Tarp mokinių, dainų ir malonių prisiminimų

Rožė Užkurnienė (dešinėje) - etnografinio ansamblio „Gojus“ dainininkė.

Garsus JAV pedagogas Arnoldas Tompkinsas yra pasakęs, jog mokytojo gyvenimo būdas yra dalis jo profesijos. Kad tai tikra tiesa, patvirtinti galėtų ir ilgametė Širvintų rajono mokyklų pedagogė Rožė Užkurnienė. Daugiau nei keturių dešimtmečių pedagoginio darbo stažą turinti moteris ir šiandieną yra žvali, energinga, kupina entuziazmo ir optimizmo. Pasak Rožės Užkurnienės, apie mokytojo profesiją, ko gero, yra svajojęs beveik kiekvienas pradinukas, panašiai buvo ir jai, todėl pasirinkusi pradinių klasių mokytojos specialybę. Niekada gyvenime ji nesuabejojusi pasirinkto kelio kilnumu ir reikalingumu. Gelvonų vidurinėje, Motiejūnų pradinėje, Alionių pagrindinėje, „Atžalyno“ progimnazijoje, „Pasakos“ ir „Buratino“ darželiuose pedagoge dirbusi moteris buvo vertinama už nuoširdumą, korektiškumą ir reiklumą. Buvę ugdytiniai aplankyti mokytojos, padėjusios žengti pirmuosius žingsnius paslaptingoje žinių ir atradimų šalyje, grįžta net po kelių dešimčių metų. Tokią mokinių ir jų tėvų pagarbą reikia užsitarnauti.

Toli nuo gimtųjų namų gelbėjusi muzika

Pirmuosius pedagoginio darbo metus menanti nuotrauka.

Pedagogės darbas buvo Rožės Užkurnienės vaikystės svajonių profesija, mat augusi netoli Anykščių, nuo vaikystės pažinojusi daug tame krašte dirbusių iškilių žmonių, supratusi mokslo svarbą.
– Augau labai muzikalioje šeimoje, – prisiminimais dalijosi Rožė Užkurnienė. – Tėvai Bronė ir Stasys Girskai buvo labai dainingi žmonės. Ir mes, keturi vaikai, paveldėjome tėvų balsus. Kadangi augome kaimelyje prie pat Anykščių, tai savo sodybos kieme girdėdavome, kas vyksta miesto centre. O Anykščių jaunimas buvo balsingas. Eina į šokius – dainuoja, grįžta namo – dainuoja. Išmokau groti akordeonu, o tai gyvenime labai pravertė, ypač tada, kai studijavau Vilniaus pedagoginėje mokykloje ir Šiaulių pedagoginiame institute. Ten studijuojantiems būsimiems pradinių klasių mokytojams reikėjo būti muzikaliems.

Dainų šventėje Puoriuose (pirmoje eilėje pirma iš kairės - Rožė Užkurnienė).

Po studijų Vilniuje Rožė Užkurnienė gavo paskyrimą į Kaišiadorių rajoną. Paskyrė į Mūro-Strėvininkų aštuonmetę mokyklą. Pašnekovė pasakojo, jog, dirbdama svetimame krašte, labai ilgėjosi legendomis ir padavimais apipintų gimtųjų Anykščių. Ir toli nuo namų gelbėjusi muzika. Mokykloje ne tik vaikus mokiusi, bet ir šokių būreliui bei spaliukų chorui vadovavusi. Pasak pašnekovės, linksma buvo.

– Mokyklos direktorius Mickus liepdavo šeštadieniais eiti į šokius ir kaimo jaunimui akordeonu pagroti, – juokėsi ponia Rožė. – Tuomet būdavusi tokia tvarka: kaimo mokytojai privalėjo rūpintis jaunimo kultūriniu gyvenimu. Šeštadienio vakarus praleisdavau su akordeonu ir daina. Labai man ten nusibodo. Vos dvejus metus ištvėriau. Važiavau į Švietimo ministeriją, verkiau, maldavau, kad išleistų arčiau tėviškės, nes susisiekimas iš Kaišiadorių į Anykščius buvo labai nepatogus.

Kultūrinis gyvenimas virte virdavęs

1966 metais mokytoja Rožė Užkurnienė atvažiavo į Širvintų rajoną.

– Mane su apetitu priėmė į Gelvonus, – vaizdingai apie pedagoginio darbo pradžią mūsų rajone pasakojo moteris. – Švietimo skyriaus vedėjas Vytautas Žvinys pasiūlė rinktis Zibalus arba Gelvonus. Tais laikais labai trūko mokytojų.

Su „Atžalyno“ vidurinės mokyklos mokiniais.

Gelvonuose Rožė Užkurnienė dirbo pionierių vadove, rusų kalbos ir matematikos mokytoja. Pašnekovės teigimu, dar vasarą į darbą ją priėmė direktorė Veronika Žemaitaitienė, o nuo rugsėjo mokyklai vadovavo direktorius Jonas Kavaliauskas. Rožė Užkurnienė pasakojo, kad ir Gelvonuose nuolat dalyvaudavusi saviveikloje, su kaimo jaunimu vaidindavusi kultūros namuose statomuose spektakliuose.

– Labai geri Gelvonų žmonės, – prisiminė ponia Rožė. – Labai draugiškas mokytojų kolektyvas, vykdavo visokios vakaronės, koncertai.

Pedagogė pasakojo, jog duetu dainuodavusi su mokytoja Vanda Vaskelaite. Jaunąsias dainininkes pakonsultuodavo Zina Stonienė. O Gelvonų jaunimas su dainomis ir vaidinimais aplankydavo Širvintų, Lapelių, Čiobiškio kultūros namus. Mokytojai Rožei teko dainuoti net medikų ansamblyje, mat tais laikais kiekviename kolektyve kultūrinis gyvenimas virte virdavęs.

