Pagaliau „Žvirblalis“ tapo pilnamečiu…

Prieš koncerto pradžią „Gojaus“ nuotaika buvo puiki.

Gegužės 14 dieną jau aštuonioliktą kartą Gelvonuose vyko folkloro festivalis „Suprašė žvirblalis“. Šiame liaudiškame susiėjime dalyvavo Aukštaitijos regiono ansambliai. Buvo metas, kai festivalis vykdavo lauke, ir, kaip tyčia, tomis dienomis termometro stulpelis pakildavo vos ne iki 30 laipsnių šilumos, o šiais metais „Žvirblaliui“ iš pat ryto ėmė grasinti sunkūs lietaus debesys, todėl festivalio organizatoriai, nenorėdami būti priklausomi nuo jokių gamtos išdaigų, visus svečius suprašė į erdvią ir šviesią kultūros namų salę.

„Vingiorykštė“ pirmoji „prisijaukino“ salę...

Prieš koncertinę festivalio dalį visi kolektyvai aplankė Gelvonų centrinėje aikštėje augantį ąžuoliuką. Prieš keturiolika metų „savingiečiai“ pagalvojo, kad norint užtikrinti savo kolektyvui sėkmę ir stiprybę, reikėtų pasodinti medelį. Kaip tarė, taip ir padarė, – 2002 metais pasodino nedidelį apie pusantro metro ąžuoliuką. „Tikėjome, kad jis prigis ir šiandien matote, kaip jis gražiai šakojasi į šonus ir stiebiasi į viršų,“ – džiaugiasi festivalio „Suprašė žvirblalis“ sumanytoja Laimutė Bikulčienė. Visi dalyviai, susikabinę rankomis ir sukdami ratukus aplink ąžuoliuką, jo garbei pagiedojo sutartinę.

Renginio vedėja Ona Valančienė pirmuosius į sceną pakvietė šeimininkus – Gelvonų folkloro kolektyvą „Savingė“ (vadovė Laimutė Bikulčienė). Kaip ir dera svetingiems šeimininkams, jie savo dainą skyrė svečiams: „Gražūs mūsų lineliai, dar gražesni sveteliai. Tai liūlia, tai liūlia dar gražesni sveteliai.“ Šiais metais žvirblalis į Gelvonus suprašė nemažą būrį gražių svetelių, tai mūsų rajono folkloro mėgėjams gerai pažįstami kolektyvai: Savivaldybės Kultūros centro folklorinis ansamblis „Gojus“ (vadovė Nijolė Vitkauskaitė), Kernavės filialo folkloro ansamblis „Medgrinda“ (vadovė Kristina Stankevičienė), Vileikiškių filialo folkloro ansamblis „Vingiorykštė“ (vadovė Audronė Burakovienė), Lapelių folkloro ansamblis „Liepelė“ (vadovė Vida Dambrauskienė).

Ne veltui Širvintų krašto folkloro ir liaudiškos muzikos šventė „Suprašė žvirblalis“ pavadinta regionine švente – joje dalyvauja svečiai ir iš kitų rajonų. Šiais metais į svečius pas žvirblalį atvyko: Utenos kultūros centro folkloro ansamblis „Utauta“ (vadovė Liuda Griciuvienė) ir Kauno rajono Garliavos sporto ir kultūros centro folkloro ansamblis „Gegutala“ (vadovė Nijolė Grivačiauskienė).

Visa salė sutartinai gieda Aukštaitijos himną.

„Vingiorykštė“, „Gojus“, „Medgrinda“, „Liepelė“, „Savingė“, „Utauta“, „Gegutala“ kiek neįprasti, tačiau labai prasmingi žodžiai, už kurių slepiasi puikūs kolektyvai ir talentingi žmonės. Kiekvienas iš jų turi savitą kūrinio atlikimo manierą, puoselėja tik jam vienam būdingą stilių. Renginio vedėja susirinkusiems trumpai pristatė svečius.

Meilė dainai ir šokiui subūrė įvairaus amžiaus žmones į ansamblį „Gojus“. Kolektyvas Širvintose susikūrė 1999 metais. Žodis „gojus“ reiškia nedidelį, gražų miškelį. Gal dėl to ir šio kolektyvo dainų žodžiai tokie gražūs, o pačios dainos tokios skambios… Folklorinis ansamblis, dalyvaudamas tautiniuose vakaruose, vakaronėse, miesto šventėse, puoselėja Aukštaitijos regiono papročius.

Kaip ir dera svetingiems šeimininkams, „Savingė“ savo dainą skyrė svečiams.

