„Gyvenime viskas yra įmanoma, tik reikia labai norėti bei dar labiau to siekti…“

Teko paragauti ir mokytojo duonos. Akimirka iš pirmosios Mokytojų dienos, kai jautiesi pakylėta, kai net vadinamieji klasės „blogiukai“ įteikia gėlių bei padėkoja už suteiktą žinių kraitį, pagalbą, paguodą ir skleidžiamą šilumą. Tuomet supranti, jog eini teisingu gyvenimo keliu.

Teko paragauti ir mokytojo duonos. Akimirka iš pirmosios Mokytojų dienos, kai jautiesi pakylėta, kai net vadinamieji klasės „blogiukai“ įteikia gėlių bei padėkoja už suteiktą žinių kraitį, pagalbą, paguodą ir skleidžiamą šilumą. Tuomet supranti, jog eini teisingu gyvenimo keliu.

Odeta Kuročkina. Šią pavardę po interviu su rubrika „Jaunimo balsas“, „Nekasdieniai pokalbiai“ ir kt. rašiniais „Širvintų krašto“ skaitytojai mato jau pusmetį. Besidomintieji jaunimo ir kultūriniais renginiais turėjo ne vieną progą Odetą įsidėmėti kaip jaunimo renginių vedėją ar kokį nors išskirtinį personažą. Pats laikas su šia kūrybinga, kupina įvairiausių idėjų ir sumanymų asmenybe susipažinti artimiau. Taigi, žodis Odetai:

– Esu gimusi Širvintų mieste, tačiau ketverius vaikystės metus teko praleisti Krikštėnų kaime. Žuvus tėčiui, gyvenimas kardinaliai pasikeitė ir grįžome į gimtąjį miestą Širvintas. Čia lankiau darželį, vėliau mokiausi „Atžalyno“ progimnazijoje ir baigiau Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją.

Nuo mažens stengiausi siekti tik pačių geriausių rezultatų tiek moksle, tiek gyvenime. Visados jaučiau, kad mamai vienai yra be galo sunku dirbti net kelis darbus, kad tik mums su broliu nieko netrūktų, tad kuo anksčiau stengiausi pati užsidirbti ir prisidėti prie šeimos biudžeto. Vasarą užsidirbdavau skindama braškes, būdama pagalbine darbuotoja kavinių virtuvėse ar važinėdama į sraigių fabriką, kuris yra įsikūręs už Vilniaus. Neretai slapčiomis pavydėdavau kiemo draugams, kurie turėjo kiek turtingesnes šeimas ir vasaros atostogas galėjo leisti kaip panorėję. Tik kiek vėliau supratau, kad vis dėlto esu už juos kur kas pranašesnė, nes įgijau neįkainojamos gyvenimo patirties, „užsiauginau storą odą“ ir šiuo metu galiu tvirtai atsilaikyti, kai gyvenimas netikėtai pažeria išbandymų laviną. Nėra geresnio jausmo už tą, kai sunkiai dirbi liedamas prakaitą, kad sutaupytum vienam ar kitam daiktui, ir galiausiai tai pasieki. Tas daiktas tau tampa neįkainojamas.

Tokie momentai gyvenimui suteikia pridėtinės vertės ir širdį užlieja begalinės laimės jausmas.

Tokie momentai gyvenimui suteikia pridėtinės vertės ir širdį užlieja begalinės laimės jausmas.

Nuo pat mažens išsikeldavau sau tikslus ir nenurimdavau tol, kol jų nepasiekdavau. Kai buvau 16 metų paauglė, be galo mėgau kurti poezijos tekstus. Jie gimdavo popieriaus lape vos per kelias minutes. Jau tada supratau, kad būtent kūryba yra didžioji mano aistra bei pašaukimas. Tad nusprendžiau žengti rimtą žingsnį ir išleisti savo eilėraščių knygą. Stropiai taupiau pinigus, ieškojau leidyklos, maketuotojų, redaktorių, kol galiausiai įgyvendinau šią svajonę. Kai šešiolikos metų rankose laikai savo parašytą poezijos knygą, – supranti, kad tai jau yra didžiulis pasiekimas gyvenime, bet tuo pačiu ambicijos paima viršų ir atsiranda kur kas didesnių tikslų.

Išėjusi iš leidyklos mintyse sau tariau: „Tai tik pirmas „blynas“, pirmas pabandymas, tad kitas žingsnis – parašyti rimtą autobiografinį romaną.“

Pirmasis rimtas žingsnis rašytojos gyvenimo kelio pasirinkime.

Pirmasis rimtas žingsnis rašytojos gyvenimo kelio pasirinkime.

