Skaityta:
801
Vasaros kelionės
Grožėjomės tulpių žiedų pasaka…
Išaušo gražus, šiltas ir saulėtas gegužės 11-osios rytas. 46 „bočiai-keliauninkai“, vadovaujami energingos, linksmos, visad geros nuotaikos Pensininkų sąjungos „Bočiai“ Širvintų bendrijos pirmininko pavaduotojos Genovaitės Abromavičienės, atvykus autobusui, pajudėjome Radviliškio link. 2-jų valandų kelionė, ir mes – Burbiškio dvare. Mus pasitiko ekskursijos vadovas Sigitas, kuris lydėjo pėsčiomis keliaujant po dvaro parką.
Dvaro parkas užima 28 ha plotą, jo centrinėje dalyje yra 3 ha tvenkinys su 15 salų, 11 tiltų ir tiltelių. Parke auga 23 rūšių ir formų atvežtiniai augalai: kazokinis kadagys, europinis maumedis, didžioji pocūgė ir kt. Parke gyvena apie 40 paukščių rūšių. Aštuonios kanalais ir eglėmis apjuostos apžvalgos kalvelės, pagrindinė alėja su keturiomis karpotųjų beržų eilėmis. Parke stovi K. Uliansko sukurti Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklai, Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Išlikę dvaro pastatai: oficina, svečių namas, ledainė, sodininko namas su oranžerijos liekanomis. Šalia rūmų – nedidelė valčių prieplauka.
Senasis Burbiškio dvaras XVII a. priklausė dvarininkams Burboms – pagal jų pavardę ir kilo vietovės pavadinimas. 1817-1940 m. dvaras priklausė bajorams Baženskiams, kurie rekonstravo buvusius dvaro pastatus. Rūmų stilius – neoklasicistinis.
Padėkoję gidui už įdomų pasakojimą, pasiskirstę grupelėmis, nuskubėjome į tulpių žydėjimo šventę – žiedų pasaką…
Gegužę Burbiškio dvaro parke pražysta per 400 tulpių rūšių. Tai „mažoji Olandija“, esanti pačiame Lietuvos viduryje. Ta proga daugiau kaip 10 metų organizuojama Tulpių žydėjimo šventė, pritraukianti daugiau kaip 15 000 žmonių.
Tai buvo atgaiva mūsų sieloms, akims ir širdims.
Dar gyvendami parko tulpių žiedų spalvų pasaka, atvažiavome į Panevėžio r. Puziniškio kaimą. Panevėžio savivaldybės viešoji biblioteka 1987 metais įkūrė Puziniškio dvare Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo ir kūrybos ekspoziciją, atspindinčią jos gyvenimo faktus bei visuomeninę, kūrybinę veiklą.
Lietuvybės nešėja, valstybės kūrėja, publicistė, pedagogė, filantropė, farmacininkė – šiose srityse Gabrielė Petkevičaitė-Bitė nenuilsdama darbavosi visą gyvenimą. Ji buvo ištikima tėvo skelbtoms demokratizmo, humanizmo idėjoms – tarnauti tautos žmonėms, nešti jiems šviesą, kultūrą, meilę ir pagarbą. Labai jautrus, šiltas, įdomus ir išsamus gidės Irenos pasakojimas mus labai sužavėjo, ypač apie Gabrielės tėvą Joną Leoną Petkevičių, jų šeimos ideologiją. Dar anuomet Ciceronas rašė: „Jeigu pasaulyje nebūtų meilės, būtų tas pat, kas danguje neliktų saulės, o juk ji geriausia ir gražiausia dievų dovana.“
Rašytoja globojo našlaičius, leido į mokslą neturtingus jaunuolius, rašė vadovėlius, kūrė literatūrą, dėstė gimnazijoje, švietė liaudį. 1920 m., būdama Seime, ji ragino tautos žmones: „Kelkimės ir kelkime darbais, pavyzdžiu ir žodžiu.“ Kaip tai tiktų ir mūsų tautos išrinktiesiems Seimo nariams!
Buvome pakviesti į dvarelio terasą ir pavaišinti įvairių žolelių labai kvapnia, skania arbata.
Padėkoję gidei, sėdome į autobusą visi labai geros nuotaikos, tokie pakylėti ir patraukėme namų link, vildamiesi, kad dar keliausime po gražiąją mūsų Lietuvėlę.
Baigiu tokiais palinkėjimais visiems: „Saugiai ir laimingai keliaukim lemties nukryžiuotais keliais. Gyvenimo prasmę suvokę, dovanokim ją kitiems – saulės lašais!“
Ačiū organizatoriams už malonią išvyką! Sveikatos ir Dievo palaimos Jums!
