Vilniaus apygardos teismas patvirtino: gali per privatų kiemą bet kas važiuoti, eiti, varyti gyvulius

Prieš kelias savaites rašėme apie jau penkerius metus vykstančius teisinius ginčus dėl Čiobiškio seniūnijoje esančio kelio, vedančio per Pigonių kaimą. Tiksliau, ginčas kilo dėl nedidelės jo atkarpos, perpus dalijančios šio kaimo gyventojos M. G. sodybą.

Pasakodami dar neminėtą įvykių chronologiją, užsiminėme, kad šiai kelio atkarpai buvo nustatytas servitutas. Šįkart plačiau apie tai.

Biurokratai į privačias rankas atidavė neatiduodamą kelią

2017 metų birželio 29 dieną Širvintų rajono apylinkės teismas savo sprendimu iš dalies patenkino Širvintų rajono savivaldybės ieškinį atsakovei M. G. dėl kelių servituto nustatymo. M. G. buvo pateikusi priešieškinį dėl nuosavybės teisių gynimo, įpareigojant iškelti vietinės reikšmės kelią, tačiau jis buvo atmestas.

Širvintų rajono savivaldybės administracija patikslintu ieškiniu prašė per atsakovei M. G. nuosavybės teise priklausantį 7,12 ha žemės sklypą nustatyti 0,1619 ha ploto neatlygintiną kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, teisę naudotis pėsčiųjų taku, teisę varyti galvijus pagal matininko G. K. parengtą kelio planą.

Savivaldybės ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad M. G. žemės sklypą nuo senų laikų kerta kelias, kuriuo naudojasi visas kaimas. Pūlinys pratrūko po to, kai grąžinant žemę ankstesniam savininkui, šis kelias buvo įskaičiuotas į grąžinamos natūra žemės plotą, nors Žemės sklypų, skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomoti, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akte jau buvo įrašyta, kad per sklypą yra nutiestas 6 m pločio bendro naudojimo kelias. 2009 balandį Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu šis kelias buvo įtrauktas į vietinės reikšmės kelių sąrašą, o 2013 metais įregistruotas VĮ Registrų centre. M. G. atstovas teigė, kad savininkė nebuvo informuota apie šiuos veiksmus.

Savivaldybė teigė, kad kelias jokiu būdu negalėjo patekti į gražintinos natūra žemės sklypą, kadangi Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 metais patvirtino Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės Virvyčių vietovės žemės kadastro plane valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės miško ir vandens telkinių planą, o jame šis kelias priskirtas valstybės išperkamai žemei. Tačiau žemėtvarkos biurokratai nusprendė kitaip.

Kaip ne kartą minėjo įvairių instancijų teismai, šis kelias yra vienintelis nuo neatmenamų laikų bendro naudojimo kelias, susiklostęs istoriškai ir jungiantis dvi seniūnijas – Musninkų ir Čiobiškio. Nuo savęs pridursime, kad jis yra pažymėtas 1891-1892 metų Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos žemėlapyje, išleistame 1915 metais. Tuomet šis kelio ruožas iš Musninkų dvaro per Liuliškius, Pigonis ir Padvarius vedė į Čiobiškį, kitas kelias iš Musninkų dvaro į Čiobiškį ėjo per Skruzdėles, Lapeles, Brazeles, Pamusius. Dar vienas kelias nuo Lapelių ėjęs maždaug toje vietoje, kaip dabar, tačiau iš to, kurie keliai vedė per gyvenvietes, galima laikyti, jog anie keliai tuomet buvo pagrindiniai.

Istoriniai duomenys lai lieka istorija: Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke yra įrašas, jog šis kelias buvo pastatytas 1971 metais ir nuosavybės teise priklauso Širvintų rajono savivaldybei. Ji nuolat skiria lėšų šio kelio priežiūrai ir būklės gerinimui. 1999 metais kelias buvo remontuojamas Kaimo rėmimo fondo lėšomis, o 2003 metais atlikta kelio techninė inventorizacija. Kiekvienais metais kelias greideriuojamas, kai kurios kelio atkarpos pagal poreikį žvyruojamos.