Iki šios minutės gyvenimas buvo lyg šachmatų lenta: ir su juodomis, ir su baltomis spalvomis. Būdama septyniolikos metų, vasarą nusprendžiau vykti padirbėti į Angliją. Kaip ir dauguma Lietuvos emigrantų, iš aplinkinių pasakojimų turėjau susikūrusi rožinę iliuziją, kad užsienyje pinigai auga ant medžių, krinta iš dangaus – tik reikia nuvykti ir juos susirinkti. Kaip šiandien pamenu pilnas akis ašarų, didžiulį skausmą širdyje, kai pirmą kartą reikėjo atsisveikinti su šeima. Pirmos savaitės svetimoje šalyje nebuvo pačios geriausios. Kadangi buvau nepilnametė, – darbo paieškos sekėsi sunkiai. Vaikštant gatvėmis ir nešant kur tik įmanoma gyvenimo aprašymą netgi buvo baisu anglų kalba ištarti sakinį, nes maniau, jog manęs gali nesuprasti. Daug kartų užklupdavo mintys pirkti bilietą ir keliauti namo, bet iš karto suprasdavau, kad negaliu to daryti, nes manimi tikėjo artimiausi žmonės, investavo į mano kelionę, tad neturėjau teisės jų nuvilti. Per kančias, sunkiais žingsniais keliavau į žvaigždes. Šiaip ne taip pavyko rasti darbų. Nuo ankstaus ryto iki pietų tvarkydavau viešbučio kambarius, tuomet stodavau į kasą greitojo maisto užkandinėje, o nuo vidurnakčio iki keturių ryto skubėdavau pas turkus sukti kebabų. Tokia vos kelių valandų per parą miego rutina tęsėsi mėnesį laiko, kol galiausiai išseko jėgos ir gavau greitojo maisto užkandinės pasiūlymą nuolatiniam darbui. Dirbau 78 valandas per savaitę. Uoliai taupiau uždirbtus pinigus ir galiausiai džiaugiausi, jog turėjau galimybę išvykti bei viską pamatyti iš arčiau. Nepaisant šių sunkumų, pamilau Jungtinę karalystę ir nusprendžiau čia sugrįžti tarptautinės žurnalistikos studijoms. Visuomet mėgau bendrauti su žmonėmis ir rašyti apie jų gyvenimo vingius. Tad, baigusi dvylika klasių, susitvarkiau visus stojimo dokumentus, internetu susitariau dėl gyvenamosios vietos, sėdau į autobusą ir startavau naujo gyvenimo link. Pripažinsiu, kad buvo dar sunkiau nei per pirmąją kelionę, nes tuo metu vykau visiškai viena, tiksliai net nežinodama, kur. Pirmąsias savaites galėčiau įvardyti sėdėjimo ant suoliuko ir ašarų pakalnės savaitėmis. Galvoje virte virė mintys, kad vis dėlto per anksti atsiplėšiau nuo artimųjų, bet kelio atgal jau nebuvo. Privalėjau stotis, ieškoti darbo, nes santaupos tirpo ypač greitai. Po ilgų ieškojimų pavyko rasti pažįstamų iš Širvintų miesto, kurie padėjo įsidarbinti drabužių sandėlyje, o po kurio laiko laisvomis nuo šio darbo bei studijų dienomis dar įsidarbinau greitojo maisto užkandinėje. Visa tai tęsėsi pusantrų metų, kol galiausiai Lietuvoje, vykdama į oro uostą, pasakiau: „Apsisukame ir važiuojame namo, nes į Angliją nenoriu. Privalau būti bei kurtis čia, kur yra mano šeima.“

Dar tais pačiais metais įstojau į valstybės finansuojamą vietą Lietuvos edukologijos universitete – studijuoti lietuvių filologijos specialybę. Kadangi žurnalistika, kurios norėjau, buvo tik Klaipėdoje – nesiryžau išvykti, nes man tai būtų buvę lyg gyvenimas užsienyje. Beje, likimo ironija – visados sakiau: „Niekada nebūsiu lietuvių kalbos mokytoja ir niekada nestudijuosiu lietuvių kalbos.“ Pagrindinė gyvenimo taisyklė – niekada nesakyk niekada. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Jei galiausiai viskas taip susidėliojo, tai, vadinasi, buvo lemta. Mes patys net nesuvokiame, jog kiekvieno iš mūsų smegenyse yra nuo pat vaikystės užprogramuota, ką ir kaip mes privalome savo gyvenime daryti.

Vienintelis gyvenimo momentas, kuomet, išmesdamas kepurę į viršų, jauti didžiulį palengvėjimą ir suvoki, kad gyvenime nieko nėra neįmanomo.

Vienintelis gyvenimo momentas, kuomet, išmesdamas kepurę į viršų, jauti didžiulį palengvėjimą ir suvoki, kad gyvenime nieko nėra neįmanomo.

