Gegužės 29-ąją minima Europinė kaimynų diena. Tai proga ne tik pasisveikinti su šalia gyvenančiu žmogumi, bet ir susimąstyti – kada paskutinį kartą nuoširdžiai kalbėjomės su savo kaimynu? Ne apie sąskaitas, tvoros ribas ar automobilių stovėjimą, o tiesiog žmogiškai – kaip laikaisi, kuo gyveni, gal reikia pagalbos?
Šiandien dažnas gyvename vienoje gatvėje ar net tame pačiame daugiabutyje, tačiau vieni kitų nepažįstame. Vaikai praeina nenuleisdami akių nuo telefonų ekranų, suaugusieji skuba savais keliais, o kaimynystė dažnai apsiriboja trumpu linktelėjimu laiptinėje. Vis dėlto dar ne taip seniai kaimynas buvo vienas svarbiausių žmogaus gyvenime. Arčiau negu giminė, greičiau pasiekiamas negu valdžia, patikimesnis negu svetimas pažįstamas.
Senajame kaime žmonės mokėjo būti kartu. Jie neieškojo ypatingų progų bendrystei – gyvenimas pats jas sukurdavo. Kai reikėdavo sodinti bulves, kaimynai rinkdavosi į talką. Vienas vagą aria, kiti bulves dėliodavo, treti bulves ruošia, „skaldo“. Niekas neskaičiavo valandų ir neklausė, kiek už tai gaus. Buvo savaime suprantama: šiandien padėsiu tau, rytoj tu padėsi man.
Kaimynystė reiškė ne tik darbą ar pareigą. Ji buvo ir kasdienio gyvenimo džiaugsmas. Kaimynai kartu rūkydavo lašinius ir dešras, skolindavo(si) įrankius, keisdavosi vištų kiaušiniais ar sėklomis. Pirtys taip pat būdavo ne vien prausimosi vieta – ten žmonės kalbėdavosi, aptardavo naujienas, pasiguosdavo ar pasidžiaugdavo. Į bažnyčią dažnas, kuris turėdavo arklį, važiuodavo drauge su kaimynais – vieni kitus pavėžėdavo, kartu grįždavo namo. Per vestuves kaimynės ruošdavo valgius, puošdavo stalus, padėdavo priimti svečius, muzikalūs vyriokai pagrodavo. Išleidžiant sūnų į kariuomenę, moterys ateidavo paguosti motinos, vyrai patardavo jaunam vaikinui.
Senos fotografijos šiandien tampa neįkainojamu liudijimu apie laikus, kai žmonių ryšiai buvo daug artimesni, o kaimynystė reiškė kur kas daugiau negu vien gyvenimą greta. Jose užfiksuotos ne tik žmonių akimirkos, bet ir visa anuometinio gyvenimo dvasia – paprastumas, bendrystė, pagarba vieni kitiems bei gebėjimas džiaugtis buvimu kartu. Vienoje jų matome Apoloniją Skinderienę savo namų kieme Limonių kaime (Zibalų seniūnija) kartu su anūkais, kaimynėmis Elena Masiulioniene ir Janina Gudeikiene. Tai paprasta pokalbio valandėlė prie pašto dėžutės, tačiau tokios akimirkos anuomet buvo labai svarbios. Paštas kaime buvo ne vien laikraščių ar laiškų atgabenimas – tai buvo savotiškas mažas bendruomenės susitikimas. Į Skinderių kiemą triskart per savaitę susirinkdavo net septyni kaimynai, pasiimti paštininkės atvežtos spaudos ir laiškų. Žmonės aptardavo ne tik pasaulio įvykius, perskaitytas naujienas, bet ir kasdienius rūpesčius, pasidalydavo džiaugsmais ar patarimais. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad paprasta pašto dėžutė galėjo tapti bendravimo centru, tačiau anuomet žmonės mokėjo džiaugtis pačiu susitikimu.
Žinoma, laikai pasikeitė ir senosios kaimynystės nebesugrąžinsime tokios, kokia ji buvo prieš penkiasdešimt ar septyniasdešimt metų. Tačiau galime susigrąžinti bent dalį to paprasto žmogiškumo. Juk kartais užtenka labai nedaug – pasisveikinti, paklausti, kaip sekasi, padėti senam žmogui parsinešti krepšį ar užsukti pas vienišą kaimyną. Europinė kaimynų diena primena paprastą tiesą: bendruomenė prasideda ne nuo projektų ar oficialių renginių, o nuo žmogaus santykio su žmogumi. Nuo gebėjimo pastebėti šalia esantį. Galbūt verta bent trumpam sustoti ir prisiminti laikus, kai žmonės gyveno ne vien savo kiemuose, bet ir vieni kitų širdyse.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Jadvygos Skinderytės-Railienės asmeninio archyvo
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
