Bijai vilko – neik į … Paspėrius

Pernai rašėme, kad 2016 metų gegužės 15-ąją Taučiulių kaime vilkai papjovė Jono Čaikausko veisiamus 24 danielius, 3 danieliai dingo (Sigito Gatavecko nuotr.). Nuo tos vietos iki Paspėrių, kur dabar pjaunami šunys, yra vos 6 km. Panašus atstumas fiksuojamas ir nuo Šeipūnų iki tos vietos Pociūniškio miške, kur 2014-ųjų lapkritį buvo mirtinai partrenktas vilkas. Šeipūnuose 2015 metų rugsėjo 5-ąją buvo papjautos 3 ožkos ir 3 avys.

Prieš mėnesį pasidalijome prielaida, kad, ko gero, mūsų rajone vilkai tapo gudresni. Pagrindo taip manyti tikrai yra – Aplinkos ministerijos duomenimis, paskutinį kartą vilkas Širvintų rajone buvo sumedžiotas 2014 metų lapkričio 29 dieną. Tiesa, šio vilko sumedžiotu vadinti nelabai išeina, mat jis Gelvonų seniūnijoje, Pociūniškio miške, buvo suvažinėtas.

Nors šį medžioklės sezoną Aplinkos ministerija nustatė 60 sumedžiotinų vilkų limitą, o pagal šį planą Širvintų rajonui buvo „rezervuotas“ 1 vilkas, medžiojantieji rajono teritorijoje vilkui kailio taip ir nepakuteno. Kadangi pagal nustatytą tvarką vilkai buvo „rezervuoti“ tik iki Naujųjų metų. Nuo spalio 15-osios iki gruodžio 31-osios šalyje buvo sumedžioti 47 vilkai (paskutinis jų gruodžio 31-ąją krito Raseinių rajone), taigi medžiotojams leidžiama nušauti dar 13 vilkų.

O vilkų rajone tikrai yra. Štai Širvintų medžiotojų draugijos medžioklės žinovas Vaclovas Četrauskas sako, kad neseniai pagal sniege pastebėtas pėdas buvo nustatyta, kad tarp Šešuolėlių ir Alionių bastosi mažiausiai 5 vilkai.

Žaliojoje gyvena 18 vilkų?

Prieš Naujuosius pasakojimai apie rajone problemas keliančius vilkus mus pasiekė iš Jauniūnų seniūnijos. Mums paskambinusi Jurgita teigė, kad vilkai ne pirmą kartą nuskriaudė Bartkuškio ir Paspėrių gyventojus.

„Vilkai naktimis ateina į gyventojų kiemus ir pjauna šunis, kates. Mano žiniomis, Bartkuškyje nuo grandinių buvo pagrobti ir papjauti 2 šuneliai, Paspėriuose vilkai papjovė 2 šunis ir 2 kates. Vienas gyventojas pro langą pamatė, kaip „didelis šuo“ iš kiemo išsiveda šunį. Meiliūnuose „didelis šuo“ irgi bandė išsivesti šunį, savininkė išgelbėjo. Tik paskui susigriebė, kad tas kitas šuo ne kas kitas, o vilkas. Žmonių tokie vilkų apsilankymai nebestebina. Neabejojama, kad jie ateina iš Žaliosios (šiuo bendru pavadinimu rajono gyventojai paprastai vadina Bartkuškio ir Draučių miškus, – „Š. k.“ past.). Štai pasakojama, kad Geisiškėse (anapus Draučių miško, Vilniaus rajone, 7 km nuo Paspėrių, – „Š. k.“ past.) vilkai papjovė jau 16 šunų. Kai kurie Bartkuškio ir aplinkinių vietovių gyventojai baiminasi į mokyklą išleisdami vienus vaikus, kad šių neužpultų vilkai,“ – pasakojo Jurgita.

Jurgitos pasakojimą patvirtino Paspėrių seniūnaitė Marija Karužienė. Pasak jos, Paspėriuose vilkai jau papjovė 3 šunis.

