Parodos „vinis“ - „Perpetuum mobile“.
Gruodžio 11 dieną Širvintų kultūros centre vyko skulptoriaus Henriko Orakausko darbų parodos atidarymas. Į parodų salę iš Kernavės studijos-galerijos „Šulinys“ atkeliavo tik nedidelė dalelė originalių menininko darbų. Parodos anotacijoje pristatoma trumpa skulptoriaus biografija: „Henrikas Orakauskas gimė Vyžuonose (Utenos rajonas), baigė Telšių taikomosios dailės technikumo meninio metalo apdirbimo specialybę. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 2001 metų gyveno ir kūrė Vilniuje, Šiauliuose, Kupiškyje. Šiuo metu gyvena Kernavėje. Jo kūrybos sritys labai įvairios: metalo, medžio ir akmens skulptūros, piešiniai, grafika, karikatūra. Henriko Orakausko kūrinių yra įsigiję Šiaulių „Aušros“ muziejus, Lietuvos Respublikos Seimas, Šveicarijos ambasada, Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Kupiškio, Zarasų miestai, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Olandija, Rusija, Anglija, Ispanija, Ukraina…)“
Visą mėnesį veiksiančioje parodoje širvintiškiai galės susipažinti su menininko vaškinėmis kreidelėmis pieštais piešiniais.
Matyt, ne veltui paroda surengta prieš Šv. Kalėdas… Piešinių ciklas Dekalogo tema širvintiškius kviečia atsigręžti į dvasinį pasaulį. Įdomus šio ciklo pavadinimas – „Flirtas su nuodėme“…
Kiekvienas piešinys provokuoja žmogų individualiai įsivertinti kasdieniame gyvenime. Moralė ir buitis… Konfliktas su sąžine… Pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ir nuodėmė…
Menininkas Henrikas Orakauskas savo kūrybos paslaptis atskleidžia Širvintų šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios kunigui vikarui Mariui Talučiui.
Piešiniuose jaučiama ir satyra, – juose švelniai pašiepiami ydingi žmogaus bruožai. Galima atrasti ir humoro, ir erotikos motyvų… Matyt, menininko piešinių stiprybė ta, jog jo kūriniai daugiareikšmiai ir universalūs. Juose kiekvienas žmogus, nors penkias minutes pastovėjęs prie paveikslo, pagal savo „sugedimo“ ar „pakilimo“ laipsnį gali atrasti save.
Pasak Henriko Orakausko, menininkas, kuris negali papasakoti apie savo kūrinius, yra juokingas. Šiuo atžvilgiu Henrikas buvo visai nejuokingas. Lydimas būrio klausytojų, jis pristatė ir trumpai apibūdino kiekvieną savo kūrinį. Pavyzdžiui, pirmo paveikslo idėją išreiškia jo menamas pavadinimas – „Viešpatie, ir čia mums reikės gyventi?…“ (Išvarytų iš rojaus pirmųjų žmonių retorinis klausimas.) Stabtelėjus prie kito paveikslo, stebina švelnus ir kartu gundantis vyro ir moters apsikabinimas (ši tema išreikšta ir skulptūroje). Toliau – tikro ir netikro pranašo tema (vyras, kurio akys uždengtos kito žmogaus delnu…). Arba žmogus, nešantis kryžių. Visai nedidelį, galbūt, kažkur rastą svetimą kryželį. (Rado ir neša ne jam likimo skirtą kryžių…) „Perėjus“ visą Dekalogo kelią galima suprasti daug gyvenimo problemų ir filosofinių žmogaus būties klausimų.
Vis dėlto, pagrindinis parodos akcentas – metalinė skulptūra „Perpetuum mobile“. Lotyniškai tai reiškia „Amžinai judantis“. Išgirdę šį žodžių junginį, paprastai suprantame, kad kalbama apie amžinąjį variklį. Apie mechanizmą, kuris be jokio energijos šaltinio nuolatos pats juda ir dar gali ką nors judinti. Henrikas Orakauskas šią skulptūrą „gamino“ ištisus keturis mėnesius. Keturi mėnesiai pragariškai sunkaus darbo ir kantrybės… Skulptūros pagrindas – vyro ir moters susikryžiavę kūnai rate. Tą ratą galima sukti. Pasak menininko, vyras rate turi būti vertikalios padėties, o moteris – horizontalios. Ratas – tai lyg aprėminta idėja, mintis ar pasaulis, o pagrindinis veikėjas jame – vyras, per kurį Dievas suteikia visą informaciją. Būtent vyras įsikibęs į ratą rankomis ir remia įsivaizduojamą pasaulį, o moteris yra tik pagalbininkė. Jos vienos rankos pirštai švelniai liečia vyro delną. Kita moters ranka laisva. (Matyt, ta ranka ir valdomas visas realus pasaulis…) Žinoma, pasak Henriko Orakausko, moteris bet kada gali pasukti raktą ir atsistoti vertikaliai. Jeigu tik yra noro…
Širvintų meno mokyklos mokiniai ir jų mokytojos panoro įsiamžinti prie skulptūros „Pavasaris“.
Šis paskutinis kūrinys lankytojų buvo vertinamas gana prieštaringai. Matyt, toks ir buvo menininko tikslas, – priversti žmogų pamąstyti apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus vietą pasaulyje. Belieka tik priminti, jog buvo laikai, kai kurti amžinuosius variklius buvo madinga, jų buvo sukurta tūkstančiai. Bet vieni visai neveikė, kiti veikė, bet neamžinai. Vis dėlto, Henrikas Orakauskas, atrodo, pagamino savo „Perpetuum mobile“ – atrado tą amžiną judėjimą – moters ir vyro santykį juos supančioje erdvėje. Juk norint, kad daiktas būtų amžinai judantis, reikia, kad to kūno virpantys atomai priverstų dar ką nors virpėti, suktis, judėti arba bent įšilti. Ilgiau stabtelėjus prie menininko sukurto „Perpetuum mobile“ mintys lyg viesulas ima suktis galvoje. Vadinasi, amžinasis variklis, vis dėlto, veikia…
Parodoje dalyvavo nemažas būrys jaunųjų talentų iš Širvintų meno mokyklos. Į parodos atidarymą su seniūnu priešakyje atvyko nemaža palaikymo komanda iš Kernavės, muzikavo galerijos „Šulinys“ jaunieji muzikantai Norbertas Badalovas ir Enrika Gasanovaitė.
Remigijus Bonikatas
