Penkių vaikų mama Nijolė Jurkevičienė: „Vienu metu sugebėdavau nudirbti bent keletą darbų: ir virti, ir skalbti, ir namus tvarkyti, ir su vaikais pabendrauti.“
Motinos diena – gražiausia pavasario šventė, švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Motina yra namų židinys. Ji anksčiausiai keliasi, vėliausiai gulasi, rūpinasi šeimos dvasine ir materialine gerove. Ar įvertinama motinos širdis, kol ji tebeplaka šalia mūsų? Ar visada ji sulaukia jautraus padėkos žodžio? Dažniausiai tik šventės proga motinoms dovanojami gražiausi pavasario gėlių žiedai.
Tikima, kad gyvenimas yra gražus ir laimingas
Pirmasis gegužės sekmadienis Širvintų gyventojos Nijolės Jurkevičienės namuose bus didžiulė šventė. Tądien penkių vaikų motinai, močiutei nusilenks, Motinos dienos proga sveikins vaikai Artūras, Jolita, Jūratė, Darius, Gediminas, anūkai Andrius, Simona, Kipras, Aistė, Matas. Visa gausi, graži, darni šeima sueis ir suvažiuos pagerbti motinos – šeimos židinio saugotojos, vaikų auklėtojos, pirmosios darbštumo, gerumo, gimtosios kalbos mokytojos.
– Augau Laukagalio kaime, Kaišiadorių rajone, valstiečių šeimoje, – sakė Nijolė Jurkevičienė, – mano tėtis Mikas Perednis ir mama Jadvyga Perednienė išaugino septynis vaikus, tris dukteris ir keturis sūnus. Šeimoje buvau vyriausia, teko padėti mamai prižiūrėti jaunesniuosius brolius ir seseris, padėti tvarkytis namų ruošoje.
Moteris ilgai kalbėjo apie savo tėvus. Prisiminė tėviškę Laukagalio kaime, tėvų gerumą, vienodai dalijamą meilę ir duonos kąsnį visiems vaikams. Vaikystėje įgytos pamokos pravertė. Ištekėjusi už Jono Jurkevičiaus, moteris ne tik gražiai auklėjo vaikus, bet ir daug dirbo. Pasak pašnekovės, vyras darbštus, nagingas, rūpinasi šeima ir vaikais, tad abu, vienas kitą užtardami, pavaduodami, tiki, kad gyvenimas yra gražus ir laimingas.
– Puikiai žinojau, ką reiškia didelė ir darni šeima, – prisiminė pašnekovė. – Ir sunku, ir lengva buvo auginti penkis vaikus. Tikrai geri buvo, ramūs, nerėksniai. Abu su vyru dirbome, abu auginome, abu rūpinomės. Kai bėda užklupdavo, kai patys nespėdavome, pagelbėdavo vyro mama ir mano mama. Vienu metu sugebėdavau nudirbti bent keletą darbų: ir virti, ir skalbti, ir namus tvarkyti, ir su vaikais pabendrauti. Netgi knygas skaitydavau ir eilėraščius kurdavau. Sekmadieniais ruošdavau lietinius blynus su varškės įdaru. Visai šeimai tokių blynų tekdavo iškepti 15-20. Neišrankūs mūsų vaikai buvo, ką paduosi, tą valgydavo.
Pasirinkta veterinarės profesija nenuvylė
Moteris pasakojo, kad po studijų Buivydiškių žemės ūkio technikume 1965 metais gavo paskyrimą į Vazgūnų veterinarijos apylinkę, buvo vedėja ir veterinarijos felčerė, gydė buvusių „Gražaus ryto“ ir Vl. Žvirblio kolūkių gyvulius.
