Ketveri metai Neišmoktų pamokų šalyje

Mintys ne tik sau
Ketveri metai Neišmoktų pamokų šalyje
Politologai prognozuoja, kad šiuos Savivaldybių tarybų rinkimus lydės didesnis rinkėjų aktyvumas nei buvo – rinkėjus iš stingulio turėtų išjudinti galimybė pirmąkart tiesiogiai išsirinkti rajono ar miesto merą.
Jei šios prognozės pasitvirtins, labiausiai nusivils tos politinės jėgos, kurios kaskart balansuoja ant patekimo į valdžią ribos, mat balsavusių rinkėjų skaičius didele dalimi lemia mandatų skirstymo kvotą. Daugiau atėjusių į rinkimus – aukščiau iškelta kartelė.
Per praėjusius rinkimus Širvintų rajone buvo nustatyta 375 balsų kvota. Tai reiškė, kad partija, per rinkimus surinkusi mažiau balsų, mandatų skirstyme nedalyvavo. Beje, ši kvota pas mus buvo didžiausia per visus rinkimus, vykusius nuo 1995 metų. Tiesa, išaugusį kvotos dydį iš dalies lėmė ir tai, kad nuo 2007-ųjų metų į Širvintų rajono tarybą yra renkamas 21 tarybos narys, o ne 25, kaip buvo prieš tai.
Nors mandatų skirstymo kvota yra išreikšta konkrečiu skaičiumi, ši taisyklė primena aksiomą. Paprastai tariant, tai labai slidus dalykas, tik formali riba, kurią reikia peržengti norint gauti bent vieną mandatą. O štai surinkus daugiau, prasideda keistoji aritmetika, kuri griauna elementarius matematikos dėsnius. Pamenate senosios animacijos filmuką apie Vitią Perestukiną, nublokštą į Neišmoktų pamokų šalį? Spręsdamas aritmetikos uždavinį dvejetukininkas nutarė, kad grioviui iškasti reikia pusantro grioviakasio. Kadangi beveik neįtikėtina, jog visos partijos surinktų lygiai tiek balsų, kiek atitinka „sveikus“ tarybos narius, po kablelio likusios mandatų dalys pagal atitinkamą tvarką yra paverčiamos „sveikais“ mandatais ir išdalijamos, kad, kaip tame filmuke, rajono reikalų nespręstų „pusantro tarybos nario“.
Tačiau po tokių korekcijų vienos partijos jaučiasi nepelnytai nuskriaustos, kitos tyliai džiūgauja pamalonintos. Akivaizdus to įrodymas – 2011-ųjų rinkimai į Širvintų rajono tarybą. Vadovaujantis jau minėta taisykle, kiek trūksta iki „sveiko“ tarybos nario buvo pridėta VISOMS Širvintų rajono taryboje atstovaujamoms politinėms partijoms – ir toms, kurioms trūko kelių dešimtųjų ar vos šimtųjų dalių, ir toms, kurios vos vos perkopė vieno mandato ribą.
Šiuo atveju VISIEMS vienodai pritaikytas lygiavos principas ne vienam sukėlė nuostabą. Tiesa, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo niekas nepažeidė, tiesiog buvo pasinaudota jame įtvirtinta tvarka. Kas iš tos tvarkos gavosi, gerai matyti.
Po praėjusių rinkimų tarp visų labiausiai pamaloninta galima laikyti Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kuri mūsų rajone surinko 410 balsų ir realiai pelnė 1,09 tarybos nario vietos. Panašiai sekėsi ir Tėvynės Sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams, surinkusiems 419 balsų ir pelniusiems 1,12 tarybos nario vietos. Pritaikius lygiavą, šioms politinėms jėgoms buvo skirta po „sveikas“ 2 tarybos nario vietas, nors bet kuris matematikas pasakytų, kad šiaip skaičiai apvalinami į artimesnę pusę.
Kad šioje Neišmoktų pamokų šalyje trūksta sveikos logikos, iliustruoja ir kitas dalykas. 2158 balsus gavusiai ir 6 mandatus pelniusiai Darbo partijai 2 vietos rajono taryboje atitinkamai kainavo 720 balsų, o štai Lietuvos lenkų rinkimų akcija už tokias pat 2 vietas, kaip jau minėta, „sumokėjo“ tik 410 balsų. Kokią kortelę (ar kortą) reikia turėti, kad kasdieniame gyvenime va tokiomis sąlygomis galėtum įsigyti „akcijinių prekių“?
Apskritai čia ir pirmaklasis nusistebėtų Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme užprogramuotais paradoksais: kodėl Darbo partija, surinkusi 5 kartus daugiau balsų už 2 vietas pelniusius „lenkus“, Širvintų rajono taryboje gavo vos 6, o ne 10 vietų?
Ir pabaigai – apie kitokią gautų vietų vertę. 1995-aisiais Lietuvos lenkų rinkimų akcija rajono taryboje irgi buvo gavusi 2 vietas (tada jos gauti balsai lėmė 1,56 „tarybos nario“). Kol kas tai buvo šios politinės jėgos gulbės giesmė, mat per visus paskesnius rinkimus Neišmoktų pamokų šalyje „lenkai“ po kablelio gaudavo mažesnes „grioviakasio“ dalis: 2000-aisiais – 1,23, 2002-aisiais – 1,06, 2011-aisiais – 1,09  tarybos nario. Galbūt todėl kaskart ant patekimo ribos balansuojančios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sprendimą į tiesioginius mero rinkimus deleguoti jauniūniške atseit tapusią Ritą Tamašunienę galima būtų prilyginti žaidimui „va bank“. Žaidimui, kuris buvo paskelbtas norint prie balsadėžių sukviesti kuo daugiau savojo elektorato, jog po rinkimų netektų vėl nusikelti į 2007-uosius, kai buvo atsidurta šiapus vieneto su „0,7 teorinio tarybos nario prie suskilusios geldos“. Juk kaip nesinori prarasti Administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigybės, kuri, realiai gavus tik 1,09 „tarybos nario“, buvo išsiderėta (o gal geranoriškai pasiūlyta) per valdančiosios koalicijos formavimą.
Norėtųsi tikėti, kad po šių rinkimų pagaliau ištrūksime iš Neišmoktų pamokų šalies. Vitiai Perestukinui tai pavyko.
Petras Darbelis

