Buvusi ilgametė Pokiškių ir Gervėčių mokyklų pradinių klasių mokytoja Janina Garbatavičienė.
Dažnas iš mūsų prisimename savo žilagalvius mokytojus, išmokiusius pažinti raidę, išspręsti matematikos uždavinį, atskirti gerus dalykus nuo blogų. Vienų pedagogų vardus ir veidus iš atminties ištrina skubantis laikas, kiti išlieka visą gyvenimą. Daugelis Pokiškių, Alionių, Gervėčių krašto žmonių puikiai pažįsta mielą, besišypsančią, sutiktam žmogui gerą žodį surandančią buvusią ilgametę Pokiškių ir Gervėčių mokyklų pradinių klasių mokytoją Janiną Garbatavičienę. Šių metų birželį garbingą 85-ąjį jubiliejų šventusi mokytoja Janina išliko žvali, linksma, energinga ir elegantiška. Tylioje Širvintų miesto Atminties gatvelėje gyvenanti moteris ir šiandieną alsuoja prisiminimais apie mokyklą, joje prabėgusius metus, sutiktus žmones, nuveiktus darbus. Aplankyta, pakalbinta ir paprašyta prisiminti praeitį, mokytoja sakėsi, kad ji niekuo iš kitų neišsiskirianti, tiesiog mylėjusi vaikus ir dirbusi tą darbą, kuris buvęs arčiausiai širdies.
Įkvėpė pradinės mokyklos mokytoja
Visagalis laikas nesugebėjo ištrinti iš atminties vaikystės sunkumų, karo ir pokario baisumų. Mokytoja Janina gimusi ir augusi Miliukų kaime (Ukmergės rajonas). Juos – septynis vaikus – tėvai Ieva ir Kazys Mikalauskai nuo mažų dienų lenkė prie darbo, ragino išminties ieškoti knygose. Pasak pašnekovės, visi broliai ir sesės užaugo dorais ir sąžiningais žmonėmis. Nors Aldonos ir Stasio jau nebėra, tačiau likusieji gyvi Marytė, Juozas, Antanas, Bronius ir pati Joana (aplinkinių ir giminaičių pervardinta Janina) nuolat susitinkantys, bendraujantys, vieni kitų nepamirštantys. Janina yra baigusi Steponavos pradinę mokyklą. Būtent tos mokyklos mokytojos pavyzdys ir įkvėpė pačią Janiną rinktis pedagogės kelią. Pašnekovės teigimu, jau pirmąją mokymosi savaitę prisižadėjusi sau ir mamai, kad mokysis labai stropiai ir ateityje būsianti mokytoja. Taip ir nutiko.
Su pirmaisiais mokiniais. Gervėčiai. 1951 metai.
Paklausta apie jaunystės linksmybes, šokius, jaunatviškas išdaigas, pašnekovė minutėlę nutilo. Moters teigimu, tai buvo pokaris, sunkūs laikai, vežimai į Sibirą, todėl apie linksmybes galvoti nebuvo kada.
– Sunki mano jaunystė buvo, – prisiminė pašnekovė. – Visko bijojome. Neatsargiai ištartas žodis galėjo užtraukti valdžios rūstybę, galėjai būti išvežtas, linksmintis buvo pavojinga. Atėję į kaimo šokius, miškiniai išvaikydavo jaunimą, grasindavo ginklu, primindavo, kad jie kraują lieja, o mes linksminamės. Bijojome iš namų net koją kelti. Tokie laikai buvę, tokia jaunystė buvusi.
Tiesa, vieną išdaigą mokytoja Janina papasakojo. Ji sugalvojusi pavažinėti motociklu ir dar draugę pavežioti.
– Jaunystės draugai paskatino imtis vienos avantiūros, – juokėsi Janina. – Kaimo jaunimas paragino išmokti važiuoti motociklu. Pabandžiau, patiko, net fotografiją padarė. Nežinau, kiek spėjau nuvažiuoti. Griuvau, susižeidžiau koją, pakako to vieno karto. Daugiau nei motociklų, nei automobilių vairuoti neteko.
Dalyti teko ne tik mokslo paslaptis, bet ir miltus
Janina Garbatavičienė mokėsi Ukmergės mokytojų seminarijoje. Po studijų diplomuota jauna pedagogė gavo paskyrimą į Dūkštas (Vilniaus rajonas).
Su vyru Jaroslavu.
– Aš visiškai nemokėjau lenkiškai, – šypsojosi mokytoja, – o tas kraštas buvo lenkiškas. Kaip man sunku buvo dirbti. Švietimo skyriaus specialistai patarė kalbėti lietuviškai, o vaikai tegul atsakinėja lenkiškai. Šitaip pamokyta vargau metus laiko.
