Sigutės Trimakaitės koncertas vyko naujai įrengtame kineziterapijos kabinete.
Širvintų ligoninėje vyko koncertas – susitikimas su tarptautinių konkursų laureate Sigute Trimakaite (sopranas). Menininkė jau daug metų koncertuoja visoje Lietuvoje. Ji rengia edukacinius koncertus gimnazijose, mokyklose, vaikų globos namuose, specialiosiose ugdymo įstaigose. Širvintose koncerto metu su originaliais vaidybiniais elementais skambėjo melodijos ne tik lietuvių, tačiau ir vokiečių bei prancūzų kalbomis. Po susitikimo su žiūrovais dainininkė sutiko atsakyti į keletą „Širvintų krašto“ klausimų.
– Kodėl savo koncertui pasirinkote Širvintas? Juk tai nedidelis miestelis…
– Man labai patinka Širvintos. Be to, turėjome savo sodybą Pigašiuose (netoli Vileikiškių). Su koncertais išvažinėjau beveik visą Širvintų rajoną: teko koncertuoti Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, „Atžalyno“ progimnazijoje, buvusiuose „Saulutės“ ir „Buratino“ darželiuose, Gelvonų gimnazijoje bei kultūros namuose, Zibalų mokykloje, Musninkų darželyje ir gimnazijoje, Kernavės bažnyčioje, Bartkuškyje ir Jauniūnuose. Vieną kartą kartu su Justinu Brūzga ir Irmantu Andriūnu teko giedoti Širvintų bažnyčioje. Labai norėčiau padainuoti Širvintų meno mokykloje. Be to, Širvintos yra arti Vilniaus, nes kai nuvažiuoji labai toli, sakykim – į Klaipėdą ar Plungę, tai daugiau laiko važiuoji nei koncertuoji…
– Esate tarptautinių konkursų laureatė ir važinėjate po kaimus, koncertuojate nedidelėse erdvėse?
– Galbūt mama ir teisingai sako, kad „tu, Sigute, esi viena tokia Lietuvoje“. Prieš penkiolika metų sugalvojau festivalį „Šokoladinis Mocartas“. Jau tada, 2002 metų vasarą, įvyko dešimt koncertų bažnyčiose, muziejuose. Vėliau pradėjau koncertuoti mokyklose, nes vietiniuose kultūros namuose dažniausiai girdimas popsas arba žiūrimas pramoginis teatras ir labai retai vyksta kameriniai koncertai, todėl mums yra sunku įsiterpti būtent į kultūros namų organizuojamus renginius. Esu didelė aktyvistė ir jeigu man kas paskambina, pasiūlo, tai pasižymiu datą ir atvažiuoju. Jeigu pati rodau iniciatyvą, tai būna sunkiau… Tokiu atveju klausinėjame, ieškome bendraminčių skambiname įstaigų direktoriams, susideriname abiems tinkamą laiką ir tada atvykstu. „Įsisukus“ į festivalio renginius, pradėjau ieškoti draugų, kurie gali mane nuvežti ir parvežti į koncerto vietą, nes pati mašinos nevairuoju. Tokiu būdu pradėjau keliauti viena. Žinoma, reikalinga ir reklama, nes jei jos nebus, žmonės paprasčiausiai nieko nežinos nei apie mane, nei apie mano atliekamą muziką. Iš tikrųjų menininkų yra daug, tačiau nėra tų tarpininkų, kurie jiems padėtų organizuoti koncertus.
Solistė Sigutė Trimakaitė ir dainavo, ir atliko vaidybinius elementus.
Koncerto klausėsi ligoninės pacientai, medikai.
– Kuo skiriasi koncertas mažoje erdvėje nuo koncerto didelėje?
– Mūsų menas – kamerinis, kilęs nuo italų „la kamara“, reiškiantis „kamabarys“ (nedidelė erdvė). Operos solistams geriau tinka didelės salės, nors labai daug priklauso nuo akustikos. Teko dainuoti ir stadione, ir didelėse salėse su mikrofonu. Mums nedidelėse erdvėse praktiškai mikrofono nereikia, bet jeigu salė kiek didesnė, tai paskutinėse eilėse menkai girdėsis. Mūsų menas kitoks, todėl dainuoti didelėse erdvėse tenka labai retai, tiesą pasakius – mes į jas ir nesiveržiame. Gal dėl to esame mažiau žinomi, gal mūsų menas ne toks populiarus ir tinka tik mažoms bendruomenėms.
