Kartotis perpasakojant Lietuvą nustebinusią Laplierių kaimo (Gelvonų seniūnija) istoriją, kai, įtariama, motina sužalojo pusantrų metukų dar neturinčią dukrelę, nėra prasmės – ir taip žiniasklaida ūžia kaip bičių avilys skaičiuodama mažametės patirtas traumas ir stebėdamasi, kad ilgą laiką apie probleminę šeimą nieko nežinojo nei vaiko priežiūros tarnybos, nei policija.
Tačiau vieną dalyką visi nutyli ar nesureikšmina. Pasirodo, aštuonis mėnesius Laplierių kaime gyvenanti šeima atitinkamoms tarnyboms ir negalėjo būti žinoma, kadangi savo gyvenamosios vietos šiame kaimelyje, kuris labiau primena viensėdį, nėra deklaravusi. Neoficialiais duomenimis, dėl mažametės sužalojimo įtariama jos motina gyvenamąją vietą yra nurodžiusi Joniškio, o šeimos galva – Ukmergės rajone.
Tačiau negali būti, kad nuo rudens apsigyvenusi šeima gyveno lyg kurmiai urvelyje. Žmogus – visuomeniška būtybė, o Gelvonų seniūnija – ne Sibiro taiga, kur gali gyventi atsiskyręs nuo visų ir dešimtmečius niekam nepakliūti į akis. Norint išgyventi Lietuvoje, dažniau ar rečiau, bet reikia lankytis parduotuvėse.
– Suprantama, žmonės juos matydavo, pavyzdžiui, – apsiperkant parduotuvėje, – „Širvintų kraštui“ sakė gyvenamosios vietos deklaravimo reikalus tvarkanti Gelvonų seniūnijos specialistė Nijolė Dapkevičienė. – Tačiau niekam nekilo mintis, kad jie kokie svetimi ar įtartini, juk vyras su šeima Laplierių kaime lankydavosi ir anksčiau, o prieš kelerius metus kurį laiką jau gyveno tame name, kuris priklauso jo motinai. Motina išvykusi iš mūsų rajono ir gyvena Jonavoje. Matyt, ir šįkart taip buvo: tai jie gyvena Laplieriuose, tai negyvena, tai atvažiuoja, tai išvažiuoja, todėl niekam ir nepasirodė keista.
O kodėl turėtų atkreipti dėmesį, jei net artimiausi kaimynai, kuriuos cituoja šalies žiniasklaida, atvykėlių veiksmuose neįžvelgė nieko keisto: „Na taip, išgeria, tik kas šiais laikais to nedaro?“ Va, jei būtų pradėję kaimo parduotuvėje pirkti pieną, tada ne vienas būtų pasidomėjęs, iš kur tokie keistuoliai atvyko ir ką čia veikia.
Pasak Nijolės Dapkevičienės, dabar kalbama, kad vyras bandė čia ieškotis darbo, tačiau dirbti nelabai norėjo, o gal – nemokėjo. Galbūt daug kas būtų paaiškėję, jei bent vienas šeimos vaikas būtų ėjęs į vietos mokyklą. Dabar tik yra žinių, kad vyriausioji dukra gyvena pas vieną iš močiučių ir mokyklą lanko kitame rajone, o Laplieriuose su tėvais gyveno tik mažamečiai, už kuriuos skiriamas socialines išmokas, tikėtina, į banko sąskaitą pervesdavo atitinkama Joniškio rajono tarnyba. Pasak Nijolės Dapkevičienės, seniūnija neturi žinių, kad Laplierių kaime apsistojusi šeima kokios nors paramos būtų prašiusi čia, Širvintų rajone.
Širvintų rajono policijos komisariato Prevencijos poskyrio viršininkas Mindaugas Mickonis sako, kad dar gegužės mėnesį lankėsi keliose seniūnijose, tarp jų – ir Gelvonų, domėjosi galimai problemiškomis šeimomis, tačiau iš pašnekovų, tarp jų – ir paties Gelvonų seniūno Liongino Juzėno, neišgirdo, kad seniūnijoje būtų apsigyvenusi šeima, kurioje galimai smurtaujama. Ji buvo nežinoma ir seniūniją aptarnaujančiam Prevencijos poskyrio tyrėjui.
Pasiteiravus, ar policija nesidomi naujai apsistojusiais asmenimis, Mindaugas Mickonis sakė, kad tokie dalykai vertinami pagal situaciją. Pareigūnai atskirai pasidomi tais, dėl kurių yra gauta skundų, ar kurie atitinka tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, apsistoja pas anksčiau teistus asmenis.
Pareigūnas sutiko, kad teoriškai įmanoma, jog rajone ilgai galėtų išgyventi neišaiškintas net policijos ieškomas nusikaltėlis, jei jis apsistotų pas teigiamai charakterizuojamus gyventojus, sugebėtų niekam nekristi į akis, nesiveltų į konfliktus, su įvairiais prašymais nesikreiptų į vietos valdžios institucijas.
Pasak Mindaugo Mickonio, ši istorija nutiko ir dėl to, kad Lietuvoje nebėra tokios gyventojų judėjimo kontrolės, kaip būta sovietmečiu.
– Anksčiau kur nors galėjai apsigyventi tik ten įsiregistravęs. Dabar viso to nėra, gali gyvenamąją vietą deklaruoti vienur, o gyventi kitur, gali niekur nedirbti, ir niekas nepasidomės, kodėl. Anksčiau darbo laiku sutiktas bedykinėjantis žmogus tuojau pat sukeldavo įtarimą, ar nėra veltėdis. Kada blogiau, tada ar dabar, galima tik diskutuoti, – sakė policijos pareigūnas.
Nejučiomis kyla įtarimas, kad šiuo atveju didžiausia kaltė, matyt, tenka Joniškio rajono vaiko teisių apsaugos tarnybai, kuri per aštuonis mėnesius nepadarė nieko, jog būtų nustatyta problemiškos šeimos dabartinė gyvenamoji vieta. Negi tenykštės tarnybos darbuotojai tokiose šeimose net nesilanko, kad nepastebėjo, jog kažkur pradingo jų prižiūrima šeima su trimis mažamečiais vaikais? Tada nėra ko stebėtis istorijomis apie vagiliauti į užsienį išvežamus mažamečius, parduodamus naujagimius, neaišku, kam ir dėl ko mokamomis pašalpomis…
Gintaras Bielskis