„Gal dėl smulkmenų klystu, tačiau žmonės kalba ir pasakoja taip – vilkai sudraskė Ikanevičiaus ir Palionio šunis, taip pat vieną Paspėriuose laksčiusį benamį šunelį, kurį šėrė keli gyventojai. Tas ir tapo pirmąja auka. Taip pat girdėjau kalbant ir apie dvi vilkų pagautas kates,“ – pasakojo Paspėrių seniūnaitė ir pridūrė girdėjusi, jog Bartkuškyje šunys buvę pagrobti prie tvartelių gyvenvietės pakraštyje.

Marijos Karužienės pasakojimu, pas Ikanevičių vilkas pirmąkart atėjo ryte. Iš pradžių šeimininkas savo šunį išgirdęs lojant, paskui lojimas pasikeitė į cypimą. Pažvelgęs pro langą ir pamatęs, kad jo šunį „ima“ vilkas, gyventojas pradėjo šaukti. Tada vilkas pabėgo. Žmogui pagailo šunelio, tad paėmė jį į namus. Tačiau po kelių dienų atėjęs vilkas papjovė kitą Ikanevičiaus šunį.

„Anksčiau prie Paspėrių matydavome vaikštinėjant daug stirnaičių. Kuris laikas jų nematyti. Arba išpjovė, arba išvaikė,“ – svarstė Marija Karužienė ir pridūrė iš miške dirbančių vyrų girdėjusi, kad atseit Žaliojoje gyvena 18 vilkų. Ar tai juos matė, ar kažkaip suskaičiavo. O štai praėjusią vasarą, pasakojama, medkirčiai Žaliojoje aptiko vilko guolį, prie kurio paskui buvo įrengta vaizdo kamera. Ja, sako, buvo nufilmuota raiša vilkė ir keturi ar penki vilkiukai.

Medžiotojo manymu, darbuojasi vilkas-naktibalda

Paspėrių seniūnaitė sakė kalbėjusi su vietinio medžiotojų klubo vadovu, kuo medžiotojai galėtų padėti gyventojams. Anot jos, „Tauro“ klubo vadovas Arvydas Gribulis tada apgailestavo, kad žiema netinkama vilkų medžioklei, nes nėra sniego.

Su tuo sutinka ir Vaclovas Četrauskas. Jis pridūrė, kad praėjęs gruodis apskritai buvo nepalankus vilkų medžioklei. Tai patvirtina ir Aplinkos ministerijos duomenys apie vilkų medžioklę: iš 47 vilkų, šalyje sumedžiotų nuo spalio 15-osios, gruodį krito 12, iš jų 9 – per pirmąją mėnesio pusę.

Medžioklės žinovas sako, kad sniegas yra didelis pagalbininkas medžiojant vilkus. Sužinojus apie pilkių išdaigas, radus šviežiai sudraskytą gyvūną, pagal pėdas sniege galima susekti, kur vilkai po jiems sėkmingos medžioklės apsistojo pailsėti. Kartais tas vilkų poilsis miškelyje ar kvartale gali trukti iki kelių dienų.

Tiesa, Vaclovas Četrauskas abejoja, ar Paspėriuose, Bartkuškyje šunis medžiojo keli vilkai. Greičiausiai šios „išdaigos“ yra pavienio vilko darbas.

– Vilkai medžioja kolektyviai, ir tikrai būrys vilkų neis į sodybos kiemą skersti šunelio, – sakė medžioklės žinovas. – O štai nusenęs, sužeistas, su gentainiais medžioti nebegalintis, rujos atstumtas vilkas – gali. Juo labiau kad šunį jis mato ne tik kaip maisto šaltinį, bet ir mitybinės bazės konkurentą. Čia panašiai kaip su taigoje besibastančiais lokiais, kuriuos rusai vadina „medvedj-šatun“ („lokys-naktibalda“). Įprastomis sąlygomis, sveikas lokys prieš žiemą prisiėda, užsiaugina storą riebalų sluoksnį ir ilgai miega. Sužeistas, ligotas, nusenęs lokys nesuranda pakankamai maisto, tad nesukaupia tiek riebalų, kad užtektų prasnausti visą žiemą. Taigi toks lokys pabunda kamuojamas alkio ir bastosi ieškodamas maisto. Gilią žiemą neturi jėgų pasigauti kokį žvėrį, tai ieško lengvesnio grobio – eina į kaimus, kirtavietes, pastoja kelią medžiotojams.