Janinos Garbatavičienės teigimu, pokario laikais labai trūko mokytojų, todėl Dūkštose ilgai neužtruko. Buvo perkelta į Gervėčius, paskui į Pokiškius. Abiejose mokyklose teko mokyti pradinukus.
– Gervėčiuose išbuvau daug metų. Ten ir savo būsimąjį vyrą Jaroslavą sutikau. Labai greitai ištekėjau ir toje mokykloje abu dirbome keliolika metų, – pasakojo mokytoja. – Po karo vaikų mokykloje buvo daug, tad darbo tikrai pakako. Paskui jų skaičius mažėjo, pirma vyrą perkėlė į Pokiškius, paskui ir mane.
Ilgametė mokytoja prisiminė pedagoginio darbo pradžią. Pašnekovė sakė, jog po karo labai trūko duonos. Mokytojai rugių nesėjo, tad savų miltų neturėjo. Apie 1950 metus Švietimo skyrius priėmė nutarimą leisti nusipirkti mokyklų darbuotojams po 10 kilogramų miltų per mėnesį. Miltų dalyba buvo patikėta profsąjungų pirmininkams. Būtent tokios visuomeninės pareigos ir buvo paskirtos jaunutei mokytojai Janinai Garbatavičienei.
Janina Garbatavičienė (antra iš kairės) - Pokiškių mokyklos mokytoja.
– Man, Gervėčių pradinės mokyklos mokytojai ir profsąjungos vadovei, dar priklausė Kvakšių, Darkuškio, Čekonių, Medžiukų, Barskūnų, Pokiškių mokyklos, – apie sunkią praeitį pasakojo Janina. – Privalėjau kiekvieną mėnesį gauti arklį ir važiuoti į Širvintas tų miltų parsivežti. Vieną mėnesį arklį skirdavo Kvakšių kaimas, kitą – Pokiškių, trečią – Darkuškio ir taip kaskart keisdavomės. Tų miltų būdavo 3-4 maišai po 50 kilogramų.
Šiandieną sunku būtų suvokti, kaip gležnutė pedagogė prie parduotuvės kilnoja miltų maišus į roges, kaip ji po keliolika ar keliasdešimt kilometrų rogėse miltuota skrieja per laukus. Pasiteiravus, kaip tuos miltus padalydavo, mokytoja nenustebo:
– Visai paprastai, sutardavome, kurioje mokykloje tą mėnesį bus dalijama, ten visi aplinkinių kaimų mokytojai suvažiuodavo su vežimais, pasverdavome, surinkdavau pinigus ir jie išvažiuodavo į savo mokyklas. Aišku, dabar sunku suprasti, kaip mes taip darniai sugebėdavome susirinkti, nes jokių mobiliųjų telefonų nebūdavo. Su tais miltais vargome gal trejus metus. Paskui buvo atidarytos parduotuvės Šiauliuose ir Alionyse, atsirado duonos, todėl miltų vežioti nebereikėjo.
Dar mokytoja prisiminė apie pedagogams dalijamą žibalą. Pokario laikais mokytojams žibalas buvo skiriamas nemokamai, kiekvienas gaudavo po 30 litrų per metus.
– Mes su vyru gaudavome 60 litrų žibalo, jo visiškai pakakdavo, – sakė mokytoja, – dar ir kaimynams duodavome. Gervėčių žmonės buvo labai geri ir draugiški. Kadangi gyvenome ūkiškai, mokytojams skirdavo 25 arus žemės, tai kaimynai duodavo mums arklį, skolindavo žemės ūkio padargus, kad galėtume įdirbti žemę. Kadangi abu buvome iš kaimo, todėl žemės ūkio darbai nevargino.
Bendrauta su šimtais žmonių
Janinos Garbatavičienės norą vairuoti motociklą liudija jaunystės nuotrauka.
Mokyklai ir vaikams atiduoti 47 darbo metai. Daug dirbta, organizuotos šventės, konkursai, minėjimai, ruošti mokiniai olimpiadoms, keliauta su ugdytiniais ne tik po rajoną, bet ir toliau, talkininkauta kolūkiuose, darbe neskaičiuotos darbo valandos, bendrauta su šimtais žmonių: mokyklų vadovais, kolegomis, mokiniais, mokinių tėvais. Apie juos ir šiandien Janina Garbatavičienė kalba su didžiausia pagarba ir atidumu. Kiekvienas žmogus, pasak mokytojos, yra individualybė ir kiekvienam reikėdavo rasti tinkamą žodį.
