Liaudies muzikoje „Noragas“ sėkmingai „aria“ naują vagą

Širvintų kultūros centro muzikuojanti grupė „Noragas“: (iš kairės į dešinę) Jonas Romaška, grupės vadovė Gintarė Jakštienė, Jonas Radžiūnas, Pranas Vrubliauskas, Gediminas Vaitkevičius, Kęstutis Krikštaponis.

Daug gražių atsiliepimų iš širvintiškių ir seniūnijų gyventojų sulaukia Širvintų kultūros centro muzikuojanti grupė „Noragas“ ir grupės vadovė Gintarė Jakštienė. Ji, profesionali muzikantė, drauge su muzikuojančiais vyrais puikiai organizuoja kultūrinę bei šviečiamąją veiklą, puoselėja kraštui būdingas tradicijas, skatina saviveiklinio meno plėtrą, suteikia galimybę širvintiškiams dalyvauti kultūriniame gyvenime. Gintarė Jakštienė, grupės  „Noragas“ vadovė, sutiko pasidalyti mintimis apie grupės veiklą bei ateities planus.

– Iš kur esate kilusi? Kiek jau metų rūpinatės Širvintų krašto kultūriniu gyvenimu? Kuris kultūrinio darbo dešimtmetis pats įsimintiniausias?

– Esu kilusi iš Ukmergės. Baigiau Ukmergės muzikos mokykloje smuiko klasę. Po vidurinės mokiausi Vilniaus konservatorijoje. Įgijau choro dirigento, muzikos mokytojo bei solfedžio mokytojo kvalifikaciją. Taip pat baigiau Klaipėdos universitete edukologiją. Dirbdama mielą darbą, metų neskaičiuoju. Galbūt apie 14 metų stažas jau bus. Kadangi dirbau su 3 kolektyvais (Motiejūnų kaimo kapela, Čiobiškio vaikų socializacijos centro kapela, muzikuojančia grupe „Noragas“), tai visi darbo metai buvo savaip įdomūs ir skirtingi. Motiejūnų kapeloje grojo jaunimas, Čiobiškio – sunkus jaunimas ir suaugę, o „Norage“ – suaugę vyrai.

– Anksčiau buvote kapelos, dabar esate žiūrovų mylimos grupės vadovė. Iš kur tas entuziazmas, kurio, regis, niekada netrūksta?

– Kai dirbi širdžiai mielą darbą, viskas gimsta savaime. Jei kalbėčiau apie „Noragą“ – jau iš pat pradžių nusprendėme groti liaudies muziką, bet kiek kitaip nei įprasta. Taip pat sutarėme: trykštanti energija bei skleidžiama puiki nuotaika bus „Norago“ vizitinė kortelė. O dirbant su tokiu kolekyvu kaip „Noragas“ – entuziazmas liejasi per kraštus. Kiekvienas mūsų kolektyvo narys ne tik puikiai groja savo mėgstamu instrumentu, bet ir labai dažnai pasiūlo savo sukurtas naujas ir įdomias kūrinių aranžuotes….  Taip sukuriama per repeticijas nepakartojama nuotaika, kuri labai „užveda“ kurti ir dirbti toliau, groti dar kokybiškiau. Liaudies muzika, kaip ir viskas pasaulyje, kinta bei atsiranda naujų išraiškų formų. Instrumentalistas A. Klova apie tai rašė: „Lietuvos muzikinio folkloro paveldas yra susijęs su įvairių tautų, įvairių laikmečių muzikinėmis tradicijomis. Tad lietuvių liaudies melodikoje, ritmikoje ir harmonijoje galime atpažinti per šimtmečius perimtus kitų muzikinių kultūrų bruožus.“ Panašūs procesai vyksta ir šiandien, kai kuriant šiuolaikines muzikines kompozicijas folkloras derinamas su kitų žanrų muzika. Taip tradicinei liaudies muzikai suteikiama daugiau spalvų ir prasmių, toks muzikavimas patraukia naujas klausytojų kartas.

– Pristatykite savo komandą. Kas muzikuoja grupėje „Noragas“? Kaip pavyko į grupę sukviesti tiek vyrų? Kokių specialybių žmonės susirinko? Kodėl grupėje esate tik viena moteris?

