Kipras Varaneckas: „Muzika yra mano gyvenimas“

„Jaunimo balsas“

Ne vienas Širvintų rajono gyventojas puikiai pamena Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos moksleivių muzikinę grupę „The Independet“, Lietuvoje išgarsėjusią prieš devynerius metus. Tada „Eurovizijos“ atrankoje sužibėję jaunieji rokeriai visa galva pasinėrė į muzikinės industrijos pasaulį. Apie šios grupės veiklą rašė populiariausi Lietuvos portalai, vaikinai kurį laiką dirbo su žymiu muzikos podiuseriu Martynu Tyla, koncertavo muzikiniuose sostinės klubuose ir 2017 metais netgi išleido muzikinį albumą „Vasarvidžio naktys“. Tuo metu, valdomi jaunatviško maksimalizmo, be jokios baimės, jie darydavo tai, kas šaudavo į galvas. Kartą Neries krantinėje surengto pasirodymo pabaigoje muzikantai apipylė instrumentus degiuoju skysčiu ir ugnimi apstulbino susirinkusius žiūrovus. Tačiau po muzikinio albumo išleidimo grupės nariai pasuko skirtingais keliais. Turėję didžiulį populiarumą ir sėkmingai vykdę muzikinę karjerą vaikinai suprato, kad šis kelias – ne jiems.

Tad nusprendžiau pakalbinti buvusį grupės dainininką Kiprą Varanecką, šiuo metu gyvenantį Londone, siekdama Jums, mieli skaitytojai, pristatyti buvusios muzikinės grupės „The Independent“ populiarumo užkulisius ir dabartinį vaikino gyvenimą.

Kipras sako, jog Širvintos užimą didžiąją dalį jo gyvenimo, nes būtent čia prasidėjo muzikinis kelias.

• Didžiulį AČIŪ norėčiau tarti Širvintų muzikos mokyklai ir mokytojai Tatjanai Maciulevič, atvedusiai mane į muziką. Buvau sunkaus būdo paauglys. Mėgau atsikalbinėti, nesiklausyti, bet ji turėjo daug kantrybės ir vertė mane muzikuoti. Norėjau mesti šią veiklą. Tačiau ji sugebėjo atkalbėti nuo šio veiksmo, už ką esu jai be galo dėkingas. Manau, Širvintų muzikos mokykla yra tapusi legendine, nes kiek susiduriu su jaunimu, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tai galvoju, jog Širvintos procentaliai, turbūt, turi didžiausią žmonių skaičių su muzikiniu išsilavinimu. Miestelis nėra didelis, bet vos ne kas 3-4-tas vaikas yra lankęs muzikos mokyklą. Širvintos – unikali terpė muzikos augimui su fantastiškais mokytojais ir mokiniais priešakyje. Išugdytas ne vienas žymus talentas. Tikrai miestas turi kuo didžiuotis.

Vaikinas mano, kad muzika į jo gyvenimą atėjo iš tėvų ir geri draugai susibūrė tinkamu metu bei tinkamoje vietoje.

• Vienas sėdo prie gitaros, kitas prie būgnų, o trečias prie bosinės gitaros. Jei, kaip draugai, būtume leidę laiką kieme žaisdami „kašį“, tai mes vietoj to pasirinkome repetavimą garaže. Mintis kilo iš meilės muzikai. Visi mylėjome muzikinę grupę „The Beatles“. Iki dabar prie jų grįžtu. Suprantu, kad tai yra viena geriausių pasaulio grupių. Jie mane įkvėpė tiek anksčiau, tiek ir dabar įkvepia.

Muzikinės grupės „The Independent“ laikus labai smagu atsiminti, nuo triukšmo gimnazijos aktų salėje iki lietuviško himno giedojimo elektrine gitara atidarytais salės langais. Tuomet, atsimenu, atėjo gimnazijos pavaduotoja Margarita ir gavome papeikimą, bet mums buvo nė motais, toliau tęsėme grojimą.

