„Drąsa pasiryžti, sunkus darbas ir šiek tiek sėkmės“

Traktorius yra neatsiejama Deivido kasdienybės dalis.

Pasak širvintiškio jaunojo ūkininko 22 m. Deivido Germano, būtent šie trys komponentai yra užsibrėžto tikslo siekimo receptas. Siekdama išsiaiškinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis vaikinui kilo mintis užsiimti šiuo verslu, nuvykau į vieną iš daugelio jo dirbamų laukų. Kadangi dabar yra pats darbymetis, Deividas pakvietė iš arčiau pamatyti visą procesą. Nors diena buvo be galo lietinga – lauką arti tai netrukdo. Prasidėjus darbų sezonui, vaikinas visą savo laiką, kuris prasideda nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, praleidžia pagrindinėje transporto priemonėje – traktoriuje. Tad šį kartą pašnekovą teko kalbinti ne kasdienėmis aplinkybėmis.

– Norėtųsi, kad šiek tiek papasakotum, nuo ko prasidėjo tavo ūkininkavimas.

– Šiuo verslu užsiimu jau penkerius metus. Pirmąjį žemės sklypą įsigijau būdamas septyniolikos metų. Žinoma, buvo be galo sunku tą padaryti, tad prie viso to prisidėjo tėvai. Kažkaip nuo mažens patiko didžiuliai ariamų laukų plotai, jų priežiūra, tad domėjausi visa su šia sritimi susijusia technika. Kai tapau pilnametis, viską perėmiau į savo rankas. Tokio amžiaus draugams tėvai jau pirkdavo naujas mašinas, apie ką aš taip pat svajojau, bet… tuo pačiu ir naujų plūgų reikėjo, tad teko apsispręsti. Po neilgų svarstymų įsigijau plūgus, kurie iki šiol dar puikiai tarnauja. Šiuo metu turiu 315 hektarų savo žemės, o drauge su šeimos nariais – 600 hektarų žemės plotą ir esame stambiausi ūkininkai Alionių krašte. Visuomet maniau, kad norint vienoje ar kitoje srityje tobulėti – reikia to siekti ir mokytis. Tad nusprendžiau studijuoti Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje žemėtvarką. Galiu pasidžiaugti, kad šį barjerą jau beveik įveikiau, nes beliko viešas darbo gynimas.

Ryžtingas, savimi pasitikintis jaunasis ūkininkas.

Bet kokį verslą pradedant – pradžia būna be galo sunki, o ypač dėl finansinių galimybių. Tad smagu, jog galima rašyti projektus ir sėkmės atveju gauti paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Prieš kelerius metus pačiam teko tą daryti. Parašiau projektą „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Sunkiai, bet projektą laimėjau ir už tuos pinigus įsigijau diskinį skutiką, kultivatorių, sėjamąją, traktorių, purkštuvą ir plūgus. Nuo pat pradžių pradėjau dirbti didelius žemės plotus, kad, metams bėgant, tapčiau finansiškai nepriklausomas. Ateityje žadu dar labiau išsiplėsti, statyti modernų sandėlį, kuriame būtų galima džiovinti grūdus. Mano manymu, žemės ūkis yra vienas iš perspektyviausių verslų. Kadangi žmonių pasaulyje sparčiai daugėja, o žemės išteklių pasauliniu mastu vis mažėja – ateis toks laikas, kada maistas bus deficitas, tuomet augs paklausa ir produkcija brangs.

– Sunku patikėti, kad esi vos 22 m. jaunuolis ir jau turi, drąsiai galima sakyti, tokį stambų žemės ūkio verslą. Iš tiesų gali tapti pavyzdžiu daugumai jaunų žmonių. Sakyk, ar tenka sulaukti draugų palaikymo, nes, kiek žinau, ši sritis nėra itin populiari tarp jaunimo?

Bene kasdien jaunajam ūkininkui pro traktoriaus didžiulį langą atsiveria platūs ariamų laukų horizontai.

– Su draugais retai tenka apie tai kalbėti, o ir šiaip daugumos nuostatos yra tokios, kad jei žmogus dirba žemės ūkyje, tai jis „kaimietis“ ir panašiai. Didžiausio palaikymo sulaukiu iš savo šeimos, kurios nariai taip pat prisideda prie šio verslo plėtros.

– Na, aš nesu susidūrusi su šia sritimi, tačiau teko girdėti, kad šio verslo pelningumą geroka veikia oro sąlygos. Ar nebūna taip, kad, pasibaigus sezonui, dėl prasto derliaus tenka nukentėti finansiškai? Kaip su šiais iššūkiais stengiesi susidoroti?

– Žinoma, būna visokių metų. Aš auginu skirtingas kultūras: grikius, vasarinius ir žieminius kviečius, žirnius. Jei su viena kultūra pasiseka prasčiau, kita padeda atstatyti tą balansą. Visko buvo, tačiau niekada nekilo minčių viską mesti. Iš tiesų, į šį verslą esu investavęs visą savo širdį, nekalbant apie finansus ir išlietą prakaitą. Kiekvienais metais vis tikiuosi, kad bus geriau, jei kas nepasiseka. Nuolatos domiuosi žemės ūkio naujovėmis, kokius metodus ar techniką pritaikyti. Svarbiausia yra nepasiduoti bei nenuleisti rankų, nes kiekvienas verslas turi savų iššūkių.

– Esi gimęs ir augęs Širvintų mieste. Ar nekilo minčių ieškoti geresnio gyvenimo galimybių svetur?

– Ne. Niekada nenorėjau ir nenoriu išvykti iš šio nuostabaus miestelio. O ypač šiuo metu, kai per pastaruosius kelerius metus čia įvyko tiek daug pokyčių, kurių dėka mūsų miestas taip išgražėjo. Apie išvykimą svetur svarsčiau, bet tik žiemos metu ir vos keliems mėnesiams, kai žemės ūkyje būna mažai darbų. Ne dėl to, kad norėčiau užsidirbti, bet kad praplėsčiau akiratį bei pamatyčiau, kaip gyvenimas verda kitose pasaulio šalyse. Manau, kad Širvintose yra geros perspektyvos gyventi, nes esame puikioje geografinėje padėtyje, lengvas susisiekimas su Vilniaus miestu ir įmanoma rasti darbą, kuris atitiktų kiekvieno poreikius.

Norėčiau Širvintų jaunimui palinkėti neišsenkamo entuziazmo, noro, drąsos ir ryžtingų žingsnių tikslo siekimo link.

Odeta Kuročkina