Apie vilkų išdaigas papasakojusi Jurgita sakė, kad anksčiau Žaliojoje buvo apsistojęs vienas benamis, kurį aplinkinių vietovių gyventojai vadino Miškiniu. Kuris laikas, kaip tas Miškinis kažkur dingęs. Gyventojai pasvarsto, ar tik ne vilkai jo kaulelius graužia?

Marija Karužienė sakė girdėjusi kalbas apie galbūt liūdną Miškinio likimą, tačiau pridūrė, kad žmonių buvo kalbėta ir tai, jog šis dar praėjusį pavasarį dingęs žmogus greičiausiai apsistojo pas kažkokį giminaitį.

Vaclovas Četrauskas taip pat sako, kad yra mažai tikėtina, jog pas mus žmogus galėtų tapti vilkų, juo labiau – vilko auka. Pasitaiko, kai vilkai sudrasko kokį žmogelį Sibiro platybėse ar Šiaurės Amerikoje, t. y. tikrai atšiauriuose, laukiniuose kraštuose. Jei vilkai užpultų žmogų pas mus, Lietuvoje, tai tikrai būtų nacionalinis įvykis. Greičiausiai vietos žmonės baiminasi be reikalo, vilkai vaikų nepuls, nebent pasirodę išgąsdins.

O gal pjauna šunvilkis?

Ir Jurgita, ir Marija užsiminė, kad vilkai Paspėrių, Bartkuškio apylinkėse pasirodo sutemus, juos matė ne tik papjautų šunų savininkai. Tačiau tai dar nereiškia, jog jie matė … vilkus. Prieš kelerius metus TV3 televizija parodė reportažą, kuriame vilkų mini rezervato „Žvėrinčius“ prižiūrėtojas, Telšių miškų urėdijos girininkas Petras Dabrišius pasakojo, jog, žuvus daugiau patinų, likusios vienišos vilkės ima poruotis su palaidais žmonių vilkšuniais. Jiems susikryžminus, gimsta hibridai, kuriuos girininkas siūlė vadinti šunvilkiu. Anot P. Dabrišiaus, šunvilkis iš pažiūros visiškai nesiskiria nuo vilko, nemoka loti, naktimis staugia. Šunvilkis daug mažiau už vilką baidosi žmonių ir yra agresyvesnis. „Šie mišrūnai dažnai būna tokie panašūs į vilkus, jog jį nušovęs medžiotojas neretai nė neįtaria pakloję ne vilką. Sovietmečiu už nušautą pilkį būdavo mokamos premijos, tačiau ne veltui tik po kaukolės ir kailio laboratorinės patikros Rygoje. Neretai medžioklis sutrikdavo perskaitęs išvadą, jog didžiausias jo gyvenimo trofėjus – visiškai ne vilkas, o mišrūnas šunvilkis, kurio kailis – bevertis, o ir premija nepriklauso,“ – buvo teigiama reportaže.

Labiausiai kenkia vilkų mylėtojai?

Neseniai viešojoje erdvėje prabilęs žinomas televizijos laidų medžiotojams rengėjas, medžiotojas Eugenijus Tijušas sukritikavo esamą vilkų skaičiavimo sistemą ir pasiūlė padidinti leidžiamų medžioti vilkų skaičių. E. Tijušo tvirtinimu, vilkų populiacija išaugusi ir dėl ydingos jų skaičiavimo sistemos. 2015 metų skaičiavimu, Lietuvoje gyveno 292 vilkai (81 – Vilniaus apskrityje). Medžiotojas neabejoja, kad nėra tiksliai žinoma, kiek šių plėšrūnų laksto mūsų miškuose, o vilkų prieaugis yra didesnis, nei medžiotojai gali sumedžioti. Didėja ūkininkams daroma žala, todėl, E. Tijušo manymu, medžioklė gali būti kaip reguliavimo mechanizmas, kuris padėtų tą balansą atstatyti. „Būtų idealu, jei išvadas pateiktų mokslininkai, o ne tam tikros interesų pusės“, – apie tai kalbėjo medžiotojas.

