„Nesijaučiu jokiu didvyriu, paprasčiausiai tada tenai buvau…“

Henrikas Orakauskas parodos atidarymo Kultūros centre metu.

Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete „Dėl apdovanojimo sausio 13-osios atminimo medaliu“ tarp šešių Lietuvos Respublikos piliečių įrašyta ir menininko Henriko Orakausko pavardė. Minint sausio 13 dienos įvykius per televiziją nuolat rodomi kadrai, kuriuose matome tankams besipriešinančius beginklius žmones. Viename kadre matosi jaunas vyras, stovintis iškėlęs rankas prieš tanką ir kažką šaukiantis. Tik neseniai sužinojau, kad tai skulptorius Henrikas Orakauskas. Paprašytas prisiminti tas akimirkas, Henrikas pasakoja:

– Tuo metu gyvenau Kupiškyje, o mano dirbtuvės buvo restauruotame trijų aukštų vėjo malūne. Prasidėjus Sąjūdžiui, jo veiklą sekė saugumiečiai, todėl pirmąjį Kupiškio sąjūdžio susirinkimą buvo nuspręsta organizuoti būtent malūne, lyg ir eilinį menininkų susiėjimą. Tai vyko 1988 metais… Tada dar buvo gyvas mano geras draugas „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius Povilas Zulonas. Kartu su rašytoju Juozu Baltušiu dažnai susirinkę kalbėdavomės, labai išgyvenome dėl tolesnės Lietuvos ateities.

Prisimenu, atėjo diena, kada ir kupiškėnams reikėjo budėti Vilniuje. Ta diena ir buvo sausio 13-oji… Važiavome net dviem autobusais, kai kurios moterys iš Kultūros centro buvo net lapių kailiais pasipuošusios… Juk niekas iš mūsų nelaukė tokio įvykių scenarijaus. Pastatę tiesiai prieš Televizijos komiteto langus autobusą, pasiskirstėme, kam kur reikia eiti. Kas pasiliko prie radijo komiteto, kas nuėjo prie Televizijos bokšto. Mes su architektu Vidu Buzu stengėmės visur pabuvoti. Girdime, kad prie Televizijos bokšto prasideda šaudymai. Mes tuo metu buvome kiemelyje prie Televizijos komiteto. Staiga į kiemelį įlekia kelios tanketės ir tankai, Pasisukę aptaškė ten buvusius žmones purvais. Kas spėjo, tas išlakstė, o mes, kokių 15 žmonių, likome atskirti prie betoninės tvoros. Prie manęs sustojęs tankas pradėjo sukioti vamzdį virš galvų. Mes ėmėme šaukti „Zveri! Fašisty!…“ Rėkiau ir aš. Tą momentą, matyt, ir užfiksavo kažkoks žmogus.

Žiūriu, – atsiveria liukas, išlenda tankisto galva. Žiūriu tiesiai į pamišusias akis. Tai buvo neadekvataus, nesveiko žmogaus akys. Ko gero, tie kareiviai buvo narkotikų „pripumpuoti“, nes normalaus žmogaus akyse ir jo elgsenoje nebūtų tiek žvėriškumo ir neapykantos. Paėmęs automatą pradėjo šaudyti tiesiai į veidą. Šaudė tuščiais šoviniais, matyt, norėjo paveikti žmones psichologiškai. Tiesiai į žmonių galvas, kitiems gilzės net veidus sukapojo. Tik vėliau iš kulkų pėdsakų ant sienų paaiškėjo, kad kovinius šovinius turėjo tik karininkai, o paprastiems kareiviams buvo duoti tušti šoviniai

Po pirmo šoko supratome, kad gal liksime gyvi. Tuo momentu aplinkui tvyrojo tokia energetika, kad atrodė niekas nebaisu. Buvome „užsivedę“, nes jautėme, kad mes esame teisūs. Tada kareiviai su automatų buožėmis, o tankistai su laužtuvais, nežiūrėdami, ar moterys, ar vaikai, ėmė visus iš eilės daužyti. Buvome suvaryti kampe prie laiptų. Pradėjo mėtyti dūmines granatas. Virš galvų lekia kulkos, byra tinkas, trata tiesiai į tave nukreipti automatai, iš tuščių sviedinių šaudo tankų pabūklai, – patikėkite, jausmas nekoks. Gerai, kad vaikščiojom išsižioję, nes kitaip nuo visų garsų galėjo ausų būgneliai trūkti.

Tiesa, kelios minutės prieš atvažiuojant tankams, atvyko autobusas su Burokevičiaus „chebra“. Vyrai su kostiumais, odinėmis pirštinėmis, kastetais. Iššokę tuos, kurie delsė pasitraukti iš kiemelio, ėmė žiauriai mušti, spardyti, mačiau net kruvinų televizijos darbuotojų. Man pasisekė. Tada buvau jaunas, todėl greitai strikinėjant pavykdavo išsisukti nuo smūgių. Truputį lėtesnius stipriai sudaužė, buvo ir labai rimtai sužeistų.

Kiek vėliau mes dviese su Vidu nusileidome prie Parlamento. Tankai pradėjo taip pat žemyn gatve važiuoti. Nusprendėme, kad jeigu buvo užimti tokie svarbūs keli objektai, matyt, atėjo laikas Parlamentui. Aikštė prieš Parlamentą tada buvo sausakimša žmonių. Štai tada rimtai išsigandau, pagalvojau – jeigu atvažiuotų tankai, prasidėtų mėsmalė, išvengti didelių aukų nepavyktų, nes paprasčiausiai žmogui ir norint nebūtų kur pasitraukti.

Jau iš ryto prasidėjo televizijos transliacijos, apie įvykius Vilniuje sužinojo visas pasaulis, ir, matyt, išsigandęs Gorbačiovas nebeleido didesnio kraujo praliejimo. Mes šito nežinojome ir ruošėmės tankų atakai. Plėšėme statybines grotas ir statėme užtvaras, kad tankai įstrigtų. Kadangi iki paryčių mes dviese su architektu Vidu tąsėme armatūras, buvome praradę ryšį su likusiais kupiškėnais. Autobusai grįžo į namus be mūsų. Įsivaizduojate, kaip tada jautėsi mūsų žmonos, – atvažiuoja autobusas į Kupiškį su sudaužytais traumuotais žmonėmis, mūsų jame nėra, o per televiziją rodomi žuvusiųjų kūnai…

Nuotraukų apie sausio 13-os dienos įvykius neturiu. Ne tas tada buvo galvoje, tačiau iš tikro dažnai rodoma kino juosta, kurioje užfiksuotas žmogus, stovintis prieš tanką. Tą juostą tada dirbusi Lietuvos televizijoje Sąjūdžio metraštininkė Laima Pangonytė gavo iš vieno norvego. Nesijaučiu jokiu didvyriu, paprasčiausiai tada tenai buvau…

Sausio 13-osios medalis Henrikui Orakauskui bus įteiktas vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Prezidentūroje.

Rimas Vieselis

„Širvintų krašto“ archyvo nuotr.