Aštuoniasdešimt šeštuosius gyvenimo metus įpusėjusi širvintiškė Salomėja Vinslauskienė net ir per didžiuosius karščius nenusėdi namie. Kol gerokai jaunesni dejuoja, kad sunku, kaitra alina, kad nebėra jėgų, ponia Salomėja keliasi anksti rytą ir dviračiu skuba į Širvintų kaimą, kur Krupauskų sodyboje turi porą lysvių. Rūpestingai prižiūrimame daržiuke auga agurkai, svogūnai, česnakai, kalafiorai, morkos, pupelės, kardeliai, yra ir aviečių, žemuogių… Kiti nė keleto arų kolektyviniame sode tiek neužaugina, kiek ši garbaus amžiaus moteris poroje lysvelių.
Gal už tai, kad Salomėja labai nuoširdžiai rūpinasi kiekvienu augaliuku, jie atsidėkoja savo šeimininkei gausiu derliumi. Štai kad ir svogūnai. Šiemet sėjinukų nusipirko parduotuvėje „Maxima“, pasodino balandžio 3-iąją, o rugpjūčio 3-iąją nukasė. Derlius ir nustebino, ir nudžiugino. Nors įprasta sakyti „svogūnų ropelės“, tačiau Salomėjos Vinslauskienės užaugintosios jau nebe ropelės o milžiniškos ropės. Viena svėrė 600 g, kitos irgi daugiau nei po puskilogramį.
– Nei aš jų tręšiau, nei laisčiau,- pasakoja ponia Salomėja. – Tiesiog keliskart nuravėjau, ir tiek. Ir česnakai šiemet dideli užaugo, ir kitos daržovės gražios. Agurkų jau 10 trilitrinių stiklainių užkonservavau. Pravers dukrai. O ir kai anūkai atvažiuos, bus kuo pavaišinti. Svogūnus milžinus irgi dukrai Stasei padovanosiu, į barą, o dar jos kaip tik rugpjūčio 3-iąją gimtadienis. Šiaip jau – tokios svogūnų galvos nedidelės šeimos virtuvėje netinkamos naudoti – vienam kartui per daug, paliksi – apdžius.
Moteris džiaugiasi 5 anūkais, 5 proanūkiais. Tik kad sūnus mirė pačiame jėgų žydėjime – skausmas drasko širdį ir keleriems metams prabėgus. Visa sūnaus šeimyna dabar užsienyje gyvena, pas močiutę užsuka tik trumpam į Lietuvą sugrįžę. O dukros šeima suvažiuoja ir per močiutės gimtadienį, ir per kitas šventes. Nesvarbu, kad visokių skanėstų lauktuvių priveža, močiutė stengiasi visus savomis vaišėmis pamaloninti. Štai tuomet ir pačios užaugintos daržovės praverčia, ir pačios prigrybautais baravykais pakvimpa…
– Jeigu sėdėčiau be jokio užsiėmimo, visi sąnariai sustingtų, kojos sutintų,- šypsosi Salomėja Vinslauskienė. – Tiesa, eiti pėsčiomis sunkoka, bet aš dviračiu visur apvažiuoju – ir į daržą, ir į parduotuvę, ir į turgų…
Nežinotum, niekada nepatikėtum, kad šios nuolat besišypsančios, šiltu žvilgsniu kiekvieną sutinkančios ir palydinčios močiutės širdies veiklą jau daugiau nei vienuolika metų stiprina implantuotas širdies stimuliatorius. Bet tai netrukdo moteriai gyventi aktyvų, visavertį gyvenimą. Argi ne sektinas energijos ir darbštumo pavyzdys jauniems ir sveikiems niurgzliams?
Aldona Bareckienė
Salomėjos Vinslauskienės rankose – tikri gigantai: vienas sveria net 600 g, o jo „broliai“ – irgi daugiau nei po puskilogramį.