– Muzikuojanti grupė „Noragas“ gyvuoja 4 metus. Joje groja nuostabiausi žmonės, kurie aukoja savo laisvalaikį ir vakarus repeticijoms bei koncertams. Nuoširdus AČIŪ muzikantų žmonoms, išleidžiančioms savo vyrus muzikuoti, už supratingumą. Grupės siela – Jonas Romaška. Jis širvintiškis, groja apie 52 metus. Tai savamokslis, profesionalus diatoninių (Peterburgo) ir chromatinių armonikų virtuozas. Be to, „užkietėjęs“ bitininkas ir medžiotojas. Jaunystėje grojo būgnais, altu (dūda). Tai atsidavęs muzikai armonikininkas. Jo kolekcijoje yra apie 20 įvairausių armonikų ir, reikalui esant, jis puikiai sugeba pritaikyti vienam ar kitam kūriniui tinkantį „tembrą“. Bajanistas Pranas Vrubliauskas vyriausias kolektyve (72 metai). Groja apie 64 metus su „pertraukomis“. Daugelį metų dirbo mechanizatoriumi kolūkiuose. Pats jis neprisipažįsta, kur išmoko taip gerai groti, bet mes, atrodo, tai jau išsiaiškinome. Kadangi laukuose nei valdžios, nei žmonių, nei medžių nėra, traktorius važiuoja lėtai, tai, ko gero, jo rankose būdavo ne vairas, o bajanas….. O per tiek metų ir rezultatas puikus pasiektas. Gediminas Vaitkevičius – gitaristas. Šiuo metu statybininkas, ventiliuojamų fasadų montuotojas. Studijavo teisę. Gitara groja 39 metus. Pradėjo muzikuoti Širvintų vidurinės mokyklos ansambliuke. Nuolatos jį lydi puiki nuotaika, nepaprastas komunikabilumas, visada „paruošti“ keli anekdotai kolektyvo nariams. Gebėjimas bendrauti – tai vizitinė Gedimino kortelė. Kęstutis Krikštaponis – bosistas. Pagal išsilavinimą – inžinierius mechanikas, dirbantis tarptautinės prekybos srityje. Paprasta gitara groja 44 metus, o prieš septynetą  „pamilo“ bosinę ir jos nebepaleidžia. Sako, kad čia toks įdomus instrumentas, keista, kad daugelis kitų bosistų ja groja tik tradiciniu būdu. Juk yra ir kitos technikos. Ir kas svarbiausia – viskas pritaikoma taip pat ir liaudies muzikai. Tobulėjimui ribų nėra. Jonas Radžiūnas – veterinaras, šiuo metu – apsauginis. Pradėjo pažintį su mušamaisiais nuo 17 metų. Jis turi tris aistras: didžiausia – muzikai, didelė – savo žmonai, na ir kiek mažesnė – žvejybai. Jono Romaškos anūkas Danielius Romaška – jau studentas, gitara bei mušamaisiais instrumentais groja nuo 8 metų. Šiais metais įstojo į VMRU. Visada linksmai nusiteikęs ir kiek pasišiaušęs, labai gabus jaunuolis, kuris jau „priaugo“ prie mūsų kolektyvo. Šaunu, kai jauni žmonės suvokia, kad ir su liaudies muzika jie turi ką veikti. Ir tas „veikimas“  labai įdomus. Klausiate, kodėl grupėje esu tik viena moteris? Tai juk savaime suprantama, kam ta konkurencija…. (juokiasi). Kolektyvų, atliekančių liaudies kūrinius kiek kitaip (išskyrus Folkrock stilių), beveik nėra. Taigi nieko neturėtų stebinti, kad „Noragas“ „aria“ naują vagą liaudies muzikoje, o „arimas“ – tai daugiau vyrų darbas (šypsosi). O jei iš tikrųjų, kodėl šiame kolektyve esu tik viena moteris, sunku atsakyti. Apie tai niekada nesusimąsčiau. Manau, kad ne kiekviena moteris galėtų repetuoti po 3 – 4 valandas, aukoti savo šeimos savaitgalius, dalyvauti išvykose iki „išnaktų“. Susitarti su vyrais čia, ko gero, paprasčiau.

