Kunigo Tado Piktelio Pirmosios mišios Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje.
Sekmadienį, gruodžio 16 dieną, Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje vyko kunigo Tado Piktelio primicijinės Mišios. Kunigas Tadas Piktelis augo Bagaslaviškyje, mokėsi Igno Šeiniaus pagrindinėje mokykloje.
Primicijos – kunigo pirmųjų Šv. Mišių, aukojamų savo parapijoje, šventė. Šią dieną kunigas atnašauja padėkos auką toje bažnyčioje, kurioje gimė ir brendo jo tikėjimas. Tą sekmadienį smarkiai snigo ir pustė, tačiau bažnyčia buvo pilna parapijiečių. Šventėje dalyvavo garbingi svečiai: Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius monsinjoras Žydrūnas Vabuolas, Kaišiadorių dekanas monsinjoras Rimvydas Jurkevičius, Molėtų dekanas monsinjoras Kęstutis Kazlauskas, Žiežmarių klebonas Rokas Puzonas, Musninkų klebonas Virgilijus Balnys, Punsko parapijos vikaras lietuvių sielovadai Egidijus Kazlauskas, Molėtų vikaras Mindaugas Grenda, Panevėžio šv. Petro ir Povilo parapijos vikaras Dainius Matiukas, Vaidotų klebonas Jurij Vitkovskij, Širvintų vikaras Marius Talutis, Elektrėnų vikaras Laurynas Visockas, Bagaslaviškio parapijos klebonas Vytas Bučinskas bei kurso draugai diakonai. Primicijų pamokslą sakė Vilniaus palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio parapijos vikaras kunigas Mozė Mitkevičius. Po Šv. Mišių kunigas Tadas teikė palaiminimą visiems tikintiesiems. Kunigą sveikino artimieji, draugai ir parapijiečiai.
Kunigo Tado Piktelio Pirmosios mišios Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje.
Prieš ketverius metus kunigas Tadas Piktelis dar mokėsi Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos antrame filosofijos kurse. Viešėdamas Bagaslaviškyje Tadas užsuko į buvusią savo mokyklą. Tada mokyklos laikraščio „Šeiniukas“ korespondentui pavyko gauti iš būsimo kunigo interviu. Tai buvo pokalbis apie subrendusį norą pasišvęsti kunigo tarnystei, apie Tado artėjimą prie kunigystės kelio pradžios, prie savo Pirmųjų mišių gimtajame Bagaslaviškyje.
– Kada kilo mintis tapti kunigu?
– Dar pradinėse klasėse… Tuo laiku Bagaslaviškyje dirbo kunigas Gintautas Jančiauskas. Tada teko pirmą kartą jam patarnauti ir tada buvo kilusi pirma vaikiška mintis apie kunigystę. Būdamas 15 metų dalyvavau sutvirtinimo stovykloje, kurią vedė klierikai. Stovykloje ši mano mintis sutvirtėjo.
– Ar nebijojai stoti į kunigų seminariją?
– Bijojau, kad bus sunku mokytis, kad neįstosiu. Baigęs Bagaslaviškio vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto mechanikos fakultetą, tačiau kai reikėjo į šią aukštąją mokyklą pristatyti atestatą, vis dėlto nusprendžiau paklausyti savo širdies balso ir nuvežiau atestatą į… Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją.
– Įdomu, ar daug jaunuolių pasirenka kunigo kelią?
– Į seminariją įstojau 2005 metais, tada norinčių buvo 14 žmonių. Du neišlaikė stojamųjų egzaminų, tačiau iki trečio kurso beliko šeši.
– Vadinasi, kunigų Lietuvoje trūksta?
– Žiūrint kurioje vyskupijoje. Pavyzdžiui, Kaišiadorių vyskupijoje užtenka, o Šiaulių – trūksta. Lietuvoje situacija dar gana gera, aišku, negalima lyginti su Lenkija, kur vien klierikų yra apie 40 tūkstančių.
– Įdomu būtų sužinoti apie seminarijos studijų sistemą. Ji, turbūt, skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų?
– Skiriasi kursų pavadinimais. Nuo 2003 metų reikia mokytis 7 metus, nes įvesti parengiamieji metai. Parengiamųjų metų kursas yra galimybė jaunuoliams, svarstantiems apie kunigiškąjį pašaukimą, pagalvoti ir savęs paklausti: „Ar aš iš tikrųjų noriu būti kunigu?“ Vėliau mokslas trunka šešerius metus. Pirmieji dveji metai skirti filosofinėms studijoms ir todėl vadinami I ir II filosofijos kursais. Kiti ketveri metai yra teologijos studijų metai ir atitinkamai vadinami I, II, III ir IV teologijos kursais. Taip pat reikia mokytis italų, lotynų ir net senovės graikų kalbų.
– Ar sunku mokytis?
– Vieniems dalykams reikia skiri mažiau, kitiems daugiau laiko… Jeigu apleistum mokslus, būtų sunku. Tačiau pas mus nėra piktybiškai nesimokančių. Žmonės į seminariją ateina su aiškiu tikslu, – tarnauti Dievui ir žmonėms, o ne vien siekti išsilavinimo. Tam yra daug kitų aukštųjų mokyklų…
– Žmonės įsivaizduoja, kad seminarijoje labai griežta drausmė, kad nuo ryto iki vakaro meldžiatės ir panašiai…
– Seminarijoje yra dienotvarkė, kurios reikia laikytis. Iki pietų, o kartais ir po pietų vyksta paskaitos. Yra laikas ir maldai, vyksta seminarijos bendruomenės mišios. Laisvu nuo paskaitų metu galima išvykti į miestą. Jeigu reikia išvykti už miesto ribų, tada jau reikia rektoriaus leidimo. Turime puikią sporto salę, kurioje galima žaisti krepšinį, tinklinį, futbolą, stalo ir lauko tenisą, sunkiosios atletikos mėgėjams yra treniruokliai.
