Lietus neišgąsdino nei prekiautojų, nei pirkėjų

Nesvarbu, draugas ar ne, - turguje derėtis tiesiog būtina... Į šį procesą įsijautė Alfonsas Maršalka ir Henrikas Šalkauskas.

Pagaliau naktį iš penktadienio į šeštadienį prakiuro dangus ir lietus pasipylė kaip iš kibiro. Dar truputėlį krapnojo ir ryte. Eidamas į turgų maniau, jog ir prekeiviai, ir pirkėjai išsigąs galimo gamtos šėlsmo ir prekystaliai (žemės ploteliai, kur stovi žmonės, pardavinėjantys prekes) bus apytuščiai. Tačiau kur tau… Pasirodo, gamtos sąlygos „turgaus gyventojams“ nesvarbios. Nebent sudrebėtų Baltijos jūros dugnas ir praneštų, jog link Širvintų artėja cunamis.

Pati geidžiamiausia prekė tą rytą buvo bulvės ir agurkai. Šiemetinės bulvės vis dar išlaiko savo kainą, kuri priklauso nuo bulvyčių dydžio. Vidutinė kaina – du litai už kilogramą. Perkant daugiau, matyt, galima ir nusiderėti. Agurkai pas močiutę – po tris litus, o šalia iš mašinos pardavinėja dideliais kiekiais po du litus. Prekiautojai iš mašinos, matyt, nė nežino, kokia puiki jų pagalbininkė yra močiutė. Pirkėjai, palyginę kainas, net dideliam reikalui nesant, stoja į eilutę ir perka po 5-6 kilogramus. Užtat po du litus…

Prekiautojų lietus neišbaidė. Gal kiek mažiau buvo pirkėjų...

Jau pradeda įsibėgėti uogų sezonas. Nei vyšnių, nei braškių surasti nepavyko. Vyšnias šiais metais nuuogavo paukščiai, o braškių sezonas jau baigėsi. Didžiausiu vyšnių bei trešnių uogautoju žmonės laiko varnėną. Nors pavasarį jie maitinasi darže vabzdžiais, jų vikšrais, sunaikina daug kenkėjų, tačiau vasarą jų gausūs būriai su paaugusiais jaunikliais klajoja po apylinkes, o nuvyti po kiek laiko vėl sugrįžta. Jie pulkais lesa braškes, vyšnias, trešnes, o paskui – obuolius ir kriaušes. Apsisaugoti nuo jų sunku. Patikimiausia vaiskrūmius ir vaismedžius nuo varnėnų dengti tinklais arba baidyti – leisti petardas, šaudyti į orą. Tačiau prie garsų jie greitai pripranta ir nebebijo. Šiemet pats savo akimis mačiau „puikų“ varnėnų darbą. Ant didžiulės trešnės užskridus dideliam jų būriui (gal šimtui, o gal ir dviem šimtams), po dešimties minučių nebeliko nė vienos uogos… Atėjęs pamačiau „tuščią“ medį ir nuskrendantį būrį paukščių…

Užtat po šešis litus už kilogramą galima buvo nusipirkti aviečių ir juodųjų serbentų, po keturis – agrastų. Visą turgelį puošė ir žmonių dėmesį traukė ant dėžės gulintis moliūgas, dydžio kaip tris žmogaus galvas sudėjus… Moteriškė tvirtino, jog vakar panašų pardavė už septyniolika litų. Moliūgas – sveikatą gerinanti daržovė, ypač naudingos sultys.

Čiburų šeimyna iš Družų kaimo savo bitelių medutį pardavinėjo po 18 litų už kilogramą.

Turgelyje galima buvo įsigyti medaus. Pasak bitininkų, vėlyvas pavasaris nebuvo palankus bitėms, nes užsitęsus žiemai jos pritrūko maisto, negalėjo laiku paskraidyti, nemažai bičių žuvo. Vasara – karšta, išdžiūvo augalų žiedai. Taigi, pasak daugelio kalbintų bitininkų, medaus šiemet prisukta mažiau nei pernai. Tik Jonas Romaška (širvintiškiai jį pažįsta ir kaip bitininką, ir kaip medžiotoją, ir kaip muzikantą…) nenusimena. „Ką čia tie žmonės nesąmones šneka! Šiais metais pilna medaus. Jau padariau tris sukimus. Paskutiniame iš 18 avilių prisukau 350 kilogramų. Labai padėjo prieš keletą savaičių nulijęs lietutis,“ – porino Jonas. (Girdėjau juokaujant, kad Jonas kiekvieną dieną savo bitutėms su armonika sugroja smagią polkutę, tuo suteikdamas joms papildomos energijos.)

Vytautas Čiburas iš Družų kaimo už litrą medaus prašė tik 18 litų. Pasak Vytauto, pavasarinio medaus buvo nedaug, o ir šiaip Lietuvoje medunešis neilgas, pora mėnesių – ir baigiasi. „Juk iš ražienų bitutės medaus nepagamins“, – pritaria Vytauto žmona. Užtat Henrikas Šalkauskas iš Rimučių išlaiko savo kainą – 20 litų už kilogramą ir nė litu mažiau. Pirkėjui pasiteiravus, ar tai tikrai liepų medus, Henrikas pradeda aiškinti: „Kaip aš galiu sakyti, kad štai šiame stiklainyje liepų medus. Galiu kalbėti tik apie tam tikrą tikimybę… Juk aš nelakstau paskui kiekvieną bitę ir tiksliai negaliu pasakyti, iš kur jos atneša nektarą. Taip, galima sakyti, jog didžiausia procentinė sudėtis – liepų medus. Bitės nepririši, kaip karvės dobilienoje. Kad karvė ėda dobilus – žinai, o kiekviena bitė turi savo užduotį ir skrenda tik į savo žiedą. Kai kurios gali pasirinkti usnių, rapsų žiedus. Rusijoje, prie Uralo kalnų, yra dideli liepynai. Štai ten galima sakyti, kad gaunamas grynas liepų medus. Įdomu, jog medus ten laikomas žemėje iškastose ir polietilenu išklotose duobėse. Medui sušalus, jis pjaustomas gabalais ir naudojamas.“

Senolių išmintis byloja, kad šiltą ir drėgną vasarą medaus būna daugiau, o šaltą – mažiau. Dar ankstyvą pavasarį bitininkai pranašavo, kad pigiau nei po 20 litų už kilogramą jo nenusipirksi. Širvintose dar kol kas galima įsigyti ir pigiau…

Remigijus Bonikatas