Politologai prognozuoja, kad šiuos Savivaldybių tarybų rinkimus lydės didesnis rinkėjų aktyvumas nei buvo – rinkėjus iš stingulio turėtų išjudinti galimybė pirmąkart tiesiogiai išsirinkti rajono ar miesto merą.  

Jei šios prognozės pasitvirtins, labiausiai nusivils tos politinės jėgos, kurios kaskart balansuoja ant patekimo į valdžią ribos, mat balsavusių rinkėjų skaičius didele dalimi lemia mandatų skirstymo kvotą. Daugiau atėjusių į rinkimus – aukščiau iškelta kartelė.

Per praėjusius rinkimus Širvintų rajone buvo nustatyta 375 balsų kvota. Tai reiškė, kad partija, per rinkimus surinkusi mažiau balsų, mandatų skirstyme nedalyvavo. Beje, ši kvota pas mus buvo didžiausia per visus rinkimus, vykusius nuo 1995 metų. Tiesa, išaugusį kvotos dydį iš dalies lėmė ir tai, kad nuo 2007-ųjų metų į Širvintų rajono tarybą yra renkamas 21 tarybos narys, o ne 25, kaip buvo prieš tai.

Nors mandatų skirstymo kvota yra išreikšta konkrečiu skaičiumi, ši taisyklė primena aksiomą. Paprastai tariant, tai labai slidus dalykas, tik formali riba, kurią reikia peržengti norint gauti bent vieną mandatą. O štai surinkus daugiau, prasideda keistoji aritmetika, kuri griauna elementarius matematikos dėsnius. Pamenate senosios animacijos filmuką apie Vitią Perestukiną, nublokštą į Neišmoktų pamokų šalį? Spręsdamas aritmetikos uždavinį dvejetukininkas nutarė, kad grioviui iškasti reikia pusantro grioviakasio. Kadangi beveik neįtikėtina, jog visos partijos surinktų lygiai tiek balsų, kiek atitinka „sveikus“ tarybos narius, po kablelio likusios mandatų dalys pagal atitinkamą tvarką yra paverčiamos „sveikais“ mandatais ir išdalijamos, kad, kaip tame filmuke, rajono reikalų nespręstų „pusantro tarybos nario“.