Negaliu pasakyti, jog grupę sukūrėme iš neturėjimo ką veikti, bet gal kilo iš noro kažką nuveikti. Mes visi mylėjome muziką: Rokas Misikonis, Vakaris Sarpauskas ir aš. Visi vienaip ar kitaip buvome susiję su muzika, bet mylėjome šiek tiek kitokią, rokenrolinę jos pusę: gitaros, būgnai ir pan. Galėčiau pasakyti, kad ši grupė susikūrė iš paaugliško maištingumo. Atrodė, kad niekas nesupranta, norėjosi kažką daryti kitaip ir tokiu būdu protestuoti. Tą matome ir šiandien, kaip jaunimas dalyvauja įvairiuose protestuose. Tas paauglystės amžius yra labai maištingas. Tad vienaip ar kitaip tą maištą reikia išnaudoti racionaliai, nes jaunimas turi labai daug energijos ir neturi jos kur dėti.

Dažnai dėl to nueinama blogesniu keliu. Aišku, Širvintose nėra tokio nusikalstamumo lygio, kaip Londone, nes čia jaunų žmonių neužimtumas yra didžiulė problema. Tad labai svarbu, kol žmogus jaunas, tą energiją išnaudoti praktiškai. Mes pasirinkome tokį kelią ir su grupe, labai daug negalvodami, nutarėme visur sudalyvauti, – prisiminimais dalijasi Kipras.

Po pirmo grupės debiuto „Nacionalinėje Eurovizijos“ atrankoje širvintiškiai sulaukė bendradarbiavimo pasiūlymo iš žymaus muzikos prodiuserio Martyno Tylos.

• Tada buvo klasikinis jo ėjimas. Po pirmos „Eurovizijos“ perklausos jis pirma į mus atkreipė dėmesį su tokia nata, kad nukopijavome eurovizinį kūrinį ir nusižengėme taisyklėms. Tuomet pasidalino ta informacija savo kanalais. Mus daug kas pastebėjo. Visuomenė pasiskirstė į priešingas palaikymo ar nepalaikymo stovyklas ir taip jis sukėlė žmonių susidomėjimą mūsų grupe. Po šio insidento susisiekė su mumis ir pasiūlė kartu dirbti. Žinoma, buvome šokiruoti, nes pradžioje šis žmogus pažėrė kaltinimus, o po to siūlė kartu dirbti. Kai esi jaunas, sunku suprasti pramogų verslo darbo procesą, tai galvoji, kad tai pasityčiojimas. Tačiau vėliau supranti, jog tas pramogų verslas toks ir yra. Bet kokia reklama yra reklama. Tad į antrą „Eurovizijos“ atranką jau ėjome lydimi M. Tylos. Buvome dešimtokai ar vienuoliktokai ir sėdėjome grimo kambary su Donatu Montvydu. Mūsų įvaizdžiu rūpinosi ta pati komanda. Pajutome, jog tikrai ta Lietuva maža ir visi mes žmonės.

Mūsų grupė išsiskyrė tuo, kad buvome iš Širvintų ir niekada neturėjome „sužvaigždėjimo“ savybių. Kas pažįsta širvintiškius, žino, jog jie yra vieni iš moraliai teisingiausiai išaugintų žmonių, nes mūsų miestelis turi labai gerą terpę jaunimo augimui bei vystymuisi. Mes turime beveik vien gerus pavyzdžius. Neturime daug blogų įtakų, ką turi didmiesčių gyventojai. Neturime neligybės. Beveik visi auga vienodame ekonominiame lygyje ir tai išaugina labai gerus žmones, kuriais tikrai galima didžiuotis. Kad ir dabar, gyvenu Londone, bet likau tuo paprastu širvintiškiu, kuris vadovaujasi tomis pačiomis moralinėmis normomis, žmogiškumu, įgitu augant Širvintose. Supratau, kad tai yra labai didelė dovana, ką išmokau, – savo kilme didžiuojasi širvintiškis.

Laikui bėgant grupės ir prodiuserio Martyno Tylos požiūriai išsiskyrė, tad komanda nusprendė pasukti skirtingais keliais.

• Tiesiog natūraliai išaugome. Mes nebuvome to stiliaus grupė, kuri generuotų tokias pajamas, iš kurių būtų galima išgyventi. Tų pasiūlymų turėjome, dirbome su Martynu Tyla, bet mūsų pasirinkimas buvo sąmoningas. Nenorėjome būti muzikantais darbininkais. Mūsų ir Martyno Tylos požiūriai skyrėsi, nes jis į muziką žiūrėjo iš versilinko pozicijos, o mums buvo linksma groti, linksma LRT studijoje pasimušti ant scenos tiesioginio eterio metu ir nežiūrėjome į šią veiklą, kaip į pajamų šaltinį. Mes grojome ne dėl to, kad išgyventi. Tai buvo labiau jaunatviškas maksimalizmas, kuris pasireiškė vienokia ar kitokia forma. Žinoma, smagu, jog buvome pastebėti ir įvertinti. Tai ir yra geriausi prisiminimai.

