Visai neseniai Elektrėnuose įvykusi istorija sukrėtė daugelį. Vieniems ji kelia užuojautą, kitiems – pyktį ir sunkiai suvokiamą nuostabą. Telefoniniai sukčiai per keturis mėnesius iš senjorės išviliojo apie 100 tūkstančių eurų. Ne šimtą, ne tūkstantį, o sumą, kuri daugeliui dirbančių žmonių šiandien atrodo visiškai nepasiekiama net per kelis dešimtmečius sunkaus darbo.
Ir čia kyla klausimai, kurių garsiai niekas nebenori užduoti. Kaip žmogus, gyvenantis iš pensijos, gali turėti tokius pinigus?
Iš kur tie turtai atsiranda, kai kasdien girdime, kad pensininkai skursta, vos suduria galą su galu, maisto bankai perpildyti, o senjorams trūksta vaistams ir mokesčiams? Vienur piešiama visiško skurdo Lietuva, kitur – sukčiams ramiai atiduodami šimtai tūkstančių eurų.
Taip, pirmiausia kalti nusikaltėliai. Tai niekam nekelia abejonių. Tačiau negalima apsimesti, kad visuomenėje nėra ir kitos problemos – visiško susvetimėjimo. Kaip atsitinka, kad nepažįstamu balsu telefone žmogus patiki labiau nei savo vaikais, anūkais ar kaimynais? Kodėl „policijos pareigūnu“ prisistatęs aferistas tampa autoritetu, o artimųjų nuomonė – nebesvarbi? Dar baisiau, kad tokios istorijos atskleidžia ne tik naivumą, bet ir visišką gyvenimo realybės praradimą. Koks turi būti atsiribojimas nuo aplinkos, kad keturis mėnesius neatsirastų nė vieno žmogaus, kuriam būtų pasakyta: „Žinai, man skambina policija ir prašo pinigų.“ Nejaugi nebėra nei dukros, nei sūnaus, nei kaimyno, kuris sustabdytų šią beprotybę?
Šiandien dažnas piktinasi bankais. Esą kai žmogus nori atsiimti savo pinigus – dešimtys klausimų, patikrinimų, apribojimų. Tačiau kai pinigai iškeliauja sukčiams, visi stebisi, kodėl bankas nesustabdė. Bet ar tikrai bankas turi būti paskutinė žmogaus sąžinė ir protas? Jeigu senjorė savo noru perduoda pinigus nepažįstamiems, net banko darbuotojas ne visada gali suprasti, kas vyksta.
Skaudžiausia šioje istorijoje ne pati suma. Skaudžiausia – vienatvė ir nepasitikėjimas savais žmonėmis. Gyvename laikais, kai kaimynai nebesisveikina, vaikai su tėvais bendrauja tik per šventes, o telefoninis aferistas per kelias minutes tampa „patikimu pareigūnu“. Ir vis dėlto kyla labai žemiškas klausimas: kam žmogui reikalingi tokie sukaupti pinigai, jei jis jų nesaugo, nepasitiki artimaisiais ir galiausiai atiduoda pirmam paskambinusiam sukčiui? Gal vietoj pinigų kaupimo iki gyvenimo pabaigos reikėtų daugiau investuoti į santykius, bendravimą ir pasitikėjimą savais žmonėmis. Nes ten, kur šeima svetima, labai greitai atsiranda „geradariai“ iš telefono ragelio.
J. A.