Tačiau po tokių korekcijų vienos partijos jaučiasi nepelnytai nuskriaustos, kitos tyliai džiūgauja pamalonintos. Akivaizdus to įrodymas – 2011-ųjų rinkimai į Širvintų rajono tarybą. Vadovaujantis jau minėta taisykle, kiek trūksta iki „sveiko“ tarybos nario buvo pridėta VISOMS Širvintų rajono taryboje atstovaujamoms politinėms partijoms – ir toms, kurioms trūko kelių dešimtųjų ar vos šimtųjų dalių, ir toms, kurios vos vos perkopė vieno mandato ribą.

Šiuo atveju VISIEMS vienodai pritaikytas lygiavos principas ne vienam sukėlė nuostabą. Tiesa, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo niekas nepažeidė, tiesiog buvo pasinaudota jame įtvirtinta tvarka. Kas iš tos tvarkos išėjo, gerai matyti.

Po praėjusių rinkimų tarp visų labiausiai pamaloninta galima laikyti Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kuri mūsų rajone surinko 410 balsų ir realiai pelnė 1,09 tarybos nario vietos. Panašiai sekėsi ir Tėvynės Sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams, surinkusiems 419 balsų ir pelniusiems 1,12 tarybos nario vietos. Pritaikius lygiavą, šioms politinėms jėgoms buvo skirta po „sveikas“ 2 tarybos nario vietas, nors bet kuris matematikas pasakytų, kad šiaip skaičiai apvalinami į artimesnę pusę.

Kad šioje Neišmoktų pamokų šalyje trūksta sveikos logikos, iliustruoja ir kitas dalykas. 2158 balsus gavusiai ir 6 mandatus pelniusiai Darbo partijai 2 vietos rajono taryboje atitinkamai kainavo 720 balsų, o štai Lietuvos lenkų rinkimų akcija už tokias pat 2 vietas, kaip jau minėta, „sumokėjo“ tik 410 balsų. Kokią kortelę (ar kortą) reikia turėti, kad kasdieniame gyvenime va tokiomis sąlygomis galėtum įsigyti „akcijinių prekių“?

Apskritai čia ir pirmaklasis nusistebėtų Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme užprogramuotais paradoksais: kodėl Darbo partija, surinkusi 5 kartus daugiau balsų už 2 vietas pelniusius „lenkus“, Širvintų rajono taryboje gavo vos 6, o ne 10 vietų?

Ir pabaigai – apie kitokią gautų vietų vertę. 1995-aisiais Lietuvos lenkų rinkimų akcija rajono taryboje irgi buvo gavusi 2 vietas (tada jos gauti balsai lėmė 1,56 „tarybos nario“). Kol kas tai buvo šios politinės jėgos gulbės giesmė, mat per visus paskesnius rinkimus Neišmoktų pamokų šalyje „lenkai“ po kablelio gaudavo mažesnes „grioviakasio“ dalis: 2000-aisiais – 1,23, 2002-aisiais – 1,06, 2011-aisiais – 1,09  tarybos nario. Galbūt todėl kaskart ant patekimo ribos balansuojančios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sprendimą į tiesioginius mero rinkimus deleguoti jauniūniške atseit tapusią Ritą Tamašunienę galima būtų prilyginti žaidimui „va bank“. Žaidimui, kuris buvo paskelbtas norint prie balsadėžių sukviesti kuo daugiau savojo elektorato, jog po rinkimų netektų vėl nusikelti į 2007-uosius, kai buvo atsidurta šiapus vieneto su „0,7 teorinio tarybos nario prie suskilusios geldos“. Juk kaip nesinori prarasti Administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigybės, kuri, realiai gavus tik 1,09 „tarybos nario“, buvo išsiderėta (o gal geranoriškai pasiūlyta) per valdančiosios koalicijos formavimą.

Norėtųsi tikėti, kad po šių rinkimų pagaliau ištrūksime iš Neišmoktų pamokų šalies. Vitiai Perestukinui tai pavyko.

Petras Darbelis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top