Elena Pakalnienė
Valdos Patinskienės nuotraukos
Vytauto Didžiojo skulptūra
Burbiškio dvaras
Tulpių žiedų spalvų pasaka – atgaiva mūsų sieloms
Tulpių žiedų spalvų pasaka - atgaiva mūsų sieloms
Išaušo gražus, šiltas ir saulėtas gegužės 11-osios rytas. 46 „bočiai-keliauninkai“, vadovaujami energingos, linksmos, visad geros nuotaikos Pensininkų sąjungos „Bočiai“ Širvintų bendrijos pirmininko pavaduotojos Genovaitės Abromavičienės, atvykus autobusui, pajudėjo Radviliškio link. 2-jų valandų kelionė, ir mes – Burbiškio dvare. Mus pasitiko ekskursijos vadovas Sigitas, kuris lydėjo pėsčiomis keliaujant po dvaro parką.
Vytauto Didžiojo skulptūra
Dvaro parkas užima 28 ha plotą, jo centrinėje dalyje yra 3 ha tvenkinys su 15 salų, 11 tiltų ir tiltelių. Parke auga 23 rūšių ir formų atvežtiniai augalai: kazokinis kadagys, europinis maumedis, didžioji pocūgė ir kt. Parke gyvena apie 40 paukščių rūšių. Aštuonios kanalais ir eglėmis apjuostos apžvalgos kalvelės, pagrindinė alėja su keturiomis karpotųjų beržų eilėmis. Parke stovi K. Uliansko sukurti Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklai, Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Išlikę dvaro pastatai: oficina, svečių namas, ledainė, sodininko namas su oranžerijos liekanomis. Šalia rūmų – nedidelė valčių prieplauka.
Senasis Burbiškio dvaras XVII a. priklausė dvarininkams Burboms – pagal jų pavardę ir kilo vietovės pavadinimas. 1817-1940 m. dvaras priklausė bajorams Baženskiams, kurie rekonstravo buvusius dvaro pastatus. Rūmų stilius – neoklasicistinis.
Padėkoję gidui už įdomų pasakojimą, pasiskirstę grupelėmis, nuskubėjome į tulpių žydėjimo šventę – žiedų pasaką…
Gegužę Burbiškio dvaro parke pražysta per 400 tulpių rūšių. Tai „mažoji Olandija“, esanti pačiame Lietuvos viduryje. Ta proga daugiau kaip 10 metų organizuojama Tulpių žydėjimo šventė, pritraukianti daugiau kaip 15 000 žmonių.
Tai buvo atgaiva mūsų sieloms, akims ir širdims.
Burbiškio dvaras
Dar gyvendami parko tulpių žiedų spalvų pasaka, atvažiavome į Panevėžio r. Puziniškio kaimą. Panevėžio savivaldybės viešoji biblioteka 1987 metais įkūrė Puziniškio dvare Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo ir kūrybos ekspoziciją, atspindinčią jos gyvenimo faktus bei visuomeninę, kūrybinę veiklą.
Lietuvybės nešėja, valstybės kūrėja, publicistė, pedagogė, filantropė, farmacininkė – šiose srityse Gabrielė Petkevičaitė-Bitė nenuilsdama darbavosi visą gyvenimą. Ji buvo ištikima tėvo skelbtoms demokratizmo, humanizmo idėjoms – tarnauti tautos žmonėms, nešti jiems šviesą, kultūrą, meilę ir pagarbą. Labai jautrus, šiltas, įdomus ir išsamus gidės Irenos pasakojimas mus labai sužavėjo, ypač apie Gabrielės tėvą Joną Leoną Petkevičių, jų šeimos ideologiją. Dar anuomet Ciceronas rašė: „Jeigu pasaulyje nebūtų meilės, būtų tas pat, kas danguje neliktų saulės, o juk ji geriausia ir gražiausia dievų dovana.“
Rašytoja globojo našlaičius, leido į mokslą neturtingus jaunuolius, rašė vadovėlius, kūrė literatūrą, dėstė gimnazijoje, švietė liaudį. 1920 m., būdama Seime, ji ragino tautos žmones: „Kelkimės ir kelkime darbais, pavyzdžiu ir žodžiu.“ Kaip tai tiktų ir mūsų tautos išrinktiesiems Seimo nariams!
Buvome pakviesti į dvarelio terasą ir pavaišinti įvairių žolelių labai kvapnia, skania arbata.
Padėkoję gidei, sėdome į autobusą visi labai geros nuotaikos, tokie pakylėti ir patraukėme namų link, vildamiesi, kad dar keliausime po gražiąją mūsų Lietuvėlę.
Baigiu tokiais palinkėjimais visiems: „Saugiai ir laimingai keliaukim lemties nukryžiuotais keliais. Gyvenimo prasmę suvokę, dovanokim ją kitiems – saulės lašais!“
Ačiū organizatoriams už malonią išvyką! Sveikatos ir Dievo palaimos Jums!
Elena Pakalnienė
Valdos Patinskienės nuotraukos
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
ot gražu