SODROS Vilniaus skyriaus Įmokų išieškojimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Liudmila Braškienė.
Liudmila Braškienė 2010 metų gegužės mėnesį pradėjo vadovauti Širvintų SODROS skyriui. Iki 2012 metų sausio tai buvo vienas iš 50 tuo metu veikusių savarankiškų Valstybinio socialinio draudimo skyrių. 2012 metais, reorganizuojant SODROS sistemą, Širvintų skyrius kartu su kitais dviem – Trakų ir Šalčininkų – buvo prijungtas prie SODROS Vilniaus skyriaus ir tapo jo struktūriniu padaliniu, atsakingu už pensijų skyrimą ir mokėjimą Širvintų rajono gyventojams. Iki šiol čia išsaugotos dvi nuotolinės Registro skyriaus, dvi Finansų skyriaus, viena Įmokų išieškojimo, viena Informacinių technologijų skyriaus specialistų darbo vieta, todėl rajono gyventojai čia gali pateikti prašymus ligos, motinystės (tėvystės) pašalpai gauti, taip pat pasikonsultuoti ir gauti pažymas apie socialinį draudimą. Draudėjams gali būti pateikta jiems rūpima informacija įmokų klausimais. Liudmila Braškienė, po reorganizacijos dirbusi Širvintų skyriaus vedėja, nuo 2014-06-02 pradėjo eiti kitas – Vilniaus skyriaus Įmokų išieškojimo skyriaus vedėjo pavaduotojos – pareigas. Tačiau per ketverius jos vadovavimo Širvintų skyriui metus ne vienam širvintiškiui teko pabendrauti su vedėja, išsakyti savo problemas, gauti informaciją ar išsiaiškinti rūpimus klausimus. Liudmila Braškienė mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
– Iki tol, kol užėmėte SODROS Širvintų skyriaus vadovės pareigas, dirbote SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ Verslo strategijos ir analizės skyriaus viršininke, ekonomikos direktore, bendrovės, kurios veikla susijusi su krovinių ekspedijavimu geležinkelių transportu, direktore, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos vyr. specialiste. Sakykite, kuo dabartinis darbas yra įdomesnis, priimtinesnis, patrauklesnis, svarbesnis už ankstesnius?
– Iš šalies žiūrint, gal ir keistai atrodo tokia įvairiapusė darbinė veikla. Tačiau pati ją vertinu kaip natūralią ir dėsningą. Mintimis peržvelgusi savo gyvenimo kelią, matau, jog pats likimas brėžė jo vingius. Svajojau dirbti gydytoja, deja, trys bandymai įstoti į tuometinį Medicinos institutą buvo nesėkmingi. Teko pasirinkti ekonomisto specialybę. Galiu pasakyti, kad dėl to nepasigailėjau. Baigusi studijas Vilniaus universitete, ketinau grįžti į Klaipėdą, kur prabėgo mano vaikystės metai, tačiau gavau pasiūlymą likti dirbti universitete. Buvau Ekonomikos fakulteto Marketingo katedros dėstytoja. Po 15 pedagoginio ir mokslinio-tiriamojo darbo metų buvęs mano studentas pakvietė dirbti į savo komandą SPAB (dabar AB) „Lietuvos geležinkeliai“, kur realiai galėjau pritaikyti įgytas teorines žinias. Buvo sunku, bet kartu be galo įdomu. Ir atrodė prasminga. Darbas buvo rezultatyvus ir gerai vertinamas, padariau karjerą: nuo Ekonomikos skyriaus viršininko pavaduotojos iki Ekonomikos direktorės. Tie metai ir įgyta patirtis suteikė daugiau pasitikėjimo savimi. Gavusi pasiūlymą vadovauti naujai įkurtai geležinkelių transporto įmonei, gana drąsiai sutikau. Pradėjus nuo nulio, pavyko „įsukti“ krovinių ekspedijavimo geležinkeliais verslą iki milijoninės apyvartos. Po to, matyt, atėjo laikas padaryti atokvėpį, norėjosi vėl dirbti akademinį darbą, pasiilgau bendravimo su studentais. Vėliau išbandžiau savo jėgas dirbdama valstybiniame sektoriuje. Ir tas darbas man buvo įdomus, suteikė visiškai kitokios praktinės patirties, turėjau galimybę apsilankyti beveik visuose šalies regionuose, pamatyti, kaip tvarkosi ES paramos lėšomis savo ūkius ir produkcijos gamybos procesus modernizavę ūkininkai, bendrovės ir įmonės. Visi darbai, kuriuos dirbau, buvo svarbūs ir savaip įdomūs. O darbas SODROS Širvintų skyriuje pasirodė patrauklus visų pirma tuo, kad atsirado galimybė dirbti arčiau namų, daugiau laiko skirti šeimai. Kita vertus, šis darbas, ypač jo specifika, leido geriau pažinti Širvintų žmones, suprasti rūpesčius, kuriais jie gyvena, matyti problemas ir, aišku, džiaugtis pasiekimais. Nors į Širvintas su šeima atsikėlėme gyventi beveik prieš 20 metų, tačiau iki darbo SODROJE tokių galimybių beveik neturėjau.