– Tikrai darbo užteko, – prisiminimais dalijosi Nijolė Jurkevičienė. – Lankydavausi Limonių, Beivydžių, Levaniškių, Anciūnų fermose. Žiemą kolūkiečių gyvulių gydyti čiuoždavau su slidėmis, vasarą su arklio traukiama bričkele veždavo sanitaras Antanas Zibalas, Anciūnuose talkindavo sanitaras Pranas Jankūnas. Gyvenau Beivydžių kaime pas Pranę Kunigėlienę. Ten ir būsimąjį vyrą, kilusį iš Veiveros, sutikau.
Moteris patikino, kad niekada nesigailėjusi, jog pasirinko veterinarijos gydytojos darbą. Pasak pašnekovės, gyvuliukus pamilusi dar vaikystėje, kažkokią vidinę intuiciją turinti iki šiol. Tiesiog gera daryti gera, kai sveiksta gyvulys, o tuo džiaugiasi šeimininkas. Veterinarės teigimu, tik sunki pradžia buvusi, su metais atėjo patirtis ir pripažinimas, baigtos studijos Lietuvos veterinarijos akademijoje. Dirbta respublikiniame susivienijime „Zoovettiekimas“, Širvintų rajono veterinarijos vaistinės vedėja, Širvintų rajono valstybinės veterinarijos ligoninės veterinarijos gydytoja, vyriausiąja veterinarijos gydytoja – inspektore. Šiuo metu Nijolė Jurkevičienė dirba UAB „Ukvaista“ Širvintų veterinarijos vaistinės vaistininke.
Visoms mamoms – gražių akimirkų
Visus vaikus Nijolė Jurkevičienė su vyru Jonu gražiai išaugino ir išauklėjo dorais Lietuvos piliečiais: Artūras, baigęs veterinarijos studijas, gyvena Joniškyje, mokytoja Jolita, miškininkas Darius ir vadybininkas Gediminas pasiliko Širvintose, filologė ir teisininkė Jūratė įsikūrė Švenčionyse. Nijolė Jurkevičienė – daugiavaikė motina. 1978 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausios tarybos prezidiumo apdovanota II laipsnio Motinystės medaliu. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga už ypatingus nuopelnus Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai apdovanota jubiliejiniu medaliu, už nepriekaištingą darbą ir pavyzdingą vaikų auklėjimą įteikta įvairių apdovanojimų, pagyrimo raštų, proginių padėkų.
Motina Nijolė Jurkevičienė liko kukli ir švelni. Ir šiandieną ji randa laiko kelionėms ne tik pas tolėliau gyvenančius vaikus, bet lankėsi ir Vokietijoje, Čekijoje, Tunise, Egipte, Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, dažnai važiuoja pas Maskvoje gyvenančią seserį. Tik mylinčios motinos širdis moka šeimą sutelkti ramybei, parodyti vaikams, kad gyvenimas gražus. Tik motina su meile pasitinka sugrįžtančius vaikus ir linkėdama gero išlydi. Vaikų atmintyje išliks motinos meilės ir rūpesčio pilni namai. Tik tos valandos, prabėgusios gausioje ir darnioje šeimoje, yra tikros ir nesumeluotos. Motinos dienos proga Nijolė Jurkevičienė visoms mamoms linki stiprios sveikatos, gerų vaikų, gražių gyvenimo akimirkų ir malonaus bendravimo.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš Nijolės Jurkevičienės asmeninio albumo
Nijolė Jurkevičienė
Gimtinė
Ir kas galėtų pasakyti,
Kodėl gimtinė šitaip traukia
Vaikystės pievom palakstyti,
Kur motinėlė seniau laukė.
Ten, ant kalnelio, vis dar rymo
Troba, tėvelio pastatyta,
Ten du berželiai tyliai šlama,
Lyg nori mums ką pasakyti.
Ten protėvių kapai supilti,
Jų kaulai tenai guli.
Sraunios Neries ten vingis,
Širdis gimtinės ilgis.
Gimtinėje ramu ir gera,
Lyg būtų svieto kraštas,
Javai geltoni tenai dera
Ir mielas tėviškėlės raštas.
[imagebrowser id=347]
