Algirdas Miliukas.
Nors Lietuva nuo seno yra gyvulininkystės kraštas ir mūsų šalyje tinkamos sąlygos šiam sektoriui plėtoti(s), tačiau raguočių skaičius nuolat mažėja. Žiniasklaida skelbia, jog tik vieninteliame Šilalės rajone per pastarąjį dešimtmetį karvių ne mažėjo, o didėjo. Prieš 20 ir daugiau metų buvo tikima, kad būtent karvė yra kaime gyvenančios šeimos maitintoja. Dabar vis garsiau kalbama apie tai, jog po dešimtmečio ar dviejų karvutę bus galima pamatyti nebent tik zoologijos sode. Tokiomis pesimistinėmis nuotaikomis gyvena vis didesnis būrys Lietuvos ūkininkų. Nacionalinė 2014-2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa teikia vilties, kad Lietuvoje ir toliau ne tik žemė, bet ir karvė išliks maitintoja. Apie Širvintų rajone vystomą pienininkystę, pažangiais metodais tvarkomus pieno ūkius papasakoti sutiko šią veiklos sritį kuruojantis Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas.
– Tarybiniais laikais rajono spaudoje nuolat skaitydavome apie pienininkystės plėtrą, karvių bandų didinimą ir kitus pasiekimus. Kaip yra dabar? Kiek karvučių, uždarytų rajono ūkininkų tvartuose, pasitinka žiemą? Ar Žemės ūkio specialistai turi tokią informaciją?
– Žinoma, tokią informaciją mes turime. Tačiau ne taip, kaip buvo kolūkių laikais, kai kas savaitę rinkdavome duomenis apie primilžį iš karvės, registravome priesvorius, lyginome rodiklius. Šiuo metu gyvulių apskaitą vykdo Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo skyriuje esantis Ūkinių gyvūnų registras. Registro duomenys skelbia, jog šių metų lapkričio 1 dieną mūsų rajone buvo laikomi 5229 vnt. galvijų (104,6 proc., lyginant su 2013-01-01), iš jų – 2170 vnt. karvių (95,8 proc., lyginant su 2013-01-01). Analizuojant gyvulių dinamiką mūsų rajone, galime daryti išvadą, kad laikomų galvijų skaičius yra gana stabilus ir nežymiai auga, o karvių skaičius nežymiai mažėja. Tam įtakos turi tai, kad mažėja smulkių ūkių, kuriuose laikoma nuo 1 iki 3 karvių, skaičius. Pienininkystės ūkiuose laikomų karvių skaičius yra gana stabilus.
– Gal galėtumėte paminėti pačius geriausius, pačius pažangiausius rajono ūkininkus – pieno ūkių savininkus?
– Rajone pieno ūkių yra daug, tačiau juose laikomų karvių skaičius labai skiriasi. Verta pažymėti, jog rajone yra gana daug smulkių pieno ūkių. Tai daugiausia natūriniai ūkiai, kuriuose, be karvių, yra laikomi kiti galvijai, paukščiai, sėjama keli hektarai grūdų. Rajone yra 25 ūkiai, kuriuose laikoma daugiau nei 10 karvių. Iš stambiausių specializuotų pieno ūkių norėčiau paminėti E. Paliulio, K. Jankun ūkius, esančius Jauniūnų seniūnijoje, A. Ručinsko – Gelvonų seniūnijoje. A. Barausko – Musninkų seniūnijoje. J. Beinoro – Alionių seniūnijoje. Gana gerai tvarkomasi R. Maršalkienės, O. Krikštaponienės, L. Kamilevičienės, A. Tamošiūnienės, A. Davidavičiaus, D. Šepkaus pieno ūkiuose, kur yra diegiamos pažangiausios technologijos, pritaikomos mokslo naujovės. Rajone sėkmingai dirba D. Ėmužytės ekologinis ožkų ūkis, kuriame auginamos veislinės ožkos, vykdoma sūrių ir kitų pieno produktų gamyba iš ožkų pieno.
– Nuo 2006-ųjų nuolat kalbama apie pieno kvotas. Kas tai yra?
– Pieno gamybos kvota – tai gamintojui nustatytas pieno pardavimo kiekis. Pieno gamybos kvota gali būti dviejų rūšių Tai pardavimo perdirbti kvota – gamintojui nustatytas pieno kiekis, kurį jis gali parduoti supirkėjui, nemokėdamas už kvotos viršijimą mokėtinos pinigų sumos. Kita rūšis yra pardavimo tiesiogiai vartoti kvota, kai gamintojui nustatytas pieno kiekis, kurį jis gali parduoti arba nemokamai atiduoti tiesiogiai vartoti arba sunaudoti pieno produktų gamybai, nemokėdamas už kvotos viršijimą mokėtinos sumos. Pieno gamintojai gali turėti vienos ar abiejų rūšių kvotas, jas keisti ar perduoti (paveldėti, dovanoti). Nuo 2007 metų balandžio 1 dienos pieno kvotas galima nuomoti, o nuo 2007-ųjų liepos 1 dienos – parduoti pieno gamybos kvotų aukcione.
– Kaip dažnai pieno ūkius turintys ūkininkai, susidūrę su sunkumais, ieško pagalbos Žemės ūkio skyriuje?
– Žemės ūkio skyriuje pieno ūkius turintys gamintojai lankosi labai dažnai, galima sakyti, kad kiekvieną dieną. Taip yra todėl, kad skyriuje priimamos visos paraiškos, susijusios su pieno kvotų administravimu, taip pat priimame prašymus grąžinti pieno kvotai, paimtai į nacionalinį rezervą. Kiekvieną pavasarį skyriuje priimamos Tiesioginių pardavimų pieno gamybos ir realizavimo metinės deklaracijos, nuo kurių tiesiogiai priklauso išmokos už kvotinį pieną, taip pat išduodami pieno apskaitos žurnalai, kuriuos būtina pateikti kartu su deklaracija. Dažnai pieno ūkių savininkai ateina tiesiog konsultuotis arba sužinoti naujovių, susijusių su kvotų administravimo, teisės aktų pasikeitimais.
– Teigiama, kad pagrindinė žemės ūkio gamybos šaka, sukurianti daugiausia darbo vietų, duodanti pelno, yra pienininkystė. O kokia padėtis mūsų rajone? Ar mūsų ūkininkai sukuria naujų darbo vietų?
– Iš tikrųjų pieno gamyba yra labai imli darbui žemės ūkio gamybos šaka. Deja, dirbti su gyvuliais yra sunkus ir atsakingas darbas, todėl ūkininkams surasti darbuotoją, kuris tinkamai prižiūrėtų gyvulius, yra gana sunku. Mūsų rajono ūkininkai daugiausiai pasikliauja savo ir šeimos jėgomis. Ūkiuose, siekiant palengvinti gamybą, darbai yra mechanizuojami, automatizuojami, diegiami mokslo pasiekimai. Žinoma, dalis ūkininkų neišsiverčia ir be samdomų darbuotojų, tačiau jų ūkiuose tikrai nėra daug. Samdomi darbuotojai dirba tik didesniuose specializuotuose pieno ūkiuose.
– Ko palinkėsite pienininkyste užsiimantiems Širvintų rajono ūkininkams?
-Visų pirma norėčiau palinkėti ištvermės šiame sunkiame versle, taip pat – sveikatos ir kuo mažesnių kainų svyravimų.
– Dėkoju už pokalbį.
Romas Zibalas