– Kaip į tokį jūsų „šuolį“ iš logistikos į socialinės apsaugos sritį reagavo šeima?
– Iš to, ką kalbėjau, galima suprasti, kad šeimai mano „šuoliai“ nėra neįprasti. Nebijau pokyčių ir iššūkių. Traukia ten, kur galiu realizuoti save kaip specialistę, įgauti naujos patirties, pritaikyti nemenką teorinių žinių „bagažą“. O logistika čia jau atskira tema. Gilintis į ją pradėjau dar 1993 metais, kai Lietuvoje net pats logistikos terminas mažai kam buvo žinomas, nekalbant apie jo esmę ir apimamą sritį. Esu šio dalyko dėstymo Vilniaus universitete pradininkė. Studentams aiškinu, kad, norint tinkamai tvarkyti ne tik šią sritį (siaurąja prasme – krovinių pervežimai ir sandėliavimas), bet ir apskritai verslą, ūkį, reikia jį matyti kaip sistemą. Būtina suprasti, jeigu tavo sprendimas palies tik vieną jos elementą ir nebus įvertintas tokio sprendimo poveikis kitiems susijusiems elementams, tai tokios sistemos darbas sutriks (geriausiu atveju) arba rezultatas bus visai ne tas, kurio tikėtasi sprendimą priimant. Tai esminis logistikos veiklos planavimo ir organizavimo principas. Ar galėtume įvardinti sritį, kuriai šis principas netiktų?
– Minėjote, kad dirbote pedagoginį darbą Vilniaus universitete. Kokių mokslinių darbų esate paskelbusi?
– Taip, dirbdama mokslinį-tiriamąjį darbą, esu parašiusi ir publikavusi mokslinių straipsnių: „Sisteminio metodo taikymas logistikoje“, „Šiuolaikinė logistikos samprata ir praktinė jos išraiška“, „Viešojo sektoriaus organizacinės veiklos tobulinimas taikant universaliosios logistikos principus“.
– Kokios savybės, Jūsų manymu, SODROS skyriaus vadovui labiausiai netinka? Kokia Jūs pati esate vadovė?
– Vadovo darbo stilius, manyčiau, pirmiausia priklauso nuo tas pareigas einančio žmogaus asmeninių savybių, atitinkamos srities išmanymo, jo organizacinių gebėjimų, bendravimo įgūdžių, patirties ir bene svarbiausia – kolektyvo, kuriam tenka vadovauti. Aišku, svarbu ir tai, kokio lygio esi vadovas, kiek esi laisvas savarankiškai priimti sprendimus. Pagaliau, netipinės situacijos darbe gali priversti vadovą konkrečiu atveju pasielgti jo vadovavimo stiliui neįprastu būdu. Negalėčiau įvardinti savybių, kurios būtų labiausiai tinkamos ar netinkamos SODROS skyriaus vadovui. Man buvo gaila palikti Širvintų skyrių – nedidelį, bet aukštos kvalifikacijos, labai kompetentingų, puikiai savo darbą išmanančių žmonių kolektyvą. Čia nebuvo sunku, nes dirbome kaip komanda, gerai sutardami, vieni kitus suprasdami, esant reikalui padėdami. Man išeinant dirbti į Vilnių, Širvintų skyriaus darbuotojai atsisveikindami pasakė: „Buvote griežta, bet teisinga vadovė.“ Man tai buvo pats geriausias įvertinimas. Dabar tenka organizuoti kelis kartus didesnio darbuotojų kolektyvo darbą, atsakomybė nepalyginamai išaugo: įmonių įsiskolinimų mažinimas yra labai svarbus uždavinys ir veiklos baras Vilniaus skyriui, surenkančiam beveik pusę įmokų į SODROS biudžetą.
