Ar mokyklas užplūs „magistro kvalifikacinį laipsnį“ turintys mokytojai?

Dar viena „smagi“ naujiena pasiekė atostogaujančius mokytojus: Seimas praėjusią savaitę patvirtino bendrojo ugdymo gaires. Jose nurodyta, kad mokytojai turėtų įgyti magistro laipsnį. Vienas iš gairių iniciatorių, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas „valstietis“ Eugenijus Jovaiša sako, jog tokia nuostata – siekiamybė, o ne imperatyvas. Deja, mūsuose įprasta, kad dažniausiai siekiamybės pavirsta būtinybėmis. 

Kodėl tik magistro, o ne daktaro laipsnio?

Gairėse, kurioms Vyriausybė iki gruodžio turėtų parengti įgyvendinimo planą, įrašyta, kad „mokytojai pradeda dirbti savarankiškai tik įgiję magistro kvalifikacinį laipsnį“. Perskaičius tokią žinią, nejučia kyla klausimas, o kodėl dabar pirmuoju smuiku grojantys „valstiečiai“ sumąstė raginti Lietuvos pedagogus siekti tik magistro, o ne daktaro laipsnio?

Gal mokyklų gyvenimo nematę ir mokytojų darbo nedirbantys seimūnai įsitikinę, kad mokytojo profesija per paskutinį dešimtmetį pasidarė tokia prestižinė, kad į vieną vietą pretenduoja ne mažiau nei 10 pretendentų? Ar įstatymus priiminėjantys „valstiečiai“ mano, kad mokytojas, išėjęs į gatvę, jaučia didžiulę visuomenės pagarbą, jam lenkiasi ne tik mokiniai ir jų tėvai, bet ir taip retai mokyklas aplankantys ministerijos klerkai? Neįtikėtina, jog Lietuvos Seimo nariai galėtų paminėti bent vieną valstybę, kurioje pradinės mokyklos mokytojai privalo turėti magistro diplomą ir dirbti už kelių šimtų eurų algą.

Tokie sprendimai Seime – tai tik patyčios iš Lietuvos mokyklų mokytojų.

Pedagoginio darbo patirtis greičiau yra privalumas nei trūkumas

Dabar Lietuvoje mokytojai turi būti įgiję aukštąjį išsilavinimą, bet magistro laipsnis nebūtinas. Reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją dabar pedagogai gali įgyti universitetuose ar kolegijose. Įvertinant dabartinę vidurinio švietimo padėtį gairėse konstatuojama, kad mokytojų kolektyvai neatsinaujina: šalies mokyklose dirba daug vyresnių nei 50 metų pedagogų, o jaunesni nei 30 metų mokytojai bendrojo ugdymo mokyklose pernai tesudarė 3-5 procentus.

Kad mokyklose trūksta jaunų mokytojų, tai tiesa, bet tiesiog piktina tokios sapalionės apie kolektyvų atsinaujinimą. Kaip gali nedirbti 50-mečiai mokytojai vyrai ir moterys, jeigu pensija numatyta nuo 65 metų. Negi per 60-metį perkopę mokytojai turėtų būti metami į gatvę, eiti į Darbo biržą ar lankyti persikvalifikavimo kursus? Kiek kartų buvo siūloma mokytojus į pensiją išleisti nuo 55-60 metų, kol dar nepradeda šlubuoti sveikata, nepakrinka nervai. Baisu, kai neišmanantys realios situacijos kuria kažkokias normas, taisykles, įstatymus.

Sveiku protu nelabai suvokiama, kad po 30-40 metų mokykloje dirbę mokytojai imsis magistro studijų. Šiuo metu didžiąją pedagogų dalį sudaro mokytojai, įgiję aukštąjį išsilavinimą iki 1990 metų. Jų diplomai neanuliuoti, per kelis dešimtmečius įgyta pedagoginio darbo patirtis greičiau yra privalumas nei trūkumas. Būtent iki nepriklausomybės paskelbimo baigę mokslus mokytojai dabar mokyklose „veža“ pagrindinį krūvį, jie studijavo po 4-5 metus, jų studijos kažkada buvo prilygintos magistrui.