Vaclovas Četrauskas pritaria, kad didžiausią žalą šiuo metu daro ne vilkai, o vadinamieji vilkų globėjai, kurie rado bendrą kalbą su Europoje veikiančiais vilkų ir pilkųjų šakalų mylėtojais. Pagal juos, pati gamta sureguliuos, kas turi gyventi, o kas – išnykti.

Medžioklės žinovas įsitikinęs, kad mūsų šalyje leidžiamas sumedžioti vilkų limitas tikrai yra per mažas, reikėtų leisti kasmet sumedžioti ne po 60, o po 150 vilkų. Vilkų padaugėjo, ir tai patvirtina pastarųjų metų įvykiai – vilkai pjauna aveles, nevengia įsisukti į danielių bandas. Kad vilkai pavaiko pastaruosius jaukius žvėrelius, medžioklės žinovui yra prasitaręs ir juos veisiančio „Tauro“ klubo vadovas Arvydas Gribulis.

Vilkų padarytą žalą atspindi ir konkretūs skaičiai. Kaip mus informavo Širvintų rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyrius, 2015 buvo gauta 10 prašymų atlyginti žalą dėl vilkų papjautų 16 avių ir 19 ožkų. Ūkiniai gyvūnai buvo papjauti Užušiliuose, Žvirbliuose, Širvintėliuose, Šeipūnuose, Gaideliuose ir Griciūnuose. Augintojų patirta žala – 5547 Eur.

Per 2016 metus dėl tos pačios priežasties buvo gauta 12 prašymų: Bartkuškio, Rusokų, Taučiulių, Gaidelių, Mickonių, Griciūnų apylinkėse papjautos 36 avys, 4 ėriavedės, 24 danieliai, 3 veršeliai ir 5 ožkos. Žala – 16 412 Eur.

Galima būtų tikėtis specialaus ministerijos leidimo

2015 metais vykusios vilkų ir lūšių apskaitos duomenimis, beveik kas ketvirtas vilkas gyvena Vilniaus apskrityje. Tačiau medžioklės duomenys to lyg ir nepatvirtina: iš šį medžioklės sezoną 46 nušautų ar žuvusių vilkų visoje Vilniaus apskrityje buvo sumedžioti vos 6, kai tuo tarpu vien tik Varėnos rajone – 5, Anykščių, Biržų ir Vilkaviškio rajonuose – po 4, Lazdijų ir Mažeikių – po 3.

Nuo sausio 1-osios likęs 13 vilkų limitas bus panaudojamas visoje šalies teritorijoje pagal paprastą principą – kas pirmesnis, tas ir gudresnis. Tačiau Paspėrių, Bartkuškio ir aplinkinių vietovių medžioklės plotų naudotojai, galimas dalykas, galėtų tikėtis atskiro leidimo, mat šalyje vilkus leidžiama sumedžioti ir pagal Aplinkos ministerijos leidimą patykoti ir nušauti galvijus pjaunantį vilką ar vilkus. Teoriškai yra ir dar vienas būdas – sumedžioti pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą naudoti saugomas rūšis. Iki Naujųjų taip buvo sumedžioti trys vilkai, visi – Anykščių rajone. Tiesa, tokiam leidimui gauti yra nustatytas vienas „bet“: paimti iš gamtinės aplinkos saugomas rūšis leidžiama tik mokslo, mokymo, švietimo tikslams, muziejų kolekcijoms papildyti bei šioms rūšims veisti. Be to, taip sumedžioti vilkai, kaip ir žuvę po automobilių ratais, įtraukiami į nustatytą limitą.

Gintaras Bielskis
Nuotr. iš redakcijos archyvo