Kunigas Tadas Piktelis parapijiečiams dalija Komuniją.
Po primicijų kunigas Tadas Piktelis atrado minutėlę laisvo laiko ir sutiko atsakyti į kelis paprastus ir visai žemiškus „Širvintų krašto“ klausimus. Jautėsi, jog Tadas atrado savo gyvenimo kelią ir yra laimingas žmogus…
– Kur ir kokiose pareigose nuo šios dienos tarnausite Dievui?
– Mano pareigos parapijoje, kurioje esu paskirtas, yra vikaro. Vikaro pareiga yra padėti klebonui parapijos sielovadoje ir pastoracijoje, todėl vikarai būna didesnėse parapijose, kuriose vienas klebonas nepajėgia visko padaryti. Šiuo metu esu paskirtas Kaišiadorių Kristaus Atsimanymo prapijos vikaro pareigoms.
– Kokie Jūsų santykiai su šeima (mama Aldona, sesuo Vitalija)?
– Su šeima mano santykiai visada buvo ir yra geri. Visą laiką studijuodamas seminarijoje jaučiau mamos ir sesers palaikymą. Šiuo metu mama gyvena Gelvonų miestelyje, o sesuo – Vilniuje.
– Kam norėtumėte padėkoti už pagalbą mokantis?
– Labai daug kam noriu padėkoti. Šeimos nariams, giminaičiams, klebonams ir kunigams, parapijiečiams ir, aišku, draugams. Norisi padėkoti visiems, kurie už mane meldėsi, todėl ir toliau visų prašau maldos už mane ir visus kunigus.
– Koks buvo reikšmingiausias įvykis Jūsų gyvenime?
– Įvykių mano gyvenime buvo įvairių ir daug, todėl vieno, kuris yra reikšmingiausias, išskirti negaliu. Jie visi yra man reikšmingi…
– Su kokiu praradimu, nelaime negalėtumėte susitaikyti? Kas Jus šiuo momentu išblokštų iš pusiausvyros?
– Manau, kad Dievui padedant galėčiau su visomis nelaimėmis susitaikyti. O kas mane šiuo metu išblokštų iš pusiausvyros, nežinau… Manau, kad tikrai yra tokių dalykų, kurie taip padarytų, tačiau apie juos nemąstau.
– Kada Jūs jaučiatės laimingas?
– Kada būnu su Dievu.
– Kuriame amžiuje norėtumėte gyventi?
– Man pats geriausias yra šis amžius, nes matau ne tik šio amžiaus blogybes, bet ir teigiamus dalykus, kurie mus supa.
– Kokį vyro ir moters bruožą labiausiai vertinate?
– Labiausiai vertinu nuoširdumą.
– Koks mėgstamiausias Jūsų užsiėmimas?
– Yra keletas užsiėmimų, kuriuos mėgstu. Išskirti galėčiau žvejybą, nors nesu užkietėjęs žvejys, o tuo labiau profesionalas, tačiau laisvalaikiu mėgstu pažvejoti.
– Koks pagrindinis Jūsų charakterio bruožas?
– Nežinau. Visi sako, kad esu ramus, tai, galbūt, būtų ramumas…
– Kokį savo draugų bruožą labiausiai vertinate?
– Tiesos sakymą.
– Kaip apibūdintumėte pragarą?
– Pragarą galėčiau apibūdinti labai trumpai. Pragaras – tai amžinas atskyrimas nuo Dievo.
– Kaip apibūdintumėte mirtį?
– Mirtis atskiria sielą nuo kūno. Siela keliauja pas Dievą ir laukia Teismo dienos, kada vėl bus sujungta su kūnu.
Su primicijomis kunigą Tadą Piktelį sveikina Bagaslaviškio parapijiečiai.
– Kaip Jums atrodo, kokia didžiausia mūsų epochos blogybė?
– Materializmas ir susvetimėjimas.
– Koks mėgstamiausias Jūsų gyvūnas?
– Visi gyvūnai yra gražūs ir mieli, tačiau mano mėgstamiausias – šuo.
– Kokia mėgstamiausia Jūsų gėlė?
– Neturiu mėgstamiausios gėlės.
– Kuo labiausiai žavitės žmonėse?
– Sugebėjimu mąstyti ir proto pagalba atrasti Dievą.
– Kokia yra įspūdingiausia vieta, į kurią esate pakliuvęs?
– Taizės kaimelis Pietų Prancūzijoje.
– Brangiausia dovana, kurią esate gavęs iš draugų?
– Pati brangiausia dovana yra draugystė, draugų palaikymas sunkiose gyvenimo situacijose.
– Žinoma, ir Jūsų linkėjimai širvintiškiams šv. Kalėdų proga….
– Norėtųsi palinkėti džiaugsmo, kurį atneša Viešpats, kad kiekvienas į savo širdį įsileistų Jėzų. Anuomet, atėjus metui gimdyti, Marija ir Juozapas nerado tam tinkamos vietos, niekas jų neįsileido į savo namus… Tad nebūkime tais, kurie nenori įsileisti Dievo į savo gyvenimą. Linkiu, kad mūsų visų širdžių durys būti atviros Dievui ir jo nešamam džiaugsmui.
Remigijus Bonikatas
