Poezijos posmuose – iš širdies plaukiantis jausmas tėviškei

Veronikos Masiukienės (centre) teigimu, išleista knyga - tai dukters ir sūnaus dovana jai.

Veronika Masiukienė – Rubikonių kaimo gyventoja, krašto poetė, Kiauklių senjorų klubo pirmininkė, literatų seminarų Šventojoje ilgametė dalyvė, aktyvi visuomenininkė, laikraščio „Širvintų kraštas“ bičiulė. Tai talentinga, jautri, subtiliai jaučianti gamtą ir supantį pasaulį moteris, kurianti eiles apie tėviškę, būties trapumą, akimirkos žavesį.

Rugpjūčio 3 dieną pasirodė pirmoji Veronikos Masiukienės eilėraščių knyga „Gal dar pabūt medžiu“. 64 puslapių poezijos rinkinį išspausdino I.Skripkos individualios įmonės spaustuvė, tekstus redagavo pačios autorės duktė Dalia Janulienė. Pirmieji knygos skaitytojai ir vertintojai buvo į giminės susitikimą atvykę giminaičiai. Veronikos Masiukienės teigimu, išleista knyga – tai dukters Dalios ir sūnaus Alvydo dovana jai, tai maloni staigmena, kurią vaikai paruošė giminės susitikimo proga.

Paklausta, kodėl knygai parinktas toks filosofinis pavadinimas, poezijos kūrėja sakė: „Pats mieliausias eilėraštis yra „Gal dar pabūt medžiu“. Norisi kažką palikti po savęs. Tvirtai dabar stoviu ant žemės, noriu dar šioje žemėje pabūti ir palikti pėdsaką. Šis kūrinys man brangiausias, todėl ir eilėraščių rinkiniui suteiktas toks pavadinimas“.

Veronika Masiukienė pabrėžė, kad jos kūriniai gimsta spontaniškai. Netikėta mintis aplanko ir atsiranda eilėraštis. Jis būna akimirkos pasekmė, prie jo vėl grįžtama, tobulinama, šlifuojama. Poezijos kūrėja turi parašiusi apie 700 eilėraščių. Pasak pašnekovės, dabar rašanti mįslingesnes, filosofinio pobūdžio eiles. Veronika pasidžiaugė, kad jos kūrybai ypač naudingi literatų seminarai, vykstantys Šventojoje. Jau daug metų juose dalyvaujanti, gaunanti daug vertingų patarimų. Talentą kurti, pašnekovės teigimu, paveldėjusi iš savo senelio (mamos tėčio) Stasio Vaskelos, kilusio iš Sudokių kaimo. Senelis buvo labai kūrybingas ir didelis optimistas. Jo pavyzdys įkvėpė Veroniką imtis plunksnos ir aplankiusias mintis išlieti popieriuje.

Veronikos Masiukienės rankose dažais kvepianti poezijos knyga „Gal dar pabūt medžiu“.

Veronikos Masiukienės eilėraščiuose („Kepti obuoliai“, „Tėviškė“, „Šeimos angelas – mama“) meilės tėviškei jausmas reiškiamas gimtojo kaimo peizažais. Ilgesio nuskaidrinta gimtinės gamta iškyla kaip šviesus regėjimas, kaip tobulas grožio paveikslas. Lakoniškomis detalėmis piešiamas gimtųjų namų peizažas: „sena bakūžė čia klevų pavėsy“, „šiaudinis stogas – amžiaus puošmena“, „nugludintas akmuo prie slenksčio“.

Knygos viršelis.

Į regimuosius vaizdus įpinami garsai: „girgždanti svirtis šulinio sena“, „aukštoj žolėj bitutės dūzgia“. Glostanti Veronikos akis tarsi keliauja nuo vieno daikto prie kito, kad išreikštų iš širdies plaukiantį jausmą tėviškei: „Kad šimtmetį stovėtų dar bakūžė,/ Sukrypusi, bet meilę, gėrį skleisdama./ Namai medum ir obuoliais kvepėtų/ Ir naujos kartos sodžiaus neapleistų.“ Peizažo detalės Veronikos Masiukienės eilėraščiuose nesudėtingos, labai konkrečios, paimtos iš kaimo aplinkos, iš vaikystės ir jaunystės įspūdžių. Gimtojo krašto paveikslą krašto poetės eilėraščiuose nuolat lydi namų, artimų žmonių ilgesys („Gal tie takai, tėvų praminti, neišnyko,/ <…> Negieda paukščiai beržo jau šakoj“).

Širvintų krašto poetė sakė, jog jos biografija įdomi tuo, kad niekada ji pati nesėdėjusi vienoje vietoje, visada kažko siekusi. Jos gyvenimas lyg ilga kelionė. Niekada nebuvusi pasyvus žmogus, visada jos širdyje kunkuliuojantis optimizmas ir gyvenimo džiaugsmas. Poezijos rašytoja Veronika yra baigusi Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumą, daug metų dirbusi buhaltere, jokių specialių literatūros mokslų nebaigusi, save pristatanti kaip savamokslę kūrėją, plunksnos imasi tik tada, kai ramuma užlieja širdį.

Veronika Masiukienė dėkoja savo kūrybos skaitytojams ir vertintojams. Geriems bičiuliams ir poezijos gerbėjams nuoširdžiai dovanoja eilėraščių knygą „Gal dar pabūt medžiu“. Reikia manyti, kad jausmingos poezijos tomelį Veronika Masiukienė padovanos ne tik gimtojo krašto bibliotekai, bet ir Širvintų viešajai bibliotekai. Talentingos kūrėjos eiles tuomet galės paskaityti ir mieste gyvenantys skaitytojai.

Romas Zibalas