Kaip ir nemažai Lietuvos jaunuolių studijavau tik tam, jog to reikalauja visuomenės suformuotas požiūris, kad be „popierėlio“ tu esi niekas. Jei turi gerą galvą, tai gebėsi ir taip protingai „prasisukti“. Visus ketverius studijų metus kartojosi ta pati situacija: studijos, darbas, vasaros metu – darbai užsienio šalyse. Vasaromis stengdavausi praplėsti akiratį bei tuo pačiu pasitaupyti daugiau pinigų, kad, baigusi studijas, turėčiau ne tik „popierėlį“, bet ir šiek tiek santaupų kišenėje. Tad dvi vasaras praleidau Airijoje, o vieną vasarą sunkius aplinkos priežiūros darbus dirbau Švedijoje.

Dar būdama mokykloje nuolatos kartojau: „Kad ir kaip susiklostys mano gyvenimas, – galiausiai grįšiu gyventi bei kurti šeimą į gimtąjį miestą Širvintas.“ Ir štai – pagaliau viskas nurimo, viskas baigėsi… Esu čia, kur seniai turėjau būti, – apsupta šiltų žmonių bei artimųjų meilės. Atėjo laikas, kada galiu visavertiškai džiaugtis savo gyvenimu, užsiimti mėgiama veikla ir rašyti apie jus, mieli širvintiškiai. Būtent jūs, nuolatos stebindami savo talentais, esate mano straipsnių įkvėpimo šaltinis. Kalbindama jus, stengiuosi sužadinti jaunų žmonių emocijas, kad gyvenime viskas yra įmanoma, tik reikia labai norėti bei dar labiau to siekti. Noriu, jog kiekvienas įstengtų atrasti savąjį „aš“ ir eitų gyvenimo keliu, kuris jam yra skirtas. Iš kiekvieno pokalbio pasisemiu puikių idėjų, ryžto eiti pirmyn bei neįkainojamos skirtingų gyvenimų patirties. Ką jau kalbėti apie dalyvavimą įvairiuose rajono renginiuose ir malonumą apie juos rašyti. Neapsakomas jausmas užlieja sielą, kuomet supranti, kad esi tau skirtoje vietoje, jog darai tai, ką labiausiai myli, ir gyveni ten, kur tave labiausiai myli bei vertina. Be galo džiaugiuosi sparčiai vykstančiais Širvintų miesto pokyčiais, jaunimo veiklų gausėjimu, ko labiausiai trūko mano mokymosi laiku. Anksčiau norėjosi kuo greičiau išvykti, nes čia nebūdavo ką veikti, o dabar norisi tik gyventi, siekti ir dar pasikviesti svečių…

Tačiau liūdna pasidaro tuomet, kai ambicijos išauga dar labiau, o, įvertinus materialią padėtį, deja, visa romantika baigiasi. Galiausiai, stovėdama didelėje salėje, prieš daugybę žmonių su baigimo diplomu rankose suvoki, jog tai nėra tik „popierėlis“. Visi tie studijų metai suteikė didžiulį kraitį žinių, naujų potyrių, profesinės praktikos, naudingų pažinčių ir stiprybės. Džiugu, kuomet gali vadintis diplomuotu specialistu, užtikrintai kalbėti apie savo įgytą profesiją bei perteikti žinias kitiems. Bet visa tai tik vidinė jausena ir išgyvenimai, nes, kalbant apie darbo rinką Lietuvoje, apie itin žemus atlygius bei visas kitas „supuvusias“ sistemas, kad ir kaip būtų apmaudu, – tenka pripažinti, jog tavo rankose šiuo atveju – tik „popierėlis“…

Prieš tai minėjau, jog gyvenime stengiuosi išsikelti kuo daugiau tikslų ir juos pasiekti. Jei sau ką tyliai pasakau, tai privalau padaryti. Džiaugiuosi, jog visa įgyta patirtis nuo šešiolikos metų poezijos knygos išleidimo jau po truputį gula į mano autobiografinį romaną, kurį po kelerių metų galėsiu pateikti skaitytojų teismui.

Visų idėjų ir tikslų įgyvendinimui dažniausiai pritrūksta finansų, kurių Lietuvoje nei su „popierėliu“, nei be jo nerasi. Kadangi nenoriu susikurti rožinės gyvenimo iliuzijos, kaip tą daro dauguma lietuvių apsikraudami prabanga banko paskolų dėka, – pasiduodu gyvenimo avantiūrai ir vėl vykstu laimės ieškoti svetur. Žinau tik tai, kad kelionė bus trumpalaikė, nes Širvintos yra ta vieta, kurioje noriu tvirtai įleisti savo šaknis ir tam padaryti dar trūksta kelių dalykų.

Brangiausias mano gyvenimo turtas - mama. Ji yra ta užuovėja, su kuria net ir baisiausi likimo mesti iššūkiai nėra baisūs. Būtent šis žmogus savo beribės stiprybės pavyzdžiu bei nuolatiniu palaikymu padeda kopti Everesto viršūnės link.