Su juo padirbome metus, nes mokėmės mokykloje. Jis yra tikras savo srities profesionalas. Jam tik geriausi žodžiai. Viską, ką užsidirbo, tai savo įgūdžiais bei talentu. Jis labai palaikė tai, kad tuo metu dar buvome moksleiviai ir neapkrovė mūsų koncertais, nes prioritetą skyrė mokslams.

Kipras džiaugiasi, jog tuo metu širvintiškiai aktyviai juos palaikė.

• Jautėme visapusišką palaikymą tiek iš bendraklasių, tiek iš mokytojų. Mus labai parėmė mokykla, skirdavo repeticijoms patalpas. Kultūros centras padėdavo su aparatūra, nes mes buvome jauni žmonės, kurie neturėjo jokios privačios nuosavybės. Visa Širvintų miesto bendruomenė prisidėjo visokeriopu palaikymu.

• O kaip merginų dėmesys?

• Na, čia reikėtų paklausti mūsų gražiausio grupės nario Vakario. Jis, kaip gražiausias, susirinkdavo jų visų dėmesį, – šmaikštauja Kipras.

Vaikinas pamena, jog mokyklos baigimas buvo jam svarbus momentas bei apsisprendimas, kokiu keliu toliau pasukti.

• Tuomet vis dar dirbome su Martynu Tyla ir Vakaris išvyko studijuoti bankininkystės į Vilnių. Jis labai rimtai žiūrėjo į mokslus ir nutarė nebegroti. Tada prodiuseris surado mums naują būgninką. Šiek tiek pagrojome ir patys sau buvome pasakę, kai ateis naujas dvyliktos klasės pusmetis – nebegrosime, tik mokinsimės. Tad pristabdėme muzikinę veiklą. Gerai išlaikėme egzaminus, bet nelabai įsivaizdavome, ką toliau daryti. Lyg ir buvo visuomenės suformuotas stereotipas, jog baigus mokyklą privaloma stoti į universitetą. Nors kaip dabar pagalvoju, tai džiaugiuosi, jog stojau ir pasirinkau biomechaniko specialybę. Nesakau, jog tai ne mano sritis, nes gerai sekėsi tikslieji mokslai ir nemačiau, kodėl negalėčiau to rinktis. Manau, jog ši specialybė yra pagalba žmonėms. Mokslas apie medicinos įrangą, pagalbos priemones neįgaliesiems. Pasirinkau stoti į biomechaniką skatinamas to, kad galėsiu prisidėti prie geresnės žmonių gyvenimo kokybės.

Gyvenau bendrabutyje, bet iš ten mane išmetė dėl muzikos, nes rengdavome triukšmingus koncertus. Koncertai buvo tokie, kuriuose dalyvaudavo visi bendrabučio gyventojai. Pasistatydavome gitaros stiprintuvą prie atviro lango ir apie du šimtai žmonių balkonuose dainuodavo, plodavo ir tai vykdavo apie 15 minučių, kol nepasirodydavo sargas su papeikimu. Tokiu būdu gavau tris papeikimus ir likau be vietos, – smagiais, nepriklausomo gyvenimo etapo prisiminimais dalijasi pašnekovas. Neturėjau kur eiti, bet tuo metu buvo „dzin“, tiesiog vežė jaunatviškas maksimalizmas. Tada nusprendėme gyventi kartu su Roku ir vėl pildyti grupės idėją. Susiradome draugą būgninką ir tryse pradėjome groti. Tai buvo antras etapas, kuomet išleidome pirmąjį grupės albumą „Vasarvidžio naktys“. Tęsėme nepriklausomos grupės veiklą. Savarankiškai viskuo rūpinomės, dirbome, kad gautume reikiamų finansų. Supratome, kad patys turime tai padaryti.