Apie Marijoną Kačenauską, Tadą Prušinską, Strazdą, Klimašauskienę, Silvestrą Skuodį, Aliną Laurinavičienę, Kristiną Mučinienę, Juozą Dambrauską, Eleną Zajec, Kazį Lebionką, Isakevičių, Kazimierą Baroną, Petrą Pauliukonį, Aldoną Vilūnienę, Zoją Jablonskienę – buvusius mokyklų ir Švietimo skyriaus vadovus – Janina Garbatavičienė sako tik pačius geriausius ir šilčiausius žodžius. Mokytoja pasidžiaugė, kad turėjusi ir tebeturinti labai daug puikių kolegių ir draugių, su kuriomis bendravusi ir tebebendraujanti. Tai Vanda Ramanavičienė, Albina Bacevičienė, Elena Vilčiauskienė, Veronika Bonikatienė, Anzelma Pažusienė, Bronė Smailienė, Stasė Pakonienė, Elena Pakalnienė, Albina Paliukėnienė, Morta Valickienė, Emilija Meliukštienė, Monika Ališauskienė, Skolastika Jasiukevičienė, Aldona Usonienė, Elena Vilkelienė, Zina Stonienė, Aldona Jaščemskienė, Jadvyga Mažulienė ir daugelis kitų.
Mokytoja pasakojo, jog turėjusi daug visokiausių visuomeninių įpareigojimų. Kaimo mokytojai privalėdavo pasirūpinti ir jaunimo savišvieta, laisvalaikio organizavimu. Iki 1960 metų kaimuose kultūros namų nebūdavo, todėl kultūrinis gyvenimas virte virdavęs mokykloje. Janinai Garbatavičienei su kaimo jaunimu yra tekę ruošti daugybę vaidinimų, juos rodyti ne tik Pokiškių, Alionių ar kitų aplinkinių kaimų gyventojams, bet ir vykti tolėliau, vaidinta bei dainuota Barskūnuose ir Juodiškiuose. Pokiškių mokykloje nuolat keisdavosi mokytojai, vienus jaunus keisdavo kiti jauni. Mokytojai ilgai neužsibūdavo, nes nebuvo butų, o pas svetimus glaustis niekas ilgai nenorėjo. Vien 1985 metų rugsėjį į Pokiškius atėjo net penkios jaunos mokytojos.
Apie džiaugsmus
Su ugdytiniais keliauta ne tik po rajoną, bet ir toliau.
– Jeigu vėl reikėtų rinktis gyvenimo kelią iš naujo, rinkčiausi mokytojos profesiją. Išleidau dešimtis labai gerų vaikų. Ir dabar su jais susitinku, ir dabar su jais pasišneku, – džiaugėsi pedagogė. – Labai malonu, kad jiems sekasi. Pasidžiaugti galiu savo mokiniais: Marijonu Laurinavičiumi, Jonu Kropa, Eugenijumi Kropa, Teresa Dindiene, Valerijumi Mažuliu, Valerijumi Kropa, Jonu Germanu, Broniumi Žukausku, Stasiu Germanu, Tadu Mučiniu, Kaziu Mučiniu, Inga Oršauskaite, Jovita Mučinyte, Petru Oponovičiumi, Kristina Mučiniene, Edita Masiukaite ir daugeliu kitų. Man mokykloje niekada nebuvo sunku, net ir visokių popierių bei planų rašymai nepabosdavo.
Paklausta apie aukščiausią darbo įvertinimą, mokytoja Janina Garbatavičienė prisiminė valdžios įteiktas padėkas už vaikų mokymą ir auklėjimą, bet labiausiai širdį paglosto nuotraukų albumai, kuriuose dailiai surikiuoti prabėgę metai ir sutikti žmonės. Tikras žmogaus turtas yra širdies gerumas, padalytas mažiems kaimo vaikams.
Verta pažymėti, jog mokytoja yra kelionių mėgėja. Anais laikais yra išvažinėjusi visą sąjungą, buvusi ne tik didžiuosiuose miestuose Maskvoje ir Leningrade, bet ir daugelyje sąjunginių respublikų. Atsidarius sienoms, lankėsi Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje. Ir šiandieną džiaugiasi knyga, skaito „Širvintų kraštą“, „Lietuvos rytą“, daugybę žurnalų.
– Džiaugiuosi ramia senatve, vaikais ir anūkais, džiaugiuosi, kad galiu darbuotis „Bočių“ bendrijoje, kad galiu veikti, kad galiu organizuoti, džiaugiuosi, kad galiu būti žmonėms naudinga ir reikalinga, – atsisveikindama sakė Janina Garbatavičienė.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš Janinos Garbatavičienės asmeninio albumo
Janina Garbatavičienė su auklėtinais - Pokiškių mokyklos mokiniais.