– Labai plačiai kalbama, kad SODROS perspektyva itin glaudžiai susijusi su demografiniais procesais. Jei visuomenė ir toliau sparčiai senės, dirbantys žmonės paprasčiausiai nebesugebės išlaikyti tų, kuriems reikalingos pensijos. Kokia situacija Širvintų rajone? Ar galima tokia liūdna baigtis, jog paprasčiausiai rajone neliks dirbančių jaunų žmonių, kurie uždirbtų pensijas senjorams?
– Širvintų rajono demografiniai procesai atitinka bendrąsias šalies tendencijas. Augantis emigruojančių darbingo amžiaus žmonių skaičius, santykinai senstanti visuomenė ir su tuo susijusios socialinės problemos kaskart pasireiškia vis aštriau. Mūsų rajonas – vienas mažiausių respublikoje. Čia dirbančiųjų skaičius siekia 4,5 tūkst., panašus ir pensijų gavėjų skaičius – apie 4 tūkst. Vis dėlto nėra teisinga prognozuoti tokią liūdną Širvintų rajono perspektyvą. Reikėtų nuraminti gyventojus, kad visi, kam yra ir bus paskirtos pensijos, jas gaus. Pensijų išmokėjimas nėra „pririštas“ prie konkretaus teritorinio skyriaus surinktų socialinio draudimo įmokų už to rajono dirbančiuosius. Visos surinktos lėšos patenka į centralizuotą SODROS biudžetą ir yra perskirstomos pagal išmokų rūšis ir gavėjus. Tačiau SODROS biudžeto deficito problema dar vis egzistuoja: jos išlaidos viršija pajamas, dėl to tenka skolintis, kad būtų išmokėtos visos pensijos ir pašalpos. Bet kokios problemos sprendimą paprastai diktuoja ją sukėlusios priežastys. Todėl manyčiau, jog šiuo metu tiek šalies, tiek regioninės politikos prioritetu turėtų tapti emigracijos masto mažinimas, sąlygų išvykusiems dirbti į užsienį darbingo amžiaus žmonėms sugrįžti į gimtinę sudarymas.
– Daug metų buvote Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto dėstytoja, nuolat bendraujate su jaunimu. Kuo pasižymi šių dienų akademinė jaunuomenė?
– Negalėčiau vienareikšmiškai apibrėžti. Iš vienos pusės yra dalis veržlių, imlių naujovėms, savarankiškų, turinčių nemažą kūrybinį potencialą, aiškiai apibrėžtus siekius jaunų žmonių. Su tokiais nepaprastai įdomu dirbti ir bendrauti. Kita dalis (ko gero, jau pradedanti dominuoti) – bet kokiomis priemonėmis siekianti sau naudos, su ryškėjančia nuostata „turiu gauti viską čia ir dabar“. Ir dar viena gana abejingų aplinkai ir jos pokyčiams jaunų žmonių grupė, užsisklendusių savo asmeniniame arba virtualiame pasaulyje, vengiančių betarpiško, gyvo bendravimo, neturinčių ambicingų siekių. Reikia dėti nemažai pastangų, norint juos kuo nors sudominti ar „išjudinti“. Ir būna labai smagu, kai tai pavyksta.
– Papasakokite apie save. Kuo užsiimate laisvalaikiu? Kokia Jūsų šeima?
– Deja, to laisvalaikio lieka vis mažiau. Tačiau, nežiūrint visų darbų ir įsipareigojimų, pirmiausia esu šeimos žmogus. Vyras Jonas dirba mokytoju Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijoje. Užauginome du vaikus: sūnų Mykolą ir dukrą Eglę. Jie jau sukūrė savo šeimas, džiaugiamės anūkėliais Sakalu ir Vitučiu. Didžiąją dalį laisvalaikio stengiuosi skirti bendravimui su šeima. Manau, kad darni šeima yra viena didžiausių mūsų gyvenimo vertybių.
– Ačiū už pokalbį.
Romas Zibalas
