„Skvernelio reforma“ stojo skersai gerklės ir policininkams, ir Prezidentei

Akivaizdu, kad pono Skvernelio inicijuotos policijos reformos įgriso ir patiems policininkams. Išsipūtusiais atlyginimais pamaloninti įvairaus plauko komisarai bando nuteikti, kad reikalai eina tarsi iš pypkės, tačiau eiliniai policijos pareigūnai bei jiems atstovaujanti Statutinių pareigūnų profesinė sąjunga mano priešingai. Pastaroji atvirai pareiškė, kad Policijos departamento vadovų aklai stumiama policijos reforma kelia rimtą pavojų ne tik eiliniams policininkams, bet ir paprastiems žmonėms.

Pažadėję kreiptis į šalies vadovus, profsąjungiečiai taip ir padarė: Prezidentei Daliai Grybauskaitei atvėrė visus tarnybos skaudulius. Profsąjunga skambina varpais, kad anuomet Policijos departamentui, o paskui Vidaus reikalų ministerijai vadovavusio Sauliaus Skvernelio sumanymai grįžta bumerangu: katastrofiškai mažėja pareigūnų skaičius, prastėja nusikaltimų išaiškinimas, blogėja situacija keliuose, tarnybos metu žūva ar sužalojami pareigūnai.

Įsiklausiusi į nerimą keliančius faktus, Prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino generalinį policijos komisarą Liną Pernavą įvertinti pirmuosius policijos pertvarkos rezultatus ir tęsti ją tik įsitikinus, kad tai pagerino policijos darbą ir padidino žmonių saugumą. Prezidentė teigia, kad kol kas skubotai vykdoma reforma kelia daugiau klausimų, nei turima atsakymų. „Todėl, pasak prezidentės, policijos vadovybė turi labai atsakingai įvertinti 20-yje iš 60-ies komisariatų pradėtų pilotinių pertvarkų rezultatus, įsitikinti, kad jos tikrai pasiteisino, įsitikinti, kad policija dirba geriau, o žmonės jaučiasi saugiau, ir tik tuomet toliau tęsti reformą“, – Prezidentūroje vykusį susitikimą su policijos vadovu pakomentavo Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė.

Aukšti policijos pareigūnai, girdami įsivaizduojamus „Skvernelio reforma“ dažnai įvardijamos pertvarkos privalumus, mėgsta postringauti, kad bene svarbiausias jų – tariamai padidėjęs pareigūnų reagavimo greitis. Tačiau su policija reikalų turintys šalies gyventojai piktinasi, kad kaip tik yra priešingai: tenka vis ilgiau laukti, kol policija reaguos į gyventojo pagalbos šauksmą. Apie tokį atvejį, nutikusį praėjusį savaitgalį, buvo papasakota ir redakcijai: dėl vagystės iš sodo namelio pareigūnus kvietusi moteris jų neva sulaukė tik po kelių valandų.

Žinoma, policija į tokius priekaištus visada ras pasiteisinimų, juo labiau kad pagal reformatorių sumanymus įvykiai skirstomi į kategorijas ir numatomas leidžiamas reagavimo greitis. Galbūt kelias valandas kelis kilometrus važiavę policininkai įrodinės, kad greičiau atvykti ir negalėjo, nes tėra vos vienas ar keli ekipažai (kaip taisyklė, visi viršininkai transporto aprūpinti pagal poreikį), o ir greitas atvykimas vis tiek nieko nebūtų pakeitęs, nes „vagių pėdos seniai ataušo“. Bet toks pasiteisinimas tikrai neįtikins nukentėjusio žmogaus, kuriam kiekviena tokio laukimo valanda – dar didesnis stresas, dar gilesnis nesaugumo jausmas, dar niūresnė neviltis. Pagaliau, valandų valandas laukdami policijos, žmonės negali tvarkytis namuose, remontuoti išlaužtas duris, stiklinti išdaužtus langus, kad patys nesunaikintų įsilaužėlių pėdsakų. Žmogui ne mažiau yra svarbu, kaip operatyviai ginami jo interesai, kaip policija reaguoja į ją išlaikančio mokesčių mokėtojo pagalbos šauksmą.

Sunkiai žmones įtikins ir ne kartą minėta Migracijos tarnybos pertvarka, po kurios Širvintų rajono gyventojai dėl asmens dokumentų ir kitų formalumų priversti vykti į kitus miestus ir rajonus, patiria didelių išlaidų, gaišta laiką, nenuvyksta į darbą, dėl to negauna pajamų. Policija žada, kad pas garbaus amžiaus, ligotus rajono gyventojus atvyks mobilioji grupė su dokumentų įforminimui būtina įranga, tačiau nutylima, kad tai – tik labai maža klientų dalis. Pasiteisinę lėšų taupymu, reformatoriai taip ir nepasakė, kiek tų lėšų buvo išeikvota kituose miestuose aptarnauti širvintiškių srautus. Galų gale, nevyniojant į vatą galima pasakyti, kad valstybės piliečiams nustatytų prievolių bei pareigų vykdymas tiesiog virto didesniu piliečių kišenių patuštinimu.

Kalbėdama su policijos vadovu, Prezidentė pabrėžė, kad pareigūnų reagavimo greitis „negali būti vieninteliu reformos tikslu“, o policijos profesionalumo didinimas, tyrimų kokybė, nusikalstamumo mažinimas, spartesnis nusikaltimų išaiškinimas negali būti nustumti į antrą planą. Faktiškai suabejojusi „Skvernelio reforma“, Prezidentė nurodė, kad Policijos departamento vadovybė, kuri tiesiogiai atsakinga už policijos veiklos organizavimą, turi užtikrinti, jog vykdant reikalingas pertvarkas policija neprarastų profesionaliausių savo pareigūnų, kad nenukentėtų gyventojų saugumas, būtų užtikrinta viešoji tvarka, būtų užtikrintas ne tik reagavimas į įvykius, bet ir ikiteisminių tyrimų kokybė.

Į kampą įspraustas L. Pernavas sakė, kad bus atsižvelgta į Prezidentės pastabas ir į profesinių sąjungų kritiką, o policijos vadovybė įvertins pilotinių projektų efektyvumą. „Skvernelio reforma“ numato, kad, siekiant padidinti patrulių skaičių, rajonuose bus sujungtos kriminalinė ir viešoji policija, iš beveik penkių dešimčių buvusių areštinių šalyje liks tik 15, iš 80 policijos budėtojų skyrių – vos 10. To mažinimo sąskaita ir tikimasi likusiems pakelti atlyginimus. Tačiau kritikai prognozuoja, kad, kaip jau buvo, alga daugiausia kils patiems komisarams ir jų aplinkai, o kriminalistus į gatves užsimota išvaryti tik todėl, kad dėl neapgalvotos „skverneliškos“ reformos ten nebeliko kam dirbti. Vien šiais metais daugiausia dėl mažų atlyginimų policiją paliko arti 500 pareigūnų…