Sėkmę lemia pedagogo talentas, o ne magistro laipsnis

Turbūt didžioji dalis pedagogų sutiktų, kad magistro laipsnio iš mokytojų reikalaujantys išrinktieji patys priimtų įstatymą, jog Seimo nariais gali tapti tik mokslų daktarai ir profesoriai. Dabar ten patekti gali baigę vidurinę, kolegiją, profesinę mokyklą. Tikrai kažkas ne taip yra ir ne nuo to galo pradedama. Greičiausiai nebėra norinčių mokytis magistrantūroje, galimai kai kam už tai nubyra dideli pinigai, todėl norima prievarta pirmiausia „pamokyti“ mokytojus.

Tikėtina, jog tai nėra paslaptis, kad Lietuvos edukologijos universiteto magistrantūros studijose studentų trūksta, todėl trūksta darbo ir dėstytojams. Turbūt daugelis pamena, atrodo, apie 2004 metus prasidėjusį vajų, kai visiems mokytojams, baigusiems ne pedagogines studijas, bet turintiems specialistų diplomus, liepta dar kartą baigti aukštąjį pedagoginį mokslą. Jie tai įvykdė. Bet to buvo negana. Kiek dar prigalvota visokių niekinių kursų mokytojams dalykininkams, kad galėtų dirbti su pradinukais, ikimokyklinukais. Dažnas patvirtins, kad iš to naudos nebuvo, vien tik laiko gaišimas.

Labai įdomu, kaip dirbdami mokykloje mokytojai galėtų įgyti magistrą? Reikia manyti, kad tik neakivaizdžiai. Galima tik įsivaizduoti, kokio lygio tai tebus studijos. Galimai tai bus įstatymo sumanytojų noras kažkam susirinkti pinigus už studijas, o magistro diplomas bus ne įgytas, o įsigytas.

Darbo sėkmę lemia pedagogo talentas, o ne magistro laipsnis. Tai tikrai žino kiekvienas šiandienos mokykloje dirbantis pusamžis pedagogas, suvokiantis savo misiją, atsakomybę ir dėl atlygio už darbą neburbantis.

Dabartinį „dėmesį“ švietimui galima pavadinti murkdymusi dumble

Pasak dokumento tam, kad geriausi abiturientai rinktųsi pedagogo profesiją, turi keistis pedagogo profesijos statusas visuomenėje. Anot gairių, tam būtinas kokybiškas pedagogų rengimas, patrauklios darbo sąlygos, profesinio tobulėjimo galimybės bei adekvatus atlyginimas.

Tokios lozunginės tezės apie patrauklias darbo sąlygas ir adekvatų atlygį greičiau mokytojus ne pykdo, o juokina. Koks jaunas žmogus studijuos 6 metus pedagogiką ir paskui eis į mokyklą dirbti už šiek tiek daugiau nei minimalią algą, kur mokiniams leidžiama viskas, o mokytojas neturi jokių teisių. Juk jau dabar mokyklose katastrofiškai trūksta fizikų, chemikų, netgi šių studijų krypčių studentai nenori padirbėti mokyklose.

Paskelbus Lietuvoje švietimą prioritetine valstybės sritimi ir pradėjus „prioritetiškai“ rūpintis šia sritimi, jau beveik matosi švietimo sistemos reformų dugnas. Jei dar ne dugnas, tai dabartinį „dėmesį“ švietimui galima pavadinti murkdymusi dumble. Beliko tik pasirūpinti dar užsilikusiais švietimo sistemoje mokytojais, juos gerai pamurkdyti ne tik visokiais nereikalingais popieriais, mokinių pažangos vertinimais, į(si)vertinimais, ataskaitomis, bet ir privalomomis magistrantūros studijomis, tuomet reformatorių tikslas bus pasiektas.

Ne magistro laipsniai lemia mokymo kokybę, o išmintis. Gaila, kad išminties naujai išrinktai valdžiai pritrūko jau nuo pirmųjų vadovavimo dienų.

Romas Zibalas