– Įdomu, koks yra jūsų repertuaras?
– Mūsų niekas neverčia atlikti nemielą ir nepatinkantį kūrinį. Visas repertuaras priklauso nuo to, kur tenka koncertuoti ir kokie ten žmonės renkasi. Jeigu pianino nėra, vienas repertuaras, jeigu yra – kitas. Turime daug variantų. Atliekame ir šiuolaikinę muziką. Tai ne popsas, bet tai, kas dabar kuriama. Šiuolaikinė muzika dar labai mažai žinoma. Šarūnas Nakas, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Vytautas Germanavičius ir dar daug šiuolaikinės muzikos kūrėjų, kurie žmonėms yra mažai pažįstami, o mums yra artimi. Išeina, kad vykdau ne tik vaikams, tačiau ir suaugusiems kultūrinę edukaciją. Jeigu atlieku šiuolaikinį kūrinį, tai neilgą. Dainuoju ir liaudies dainas, ypač senovines, kurios man labai įdomios. Iš tų senų dainų, melodijų kompozitoriai kuria savo profesionalią muziką. Mūsų operos solistai dažniausiai atlieka tik kompozitorių kūrinius ir niekas nedainuoja liaudies dainų, nes mano, kad tai yra folkloras, kurį turėtu atlikti kiti. Esu įsitikinusi, kad jeigu turi balsą, pašaukimą, tai bent vieną liaudies dainą galima būtų padainuoti nors ir koncerto pabaigoje…
Teko dalyvauti renginyje ir Širvintų viešojoje bibliotekoje kartu su Herku Kunčiumi. Buvo pristatytos jo knygos, o aš padainavau keletą dainų, tačiau tai jau kitas žanras, tai jau literatūrinis renginys. Mūsų repertuaras iš tikrųjų priklauso nuo to, į kokią erdvę mes atvažiuojame.
– Ar norint dainuoti užsienio kalba reikia mokėti ir ja tobulai kalbėti?
– Geriausia būtų, kad tą kalbą, kuria dainuoji, suprastum. Mes, dainininkai, kaip ir visi kiti taip pat mokomes kalbų, nes norint, kad nepakistų kūrinio stilius, reikia dainuoti originalo kalba. Jeigu publika nemoka tos kalbos, tai akcentas nesvarbus, tačiau jeigu žino tą kalbą, tai klaidų daryti negalima. Nesvarbu, ar tai būtų portugalų, ar ispanų kalba. Prancūzų mokiausi pati, nes dainuoju šia kalba įvairias dainas, italų kalba menininkams buvo privaloma, vokiečių mokiausi mokykloje.
– Koks jūsų požiūris į įvairius televizijos šou projektus?
– Smagu, kad vyksta muzikinė edukacija per televiziją, kad žmonės susipažįsta su naujais atlikėjais. Mes, menininkai, specialistai tai darome visą gyvenimą, tačiau mūsų darbas – lašas jūroje, o televizija yra galinga priemonė. Man nepatinka, kada suaugę vietoj to, kad jaunus žmones pamokytų, pasakytų jų klaidas prie kavos puodelio pasibaigus programai, tai daro viešai – juokiasi, tyčiojasi… galimai sukeldami traumą visam gyvenimui. Jeigu gabi menui mergaitė mokosi arba studijuoja, svarbiausia yra baigti mokslus, o visi šou dalykai geriausiai būtų jau po jų. Uždirbinėti prodiuseriams pinigus galės vėliau, kada subręs. Ir tik nuo tėvelių priklauso, ar jie stiprūs pasakyti, kad kol kas šou programose dalyvauti neverta.
– Koks jūsų santykis su pinigais, jums jie labai svarbūs?
