Romualdas Malinauskas traukia keturių ratų vežimėlį.
Į Bagaslaviškio paštą buvo užsukęs keliautojas. Tikras žygeivis. Vilniečiui Romualdui Malinauskui – 80 metų… Plaukiojęs srauniomis upėmis, dalyvavęs dviračių žygiuose, o dabar keliauja po Lietuvą pėsčiomis. Eina jis iš Dieveniškių į… Klaipėdą. Romualdas yra įveikęs ir didesnius atstumus. Šis išties unikalus žmogus mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus.
– Keliauti tokius atstumus pėsčiomis sunku ir pavojinga. Daugelis tokio amžiaus žmonių sugeba tik serialus per televizorių žiūrėti…
– Tai yra klaida! Žmogui mažai judant, atrofuojasi raumenys ir… smegenys. Daug pavojingiau lindėti kažkur kambaryje užsidarius ir laukti mirties. Kiek senučių Lietuvos kaimuose apiplėšta ir nužudyta? Dar didesnė klaida – senatvėje kojinėje laikyti sutaupytus pinigus. Tai – nusikaltimas! Kam senatvėje iš viso taupyti pinigus? Juk pinigai kitame pasaulyje beverčiai… Kita vertus, ką iš tokio senio, kaip aš, galima atimti? Be to, kažkada čigonė išbūrė, jog mirsiu ne namuose ir ne lovoje…
– Kodėl, būdamas tokio garbingo amžiaus, pasirinkote keliones pėsčiomis? Kai kas daro atvirkščiai – metams bėgant nuo nuosavų kojų pereina prie ratų…
– Galbūt važiuočiau dviračiu ir šiandien – atsivertų didesnis pažinimo akiratis, tačiau paprasčiausiai nebegaliu. Praradau pusiausvyros jausmą. Negi dabar iš naujo mokysies važiuoti? Žinoma, keliauti pėsčiomis lėčiau, tačiau saugiau. Keliaudamas savomis kojomis galiu pasirinkti pačius tiesiausius ir nedidelio eismo intensyvumo kelius.
Maršrutinė knygelė išmarginta spaudais.
– Jaučiu, kad panašus žygis Jums jau ne pirmas?
– 2010 metų rugsėjo 15 – spalio 22 dienomis pėsčiomis keliavau 800 kilometrų per Pirėnų kalnus piligrimų keliu iš šiaurės Ispanijoje esančio Sen Žan de Por iki Santjago de Compostelos. Ruošdamasis žygiui, mokiausi ispaniškai. Tik… mano kalbą ispanai suprasdavo, o kai pradėdavo kalbėti jie – būdavo sunkiau. 2011 metais nuo Medininkų palei pasienio ruožą iki Klaipėdos nukeliavau 780 kilometrų. Vėliau nuo Klaipėdos palei sieną – likusią ratuko aplink Lietuvą dalį (iš viso susidarė 1700 kilometrų). Šiais metais einu nuo Dieveniškių iki Klaipėdos. Tikiuosi žygį baigti birželio 25 dieną. (Bagaslaviškyje Romualdas buvo birželio 14 dieną.) Šiais metais dar planuoju nukeliauti nuo pietinio Lietuvos taško iki šiaurinio.
– Taip… Įspūdinga… O kokiose kitose užsienio šalyse, be Ispanijos, lankėtės?
– Kadangi senatvėje pinigų nekaupiu, tai savo pensiją išleidžiu važinėdamas su turistinėmis grupėmis. Po tris kartus lankiausi Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, po du kartus – Egipte, Norvegijoje, Švedijoje, Rumunijoje, Olandijoje, Belgijoje. Po kartą apsilankiau Albanijoje, Bulgarijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Danijoje, „n“ kartų – Lenkijoje ir Vokietijoje.
– Grįžkime prie keliavimo pėsčiomis. Kokia Jūsų dienotvarkė žygyje?
– Keliuosi penktą valandą… Septintą įsijungiu radiją ir klausausi žinių. Išgeriu 200 gramų vandens ir tada pradedu keliauti. Dešimtą valandą užkandu gabalėliu dešros, suvalgau pomidorą ir obuolį, vėl išgeriu 200 gramų vandens. Toliau einu iki 12-13 valandos. Pietūs – vėl gabalėlis dešros, pomidoras, obuolys ir vanduo. Vakare valgau konservus – tinka bet kokie… Paprastai vieną valandą einu, pusę valandos ilsiuosi. Pavyzdžiui, vakar per dieną nukeliavau beveik 40 kilometrų.