2012 metų vasario 3 dieną Kernavėje susibūrė ansamblis „Medgrinda“. Žodis „medgrinda“ reiškia  slaptą medžio rąstais klotą kelią per pelkę. Ansamblio misija – rekonstruoti, tęsti ir populiarinti krašto senosios kultūros muzikines tradicijas, papročius, laiduoti etninės kultūros prieinamumą edukaciniais renginiais. Repertuare yra Širvintų krašto ir Aukštaitijos regiono tradicinės liaudies dainos, šokiai, rateliai, žaidimai, tautosaka. Didelis dėmesys skiriamas archajiškųjų sutartinių giedojimui.

Vileikiškių vokalinis ansamblis „Vingiorykštė“ susikūrė 2008 metų lapkričio 2 dieną. Ansamblį sudaro 15 kaimo gyventojų, kurie noriai koncertuoja įvairiuose renginiuose ir šventėse.

Patys jauniausieji „Medgrindos“ atstovai padūdavo liūdnas piemenukų melodijas.

Ansamblis „Savingė“ savo veiklą pradėjo 1995 metų spalio mėnesį, draugėn sukvietęs mokytojus, amatininkus, kraštotyrininkus ir visus mėgstančius liaudies dainą ir šokį. Per 20 kūrybinės veiklos metų paruošta ir įgyvendinta per 60 teatralizuotų programų bei koncertų. „Savingė“ 2013 metais apdovanota Igno Šeiniaus premija, dalyvavo įvairiose tarptautinėse festivaliuose ir šventėse.

Lapelių kaimo folklorinio ansamblio pradžių pradžia – Pigonių kaimo etnografinis ansamblis, susikūręs apie 1950 metus. Vyriausios ansamblio moterys pamena, kaip dainuodavo jų močiutės ir mamos – tos dainos perduodamos iš kartos į kartą.

Šiemet festivalis „Suprašė žvirblalis“ vyko Sekminių išvakarėse, todėl tą dieną žiūrovai beveik iš visų kolektyvų išgirdo nemažai šios lietuviškos šventės papročių. Galima išskirti pamokymus, kurių reikėtų laikytis kalbant apie beržą. Sekminių augalas – jaunas, žalias, kvepiantis, neseniai išsprogęs beržas, kurio šakomis namus Sekminėse puošti yra būtina. Pavyzdžiui, prie lauko durų statydavo du berželius, kad namų šeimininkas ir šeimininkė visus metus gražiai tarpusavyje sugyventų. Nereikėtų po Sekminių išmesti berželių šakų, nes jų dūmai nubaido piktas dvasias. Pasirodo, jeigu kuris pilietis per pamaldas rankoje neturi beržo šakelės, tam velnias į ranką įduoda savo uodegą palaikyti…

Vyriausios ansamblio „Liepelė“ moterys pamena, kaip dainuodavo jų močiutės ir mamos - tos dainos perduodamos iš kartos į kartą.

Svečiai iš Garliavos ne tik puikiai dainavo, tačiau buvo paruošę visą programą… apie gegutę. Pasirodo, ši paukštė kukuodama skelbia likimo deivės Laimos valią, pranašauja žmogaus  gimimą ir mirtį. Pavyzdžiui, jeigu pirmą kartą išgirsti gegutės kukavimą gulėdamas, – sirgsi, turėdamas pinigų – bus geri metai. Jeigu iš tos vietos, kurioje girdėjai kukavimą, pakelsi akmenį ir, parsinešęs į namus, įdėsi į lovą, – tais metais tavęs blusos nekandžios…  Derėtų nepamiršti taip pat ir iki šiol pasitaikančio tikėjimo, kad gegutė kukuoja – skaičiuoja likusius žmogaus gyvenimo metus. Tik jaunos merginos, klausydamos gegutės kukavimo, skaičiuoja iki vestuvių likusius mėnesius…

Visi dalyviai, susikabinę rankomis ir sukdami ratukus aplink ąžuoliuką, jo garbei pagiedojo sutartinę.

Uteniškiai kiek keistoka tarme papasakojo kaip anais „čėsais“ kaimo žmonės Sekmines sutikdavo. Tiesą sakant, sunkokai sekėsi kai kuriuos pasakotojo žodžius suprasti, jų esmė išryškėdavo tik pabaigus visą sakinį.

Renginio pabaigoje kolektyvų vadovams įteikti padėkos raštai. Po sutartinai sugiedoto Aukštaitijos himno visi buvo suprašyti prie šventinio stalo.

Remigijus Bonikatas