– Kartais vaikai klausia: „O kiek jūs uždirbate?“ Ir lyg tarp kito po neilgos pauzės: „O mano tėvelis bankininkas!“ Arba dar kokios pinigingos profesijos atstovas. Mano požiūris kaip menininko – stengiuosi nekalbėti apie pinigus, nes svarbiausia šioje vietoje yra pašaukimas. Jeigu mes jį turime, tai esame savo vietoje. Jeigu žmogus jaunas ir gabus, reikia jam padėti, nekenkti, tada tos profesijos žmogus savo darbą dirbs su džiaugsmu, atiduodamas visas jėgas. Dabar jauni atlikėjai samdo profesionalius vadybininkus. Jaunas vadybininkas ir jaunas atlikėjas organizuoja agentūrą, į kurią priima dar porą draugų ir koncertuoja. Pramoginė muzika ir profesionali skiriasi. Už pramoginę muziką gauna nemažus pinigus, o mes iš savo kamerinės muzikos be valstybės pagalbos neišgyventume. Jeigu valstybė turtinga, menas triumfuoja. Ir atvirkščiai…
Esu Lietuvos patriotė, niekur nežadu išvažiuoti, noriu būti čia. Noriu parodyti jauniems menininkams, kad yra daug salių, daug bendruomenių, kur mūsų laukia, kad iš Lietuvos bėgti nereikia… Mano mama sakydavo: „Visų pinigų nesusemsi, yra daug svarbiau sveikata, gera nuotaika“. Jeigu turi pašaukimą, yra gerų žmonių, visada savo profesijoje būsi laiminga, o mūsų profesija visais laikais buvo reikalinga.
Menininkei Sigutei Trimakaitei dėkoja ligoninės direktorius Vidmantas Eigėlis.
– Koks jūsų požiūris į meno saviveiklą?
– Gerbiu saviveiklą kaimuose, miesteliuose, saviveiklininkų ansambliai žinomi vietiniams gyventojams, o mes ateiname koncertuoti lyg ir svetimi, mūsų žanras kitoks, mažuose miesteliuose nelabai populiarus ar mažai girdėtas. Todėl dažnai darome bendrus renginius: jie pašoka ir padainuoja, o aš pabūnu kaip svečias. Mūsų menas tinka tik siauram ratui. Meno saviveikloje žmonės dalyvauja dėl malonumo, pinigų už tai negauna. Jie turi savo pagrindinį darbą, iš kurio gali pragyventi, o pas mus yra atvirkščiai, menas yra pagrindinis darbas, o pinigai už renginį tokie, kokiais paremia valstybė. Pagrindinis menininko pinigų šaltinis – pedagoginis darbas.
– Jūs daug važinėjate, koncertuojate. Ar tam reikia palaikyti gerą fizinę formą?
– Taip. Ir jaunystėje, ir dabar po truputį sportuoju, atlieku įvairius pratimus, nuo 10 metų žaidžiu stalo tenisą. Kai kuriose mokymo įstaigose moksleiviai išsėdi akademinį koncertą tik dėl stalo teniso partijos su soliste. Net ant galvos stovėti moku! Daug ką išbandžiau, žinau visokių paslapčių, taip pat ir liaudies medicinos. Mums, dainininkams, jokiu būdu negalima peršalti, o miegoti reikia ne mažiau kaip dešimt valandų, kad pailsėtų balso stygos.
– Paaiškinkite plačiau apie „Klasikinės muzikos progamą“.
– „Klasikinės muzikos programa“ vyksta visoje Lietuvoje. Ne tik ligoninėse, bet ir socialinės globos namuose žmonėms su protine ir fizine negalia, kuriems, tarp kitko, muzikos labai reikia. Ir jeigu pritaikai repertuarą, jie puikiai klausosi. Prieš penkiolika metų sugalvoto festivalio pavadinimas -„Šokoladinis Mocartas Lietuvoje“, kuriame kaip ciklas telpa ir „Klasikinės muzikos programa“, vykdoma tik ligoninėse ir socialinės globos namuose. Labai malonu, kad Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba iš dalies finansuoja šį jau trečius metus iš eilės vykstantį meno projektą. Labai norėčiau, kad Širvintose nors vieną kartą į metus, pavyzdžiui Mažojoje salėje, vyktų kamerinės muzikos koncertas. Nebūtinai mano…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