– Tiesiog sulipdavome į kolūkio paskirtą sunkvežimį ir važiuodavome į kitą kaimą koncertuoti, – jaunystės prisiminimais dalijosi buvusi mokytoja. – Gelvonuose ir su savo vyru Romualdu susipažinau. Ten ir šeimą sukūrėme.

„Jeigu metai grįžtų atgal, vėl rinkčiausi mokyklą“

– Kai vyras Širvintose gavo butą, atvažiavau į miestą, – sakė Rožė Užkurnienė. – Tame pačiame bute jau 43 metus gyvenu. Čia pat centras, viskas vietoje, šilta, geri kaimynai, ko daugiau benorėti.

Atvykusiai į Širvintas jaunai šeimai ilgai darbo ieškotis neteko. Rožę Užkurnienę Švietimo skyriaus vedėjas Vytautas Žvinys paskyrė Motiejūnų pradinės mokyklos mokytoja.

– Motiejūnų pradinė buvo Širvintų vidurinės filialas, – prisiminė ponia Rožė. – Dirbome drauge su mokytoja Brone Smailiene. Mokyklos metodiniu darbu rūpinosi direktorius Antanas Kuliešius. Jis irgi skatino mokytojus būti neabejingus dainai, muzikai, kultūrai.

Rožė Užkurnienė dainavo ir Motiejūnų kaimo ansamblyje. Tuomet jam vadovavo Aloyzas Juška. Saviveiklininkai net iš Širvintų važiuodavo į repeticijas.

– Daug metų dainavau Širvintų kultūros centro mišriame chore, – džiaugėsi pašnekovė. – Pasikeitė daug vadovų, vadovavo Jeronimas Pauliukonis, Jonas Barbaravičius, Aloyzas Juška, Audronė Burakovienė, bet kolektyvas, gerokai pasikeitęs, išliko iki šiol. Mes su choru labai daug keliaudavome, buvome Kryme, Odesoje, Baltarusijoje. Net skrisdami lėktuve dainuodavome, tiesiog lėktuvo įgula, sužinojusi, kas skrenda, prašydavo padainuoti lietuviškai.

Keletą metų Rožė Užkurnienė yra dirbusi auklėtoja „Pasakos“ ir „Buratino“ darželiuose. Vėliau, kai vaikai paaugo, perėjo į Širvintų „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, ten darbavosi apie 20 metų iki išėjimo į pensiją.

– Būdama pensininkė, dar dirbau Alionyse, – juokėsi pašnekovė. – Man visi kolektyvai buvo labai geri, visur gerų žmonių sutikau.

Rožė Užkurnienė - vaikų darželio „Pasaka“ auklėtoja.

Mokytoja pasakojo, kad visose darbovietėse buvo atsakinga už kolektyvo kultūrinį gyvenimą, nesiskyrė su daina ir muzika. Pašnekovės teigimu, išlikę patys gražiausi prisiminimai apie švietimo įstaigų vadovus Joną Kavaliauską, Heleną Vaicekauskienę, Vaclavą Vaskelienę, Antaną Kuliešių, Joną Grybauską ir kitus.

– Jeigu metai grįžtų atgal, vėl rinkčiausi mokyklą, – sakė Rožė Užkurnienė, – visur sutardavau su savo mokiniais, o ryšys tarp vaikų ir mokytojos sukuriamas ne glostant, o ugdant pasitikėjimą, supratimą bei stengiantis perprasti kiekvieną mažą mokinuką. Su mokiniais turėjau netgi dramos būrelį, mums sekdavosi vaidinti.

Keturios raidės R.R.R.R.

Šiandieną buvusi mokytoja džiaugiasi, kad prabėgę metai buvo laimingi, o atlikti darbai prasmingi. Dabar skaitanti laikraščius, knygas, keletą metų dainavo ansamblyje „Gojus“, didžiuojasi vaikais Rasa ir Rolandu bei anūkais, laukia Utenoje gyvenančių brolio Broniaus ir sesers Onutės, dažnai telefonu pasikalba su Anglijoje įsikūrusiu broliu Vytautu.

– Visko gyvenime buvo, – mąsliai sakė Rožė Užkurnienė. – Gražiai 33 metus su vyru Romualdu pragyvenome, net 6 kartus vestuvėse svočia buvau, visokių patarimų jauniesiems priruošusi turiu. Gražus tas gyvenimas. Netgi Trečiojo amžiaus universitetą Švietimo centre baigiau. Gyvenime daug gerų ir šiltų žmonių sutikau. Atrodo, kad ir laikrodis tiksi kaip tiksėjęs, ir širdis plaka kaip plakusi.

Ponia Rožė sakė, kad jų šeimos vardus sudarė keturios raidės R.R.R.R. Tai Rožė, Romualdas, Rolandas, Rasa. Pašnekovė džiaugiasi, kad dukra Rasa pasirinko mamos kelią ir tapo pedagoge, o sūnus Rolandas pasuko tėvo keliu ir tapo energetiku. Sakoma, jei mokytojas ir darbą mylėjo, ir mokinius, jis buvo puikus mokytojas. Jei likimas nebūtų pasukęs Rožės Užkurnienės kelio į mokyklą, būtų labai daug prarasta. Gražu, kai šiandien mokytojos svetainę puošia didžiuliai vešlių gėlių vazonai. Tegul Rožės Užkurnienės namuose visada žydi gerumo gėlės.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš Rožės Užkurnienės asmeninio albumo