Nežinojo, kad sklypo ribose yra bendro naudojimo kelias

Savo ieškinyje Savivaldybė aiškino, kad M. G. buvo žinoma, jog žemės sklypo ribose yra 6 m pločio bendro naudojimo kelias, kad prašoma nustatyti kelio servitutą esamo kelio vietoje. M. G. su tokiu Savivaldybės ieškiniu nesutiko ir teigė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog per jos sklypą eina 6 m pločio bendro naudojimo kelias, kadangi pateiktame dokumente kelio dangos plotis svyruoja nuo 2,45 m iki 3 m. Ji niekada nesutiko, kad jos žemės sklype, per sodybos vidurį, būtų įrengtas bendro naudojimo kelias. Netgi priešingai – jai nebuvo žinoma, kad jos žemės sklypo ribose yra bendro naudojimo kelias. M. G. teigė, kad kelio ir jo servituto nustatymas per jos sodybos vidurį turėtų neigiamą įtaką jos gyvenimo sąlygoms, keltų grėsmę tiek jos, tiek bet kurio kito asmens saugumui ir sveikatai, kadangi kelias yra mažiau nei 7 m nuo svečių namelio. Dėl kelio namų valdoje labai smarkiai nuvertėtų jos turtas.

Maža to, priešieškiniu M. G. prašė pripažinti, kad vietinės reikšmės kelias, kuris yra apie 8 m nuo namo, jai priklausančiame žemės sklype yra įrengtas neteisėtai. Ji teismo prašė įpareigoti Širvintų rajono savivaldybę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškelti kelią iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Savivaldybei neįvykdžius nustatyto įpareigojimo iškelti kelią iš M. G. žemės sklypo, ji pageidavo numatyti teisę pačiai iškelti vietinės reikšmės kelią iš jos žemės sklypo.

Būtų sutikusi dėl kasmetinės kompensacijos

Kaip minėta, Širvintų rajono apylinkės teismas 2017 metų birželio 29 dienos sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o M. G. priešieškinį atmetė. Atsižvelgiant į žemės vertę ir patenkintą ieškinio dalį, teismas iš Savivaldybės priteisė M. G. naudai 600 Eur vienkartinę kompensaciją už kelio servitutą ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šį teismo sprendimą apskundusi Vilniaus apygardos teismui, M. G. teigė, kad tokia suma neatlygina jos patiriamų nepatogumų. Kaip vienas galimų atlyginimo būdų buvo paminėta periodinė kompensacija – įvertinus, kad nustatomas kelio servitutas yra nuolatinio pobūdžio, neterminuotas bei „labai ženkliai apriboja atsakovės nuosavybę ir sukelia didelius nepatogumus“, M. G. turėtų būti nustatomas periodinės kompensacijos dydis, įpareigojant Savivaldybę nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki kiekvienų metų sausio 10 d. mokėti atsakovei 1800 Eur periodinę kompensaciją už nustatytą kelio servitutą.

Tektų važiuoti ilgesnį atstumą

Keliu naudotis siekiantys kaimo gyventojai savo siekius aiškina tuo, kad nenustačius kelio servituto Pigonys tampa padalinti į dvi dalis, o į seniūniją tenka važiuoti per kitus kaimus daug didesnį atstumą. Teismui su šalimis nuvykus į vietą buvo nustatyta, kad kaimo gyventojams norint vykti į Čiobiškio seniūniją aplinkiniu keliu tektų važiuoti 3 km didesnį atstumą, o kelionė į kitas vietoves, esančias už ginčijamo žemės sklypo, pailgėja dar daugiau.

Iki kreipimosi į teismą dėl servituto nustatymo vietinio kelio problemą buvo bandoma spręsti įvairiais būdais. Atsakovei M. G. buvo siūloma žemės sklypo dalį, kurią užima kelias, kompensuoti kitu žemės sklypu, tačiau ji nesutiko. Taip pat buvo svarstoma perkelti kelią, tačiau šios idėjos buvo atsisakyta dėl labai didelių kelio statybos kaštų, o vėliau kelio servitutą nustatė Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau jį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino, nes buvo pažeistos servituto nustatymo administraciniu aktu procedūros.