Šis etapas taip pat buvo labai smagus bei geras. Įsimintiniausias momentas, kuomet koncertavome Žalgirio arenoje „MAMA“ apdovanojimų pertraukų metu. Įspūdinga groti keturiolikai tūkstančių žmonių. Dagiau tokių didelių, areninių koncertų neturėjome, bet grojome visuose Vilniaus muzikiniuose klubuose. Tuo siekėme įdomesnio gyvenimo. Tačiau laikui bėgant, vis labiau perprantant tą virtuvę, supratome, jog muzika nėra pelninga sritis ir šeimos iš to neišmaitinsi.

Tačiau „The Independet“ dainos buvo leidžiamos ne tik radijo stočių bangomis, bet ir naudojamos kino filmų garso takeliuose.

Mūsų niekas nerėmė, bet motyvavo tai, kad dainos buvo klausomos. Muzika tapo paskata užsidirbti svarbiausiems išgyvenimo poreikiams. Smagu prisiminti laiką, kuomet gyvenome dviejų metrų aukščio bute, patys būdami metro devyniasdešimties, ir turėjome mažą langą, kuris skleisdavo dienos šviesą tik išskleidus lovą. Na taip, nepasiekėm muzikoje to lygio, kad galėtume sau leisti gyventi kambaryje su langu, – šmaikštauja Kipras.

• Iš tavo pasakojimo vis labiau suprantu, kad jums puikiai sekėsi muzikinė karjera, buvote žinomi, matomi, tad kodėl sustabdėte šią veiklą?

Gal susibūrėme būdami per daug skirtingi. Filosofas, režisierius, biomechanikas, sinologas – mūsų grupės derinys buvo išskirtinis. Visi turėjom skirtingų idėjų. Manau, Lietuvoje nėra tokio palaikymo iš visuomenės, jog gali daryti ką nori ir jei suklysi – nieko baisaus, nes atsikelsi ir galėsi vėl bandyti. Kas pastebima Amerikoje, Londone ar kitose šalyse, o Lietuvoje, jei pasiseks, tai būsi sutryptas su žemėmis. Tad, sakyčiau, jog mums iš dalies darė įtaką toks negatyvus požiūris.

Po muzikinio albumo išleidimo „Vasarvidžio naktys“ vaikino laukė intensyvus gyvenimo etapas ir nauji pokyčiai, nes Kipras nusprendė emigruoti į Londoną.

• Tuomet reikėjo tiek bakalaurą gintis, tiek į koncertinį turą vykti. Visą save atidaviau muzikai ir dėl jos paaukojau bakalauro gynimą, ką teko kartoti sekančiais metais. Po visko supratau, kad tas laikas buvo nerealus, bet privalau kažką keisti. Tada dar dirbau bendrovėj „Biomedika“ pardavimų vadybininku, kas padėjo susivokti, jog darbas ofise nėra mano sritis. Mąsčiau, kad jei po mokslų liksiu Lietuvoje, tai gyvenime niekur nebeišvyksiu, nes turėsiu šiltą vietą ir to pakaks. Tačiau supratau, kad būtų nuodėmė nepamatyti pasaulio platybių. Tad grupės nariai priėmė mano norą išvykti studijoms į Londoną. Mane visada žavėjo klasikinės muzikos žanras. Mokytojas Valdas Povilaitis su legendiniu violančelių orkestru įskiepijo tą meilę klasikinei muzikai. Kuomet studijavau biomechaniką, svarsčiau, jog norėčiau tapti kompozitoriumi ir kurti muziką orkestrui. Tad nusprendžiau išpildyti svajonę ir pilna galva pasinerti į muziką.

Kipras Varaneckas vis dar gyvena muzikos ritmu, tik pasuko į filmų kompozicijos sritį ir dar šiais metais Londono universitete sėkmingai apgynė bakalauro laipsnį.

• Prieš išvykstant žinojau, kad Londonas brangus miestas ir reikia užsidirbti pinigų. Tad išvykau keliems mėnesiams padirbėti į Ameriką.

Kai kažkurioje vietoje patampa per šilta, kuomet jaučiu komfortą, nusprendžiu, jog reikia kažką keisti, nes tada nebevyksta tobulėjimo procesas. Mėgstu, kai truputį nejauku, kad kažko nežinočiau, mokinčiausi ir tokiu būdu augčiau.

Visko buvo, visokių darbų teko dirbti, kad būtų iš ko finansuoti muzikinį kelią ir išgyventi. Buvo laikas, kuomet teko miegoti ir parke ant suoliuko.