Keliautojas pasakoja...
– Juk taip kelias savaites maitinantis, kai toks didelis fizinis krūvis, net jaunas organizmas sunkiai ištvertų. O Jūs – pilnas energijos…
– Išties kartais pats stebiuosi ir savęs klausiu: „Iš kur pas šitą senį tiek energijos?“ Na, negeriu, nerūkau, nuolat treniruoju savo kūną. Noriu pabrėžti – jau 27 metus nesirgau jokia liga. Pavasarį, būna, per gripo epidemijas pasigaunu virusą, tačiau tris dienas pabadauju, ir temperatūra nukrinta. Matyt, visi mikrobai, neturėdami kuo maitintis, patys pabėga… Kartais įsisiurbia erkės, tačiau ir jos po kiek laiko nukrinta negyvos. Gal patekusios į stiprią imuninę sistemą nebeturi jėgų siurbti kraujo ir žūva pačios? Tarp kitko, turiu tris anūkus – pačiame jėgų žydėjime. Sutikite, kad vienam eiti nuobodoka… Užsiminiau, jog galiu kurį nors paimti į savo kelionę. Sako: „Mes neištempsime, eik, seni, vienas…“
– Įdomu, kada prasidėjo Jūsų kelionių epopėja?
– Dar 1952 metais… Tada kartu su draugais studentais žiemą slidėmis keliavau iš Vilniaus į Turmantą. Keliauju žiemą ir dabar, tiesa, tokių grandiozinių žygių nedarau. Po kelerių metų keliavau nuo Vilniaus iki Dūkšto. Dar mokykloje galvoje kirbėjo mintis apie keliones. (Red. pastaba: Romualdas Malinauskas yra baigęs Kauno „Aušros“ vidurinę mokyklą (dabar gimnazija). Jo bendraklasiai buvo Vytautas Landsbergis ir Aloyzas Sakalas. Davus žodį išlaikyti paslaptį, Romualdas papasakojo keletą įdomesnių atsitikimų iš tų laikų – „ne spaudai“…) Buvo ir priverstinių kelionių. 1966 metais balandžio 26 dieną Taškente (Uzbekistanas) įvyko smarkus žemės drebėjimas, sugriovęs visą centrinę miesto dalį. Į Vidurinę Aziją buvau komandiruotas kaip inžinierius projektuotojas, turėjęs paruošti gyvenamąją vietą gelbėtojams iš Lietuvos. Tada „gavau“ net tris kartus po 8 balus (pagal 12 balų žemės drebėjimų skalę). Štai tada žmona tikrai sielojosi… Mano, kaip žygeivio, biografijoje yra ir penkto sudėtingumo kategorijos žygis valtimis.
– Iš kurios pusės atkeliavote į Bagaslaviškį? Jūsų maršrutinėje knygelėje matau Kernavės seniūno Stanislovo Gaidakausko, Musninkų seniūnės Birutės Jankauskienės parašus…
– Keliauju iš Vindeikių. Didesniuose miesteliuose užeinu į paštą arba seniūnijas, ten uždeda spaudus. Ne tik dėl to, kad kažkas gali nepatikėti, tačiau ir savo prisiminimui. Kaip matote iš mano maršrutinės knygutės, atsižymėjau Dieveniškėse, Turgeliuose, Rudaminoje, Sudervėje, Kernavėje, Musninkuose ir Bagaslaviškyje. Dabar per Kaliakiemius keliausiu į Veprius.
– Kelyje svarbiausia…
– Optimizmas ir bendravimas…
Kiek pailsėjęs ir užkandęs Romualdas Malinauskas papildė savo vandens atsargas, prie savos konstrukcijos keturių ratų vežimėlio pritvirtino žemėlapį, atsisveikinimui pakėlė į viršų ranką ir lengvu jaunatvišku žingsniu pasileido pirmyn. Širdį suspaudė „baltas“ pavydas…
Remigijus Bonikatas