Pigonių kaimo gyventojai fiksavo ir policijai, teismui siuntė, jų manymu, pravažiavimui trukdančius daiktus, kuriuos šalia kelio tariamai dėjo M. G. Teismas nusprendė, kad dėl neintensyvaus eismo pakaks nustatyti servitutą ne 6 m, o 5 m pločio keliui.

Pigonių kaimo gyventojai fiksavo ir policijai, teismui siuntė, jų manymu, pravažiavimui trukdančius daiktus, kuriuos šalia kelio tariamai dėjo M. G. Teismas nusprendė, kad dėl neintensyvaus eismo pakaks nustatyti servitutą ne 6 m, o 5 m pločio keliui.

Kalbant apie kelio iškėlimą, M. G. teigė, jog tie kaštai nėra tokie jau dideli. Anot jos atstovo, servitutas yra visiškai neproporcinga priemonė suvaržyti M. G. nuosavybės teises, kai tokio kelio iškėlimas už jos ūkinių pastatų neva kainuotų tik 22 166 Eur.

Prieš šimtmetį kitapus kelio pastatų nebuvo

Širvintų rajono apylinkės teismas nusprendė, kad kelio servitutas yra objektyviai būtinas, atitinka viešąjį interesą, nes jo nenustačius būtų neproporcingai apsunkinamas kaimo gyventojų susisiekimas. Per atsakovės žemės sklypą einantis kelias susiformavęs dar iki nuosavybės teisių atkūrimo, jis priklauso Širvintų rajono savivaldybei, yra vietinės reikšmės kelias, atsakovės žemės sklypą esamoje vietoje skyrė nuo jo padarymo, t. y. jau nuo 1971 m., o liudininkų teigimu – dar anksčiau. Šis kelias kaimą padalina į dvi puses, didelė dalis kaimo gyventojų yra pagyvenę žmonės ir jiems padidėjęs atstumas iki seniūnijos, kapinių ar kitos vietos trimis kilometrais yra ženklus. Teismo nuomone, tiek atkuriant nuosavybės teises, tiek jos žemės sklypą paveldėjus M. G., buvo akivaizdu, kad žemės sklype yra ginčo kelias ir juo naudojasi viso Pigonių kaimo gyventojai, kitur gyvenantys ūkininkai, medžiotojai bei kiti asmenys, nes šis kelias planuose buvo žymimas ir dokumentuose aprašomas dar iki nuosavybės teisių atkūrimo ir yra istoriškai susiformavęs.

Vietoj prašomų 6 metrų teismas nustatė 5 m kelio plotį. Motyvuota tuo, kad eismas šioje vietoje nėra intensyvus, taigi kelias gali būti siauresnis.

Pabaigai – pastebėjimas, situaciją vertinant per istorijos prizmę. Iš minėto žemėlapio, kuriame smulkiai detalizuotos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios gyvenvietės ir jose esančios sodybos, aiškiai matyti, kad tuomet kitapus kelio nebuvo jokių toje vietoje esančios sodybos pastatų. Labai tikėtina, kad jie atsirado gerokai vėliau, sovietmečiu, kai žemė iš esmės tapo valstybės nuosavybe.

Gintaras Bielskis

1915 metais išleistame Rusijos imperijos žemėlapyje kitapus Pigonių kaimo kelio pastatai nebuvo pažymėti.

1915 metais išleistame Rusijos imperijos žemėlapyje kitapus Pigonių kaimo kelio pastatai nebuvo pažymėti.

Kitapus Pigonių kaimo kelio esančių pastatų nerodė ir XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje išleistas Lietuvos Respublikos žemėlapis.

Kitapus Pigonių kaimo kelio esančių pastatų nerodė ir XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje išleistas Lietuvos Respublikos žemėlapis.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top