Brangiausias mano gyvenimo turtas - mama. Ji yra ta užuovėja, su kuria net ir baisiausi likimo mesti iššūkiai nėra baisūs. Būtent šis žmogus savo beribės stiprybės pavyzdžiu bei nuolatiniu palaikymu padeda kopti Everesto viršūnės link.

Jeigu kas dabar paklaustų, kaip save įsivaizduoju po 10 metų, drąsiai galėčiau atsakyti, jog, būdama 35 – erių, gyvensiu Širvintų mieste, turėsiu nuostabią šeimą, toliau rašysiu knygas ir vesiu televizijos laidą (tai dar vienas tikslas, kurį privalau pasiekti). Dažnai iš aplinkinių girdžiu posakį: „Mes planuojam, o Dievas juokiasi, nes kiekvieną minutę negali žinoti, kas nutiks su tavimi ar tavo gyvenimu.“ Tiesa, bet aš manau kiek kitaip: „Jei neplanuosi, nesvajosi – negyvensi.“ Juk gyvenimas ir yra tuo įdomus, kad tu niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo. Jis kur kas margesnis už genį, nes jei visada būtų tik balta arba tik juoda – neliktų prasmės gyventi.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

12 Atsakymų į “„Gyvenime viskas yra įmanoma, tik reikia labai norėti bei dar labiau to siekti…“”

  1. to asta parašė:

    Stereotipai tam ir sukurti, kad juos griauti. Gyvenimas yra kur kas įdomesnis kai nepriklausai marionečių bandai vadinamai ,,visuomenė“. Ne kiekvienam užtenka drąsos išsiskirti.

  2. to asta parašė:

    Pasiziurek savo ivaizdzio.

  3. asta parašė:

    Nepadoria nuotrauka ikelta facebook sugriovete stereotipini bibliotekininkes ivaizdi. Geda 😀

  4. Odeta parašė:

    Ačiū labai mielieji už gražius palaikymo žodžius. Jūsų, skaitytojų palaikymas man yra be galo svarbus ir priverčia eiti tik pirmyn.

    Birute, ačiū ir Jums už Jūsų nuomonę. Kiekviena nuomonė, kad ir kokia ji bebūtų yra svarbi. Gerbiamos Kildišienės tai jau tikrai neaplenksiu, nes per aukštą kartelę ji iškėlė. Džiugu, jog ,,mane užauginote ir žinote tikrąją tiesą apie mano vaikystę“. Kitas straipsnis galės būtų Jūsų atsakas bei tiesos atskleidimas kaip iš tikrųjų ten buvo.

  5. Karolina parašė:

    saunuole, labai pozityvus, scviesus, idomus straipsniai, sekmes didziausios

  6. n.m. parašė:

    Odeta yra labai šiltas žmogus.

  7. birute parašė:

    na nebloga kuryba ,bus gera rasytoja gal net kildisiene aplenks. nepatinka skaityt apie vargana vaikyste kai zinai kad taip nebuvo.reikia leistis ant zemes ir siekti savo tikslu,sekmes

  8. laima parašė:

    Odeta yra mylima skaitytojų uz pozityvumą. Vien negatyvu ir purvo pilstymais ir apsmeižimu skaitytojų pagarbos nepelnysi.

  9. Ana parašė:

    Tiesa, aciu komentatoriui uz priminima. Bet as kitu taip vadinamu zurnalistu is k.n. net nelaikau zurnalistais, todel net nepaminejau. O Odetai linkiu likti savimi. Rasyti grazius straipsnius. Kiekviename zmoguje koks jis bebutu vargsas ar turtingas, izymus ar niekam nezinomas, matyti tik gerus dalykus, o uz blogus dalykus tik dievas turi teise mus teisti. Ir dar linkiu rasyti i kitus portalus. Nes vien kitu ale zurnalistu straipsnius baisu skaityti ir del turinio, ir del klaidu.

  10. tikrai parašė:

    Tiesą pasake Ana. Ne tik delfi, bet ir mūsų „zurnalistem“ reiketu imti pavyzdį.

  11. Ana parašė:

    Pritariu pirmam komentatoriui. Tikrai. Saunuole. Grazus straipsniai. Be pagiezos ir smeizto. Kiekviename zmoguje randa kazka gero. Manau, kad si mergina galetu rasyti ir respublikinius leidinius. Nes jos lygis kaip zurnalistes tikrai aukstesnis negu kai kuriu zurnalistu delfi ir panasiai. Ir linkiu jai plaukt i gylesnius vandenis.

  12. . parašė:

    Saunuole Odeta. Labai grazus straipsniai, be pykcio, pagiezos ir apsmeizimo.

Comments are closed.

scroll to top