– Gal esate suskaičiavusi, kiek kartų teko gyvai groti, kaip sakoma, „per televizorių“? Kokiose laidose dalyvavote?

– Sudėtingas klausimas… Jau vien su muzikuojančia grupe „Noragas“ po keletą kartų per metus dalyvaujame LTV „Duokim garo“ laidose… gal 10… gal daugiau… Smagu, kad LTV „Duokim garo“ prodiuseriai mumis pasitiki, vertina ir dažnai kviečia groti gyvai „per televizorių“.

– Kaip dažnai prieš koncertą kamuoja jaudulys?

– Jaudulys prieš koncertus visada yra. Tačiau jis tikrai nėra „kamuojantis“ ir labai trumpalaikis (šypsosi). Nuskambėjus pirmiesiems akordams, įsijaučiame į savo vaidmenį ir jaudulys kažkur išnyksta… Lieka tik žiūrovai, kuriems reikia parodyti, kad lietuvių liaudies muzika, atliekama su kitokiais prieskoniais, pati puikiausia ir skaniausia muzika pasaulyje (šypsosi).

– Liepos 25 dieną koncertavote kraštiečių susitikime Anciūnuose. Jus labai šiltai priėmė žiūrovai. Po koncerto visi atsistojo ir skandavo: „Ačiū“. Kaip jaučiatės, kai kolektyvas sulaukia tokio vertinimo?

– Nepakartojamai malonus jausmas. Norisi nuoširdžai padėkoti žiūrovams, jog jie mus suprato ir puikiai įvertino. Tai įpareigoja mus toliau kurti ir tobulėti, nes antrą kartą „tos pačios sriubos“ tiems patiems žiūrovams nepateiksi…

– Gerai besidarbuodama kultūros baruose, tikriausiai turite naujų sumanymų. Papasakokite apie ateities planus. Gal dabar turite mintį pasikviesti į grupę jaunimą, kad kolektyvas nemažėtų skaičiumi, kad skambėtų daina?

–

Sumanymų ir planų, be abejo, yra. Tačiau nėra taip paprasta juos realizuoti. Galvojame apie nuosavos koncertų įgarsinimo aparatūros įsigijimą, nes ne visur, kur esame kviečiami, ji yra, o be jos kokybė nukenčia. Norime, kad klausytojai girdėtų tik kokybiškai įgarsintą mūsų atliekamą muziką. Jei atsirastų rėmėjų, būtų labai šaunu… Taip pat planuojame plėsti koncertų geografiją už Lietuvos ribų. Ta linkme jau realiai dirbame. Dažnai pamąstome ir apie jaunus mūsų „dublerius“. Bet jaunimas – kaip paukščiai – šiandien mokosi mokykloje ir groja kolektyve, o rytoj jau pakelia sparnus ir išskrenda, palieka gimtus namus… Reikia vėl ieškoti naujų entuziastų… Bet jei dabar neieškosime naujų talentų, po 20 ar 30 metų jau nebebus kam groti…

– Turbūt turite didžiulį būrį kolegų, gerbėjų, rėmėjų. Paminėkite tuos, kurie daugiausiai padėjo Jūsų kūrybiniame kelyje.

– Kolektyvo vyrai turi aibę gerbėjų. Be gerbėjų nebūtų mūsų. O rėmėjų tai ne tiek ir daug. Norėdami rasti rėmėjų, turime prašyti, žemintis. Juk prašoma kolektyvui, o ne sau. Instrumentai, kuriais grojame, nuosavi, dažnos išvykos – savomis lėšomis. Taip ir judame į priekį negalvodami vien apie save. Tačiau noriu pasidžiaugti, kad retkarčiais pagalbos sulaukiame iš Širvintų rajono savivaldybės. Nuoširdus jiems AČIŪ.

– Ačiū už pokalbį. Širvintiškiai žiūrovai ir klausytojai verti apie savo krašto muzikantus kuo daugiau žinoti, kuo geriau juos pažinti.

Romas Zibalas