriausybės Ministru Pirmininku, tačiau prasidėjus Vokietijos – SSRS karui vokiečiai tuo metu Vokietijoje buvusiam Kaziui Škirpai paskyrė namų areštą ir neleido atvykti į Lietuvą eiti šių pareigų, taigi vyriausybė liko be vadovo. Vienas iš šios vyriausybės postų, komunalinio ūkio ministro, kaip tik buvo patikėtas Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui, „partijos senelio“ tėvui.
Dabar, visuomenei liguistai aptarinėjant, kas ir kaip tada prisidėjo prie holokausto, kyla pagrįstas susidomėjimas, kokius klausimus atėjus naciams sprendė komunalininkai ir kiek tai galėjo būti susiję su holokaustu, jų aukomis ar, sakykime, be priežiūros likusiu nekilnojamuoju turtu, kažkada žydams priklausiusia infrastruktūra. Visa tai juk reikėjo ne tik susisteminti, bet ir organizuoti jo „panaudą“. Ar bent pabandyti organizuoti, kol visko į savo rankas neperėmė įsteigta okupacinė vokiečių valdžia.
Nors Lietuvos laikinoji vyriausybė veikė tik apie pusantro mėnesio, to pakako atsirasti politinėms spekuliacijoms, kad ji spėjo prisidėti prie žydų holokausto, kurį Lietuvoje tuo pačiu metu organizavo naciai.
Sąmokslo teorijų šalininkams „partijos anūko“ išstojimas suteikė nemažai peno. Baimės akys plačios: jei kažkam užkliuvo Kazys Škirpa, kuris net nedalyvavo sukilime ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės veikloje, kas gali garantuoti, kad vieną dieną pirštas neatsisuks ir į Vytautą Landsbergį-Žemkalnį? Juo labiau, kad įvairūs samprotavimai, kodėl buvęs laikinosios vyriausybės ministras 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, po penkerių metų atsidūrė Australijoje, o 1959 metais kone triumfuodamas grįžo į sovietinę Lietuvą, kur buvo priimtas ištiestomis rankomis ir apdalintas gėrybėmis, vis išlenda ir išlenda į dienos šviesą. Sutikite, panašių politinių spekuliacijų, kokiomis „konservatorių“ elektoratas greičiausiai pavadins ir šiuos pasamprotavimus, tiek senajam, tiek jaunajam Landsbergiui tikrai nesinorėtų. O užsimerkti neišeina.
Gintaras Bielskis
Palikit musu tautos garbe ir sazine ramibej. lansbergis-lietuwa-laiswe!