Atvykęs į Londoną įsidarbinau indų restorane barmenu. Gavau didžiulį šoką. Pradėjau svarstyti, kad gal padariau klaidą viską mesdamas ir čia atvykdamas, jog tik tokį darbą įstengiau susirasti. Po darbo pamainos vis stiprindavau save, kad tai laikina ir vyksta vardan muzikos.

Laikui bėgant viskas keitėsi, atėjo momentas, kuomet uždirbinėju iš muzikos. Įdomus paradoksas, pradėjau nuo muzikinės grupės, o dabar esu muzikos kompozitorius medijai (filmams, dokumentikoms, reklamoms, radijuj). Supratau, jog ne tiek svarbu, ką tu moki, kiek esi talentingas, nes svarbiausia būti žmogumi, prie kurio norisi būti. Ypatingai tai išryškėja Londone. Lietuvoje visi siekia tapti geriausiais, dirba „n“ valandų per savaitę ir įsivaizduoja nežinia ką, o vakarų kultūroje pirmą poziciją užima žmogiškumas, – teigia Kipras.

Širvintiškis sako, kad Londonas yra daugiakultūris miestas ir ten ryškiai matomi socialiniai skirtumai tarp itin turtingų ir skurdžių žmonių, kas jį šiek tiek šokiravo.

• Londone vieną dieną gali dirbti su prodiuseriu iš Italijos, kitą sutikti afroamerikietį, o trečią kartą gali pasitaikyti ir lietuvis.

Didelio kultūrinio šoko nebuvo, tik jautėsi dideli atstumų masteliai. Žinoma, kelis mėnesius teko persilaužti dėl kalbos barjero. Ženkliai jautėsi visiškai kitoks požiūris į studentą nei Lietuvoje, kas padėjo viską greičiau perprasti bei lengviau adaptuotis. Čia egzamino metu ateini parodyti atlikto darbo ir pasinerti į diskusiją su kitais studentais. Nėra tokios įtampos bei susikoncentravimo kaip Lietuvoje. Dėstytojai, kaip draugai, kurie padeda ir nukreipia tinkama linkme. Nesakau, jog to visiškai nebuvo Lietuvoje, bet čia švietimo sistemoje jaučiama mažiau streso. Šį universitetą rinkausi dėl to, kad jame studijavo Freddie Mercury ir pirmais metais gyvenau netoli jo namų, kur jis gimė. Tad vaikščiojau tomis pačiomis gatvėmis, – džiaugiasi Kipras.

Kalbant apie ateities planus, vaikinas žada dar kurį laiką gyventi Londone, plėsti pažintis ir padirbėti prie kokio didesnio projekto, nes ten atsiveria geresnės karjeros perspektyvos.

• Pagrindiniu planu išlieka muzikos kūrimas, kuris sukelia žmonėms jausmą. Tai mano tikslas ir pašaukimas. Drąsiai bei užtikrintai sakau, kad šiuo metu esu teisingame gyvenimo kelyje. Tai ką darau, teikia didžiulę laimę.

Kipras pasiilgsta lietuviško žmonių tikrumo, nuoširdumo bei paprastumo. Kadangi atstumas nuo Lietuvos nėra didelis, tai jam pavyksta dažnai čia apsilankyti.

• Kiprai, ko palinkėtum jaunimui, kuris vis dar ieško savojo gyvenimo kelio?

• Ką dabar pats sau pasakyčiau ir palinkėčiau grįžtant į mokyklos baigimą, tai, aišku, nieko nekeisčiau, bet patarčiau, jog nieko baisaus nežinoti, ką darai ir nieko baisaus klysti. Reikia neskubėti. Niekada nebus taip, kad vienas gyvenimo sprendimas nulems visą gyvenimą. Kad laimingai eiti gyvenimo keliu, reikia sekti vidinį balsą, o tam padeda meditacija, kuo ir pats užsiimu. Visų pirma patyrinėkite pasaulį, supraskite kaip jis veikia, kokie žmonės jame gyvena. Jeigu žinai kokiu keliu eiti – esi laimingas, o jeigu nežinai – dar laimingesnis, nes surasi, ką tu nori daryti ir kaip nori pakeisti pasaulį, – tokiais linkėjimais baigėme pokalbį su širvintiškiu Kipru Varanecku.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė
Nuotraukos iš asmeninio Kipro albumo