„Buvome pasiruošę blogiausiam scenarijui“…

Savanoriai Alfonsas Gudašis, Rimantas Miniauskas ir Antanas Kanapienis prie Atminimo laužo Širvintose minint Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. (Nuotrauka iš „Širvintų krašto“ archyvo)

Po 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtos Lietuvos Nepriklausomybės Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė įsteigti Krašto apsaugos departamentą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį šio departamento darbuotoju tapo ir Širvintų miesto gyventojas – Alfonsas Gudašis. Jo pirmosios pareigos – Krašto apsaugos departamento Vilniaus zonos Širvintų rajono instruktorius. Jau po 1991 metų sausio įvykių Lietuvos rajonuose buvo įkurtos komendantūros, ir birželio mėnesį Alfonsas Gudašis buvo paskirtas Širvintų rajono komendantu. Nemažai vandens nuo to laiko nutekėjo, tačiau tų dienų prisiminimai išliks ilgam…

– Prieš 23 metus Jūs buvote pasiryžęs su ginklu rankoje atremti sovietinės kariuomenės agresiją?..

– 1991 metų sausio 11 – 13 dienomis budėjau Aukščiausiosios Tarybos pastate. Ginkluotas buvau metaliniu vamzdžiu… Vieni gynėjai savo rankose turėjo pistoletą, kiti – orinį šautuvą ar „Molotovo kokteilį“ (butelis su padegamuoju mišiniu). Svarbiausia, kad visi buvome kupini ryžto apsiginti. Buvome susikaupę, rimti, vienas kitą supratome iš pusės žodžio, vienas kitą palaikėme ir dvasiškai, ir morališkai.

– Tuo sovietinės santvarkos žlugimo laikotarpiu nemažai lietuvių atsisakydavo tarnauti sovietinėje kariuomenėje…

– Taip. Tokių buvo… Mes ir organizuodavome agitacinį darbą, kad jaunuoliai neitų tarnauti į tarybinę kariuomenę. Žinoma, juos gaudydavo. Tekdavo besislapstantiems vaikinams teikti ir moralinę pagalbą, ruošti juos tarnybai Lietuvos kariuomenėje.

– Gal prisimenate savo draugus, – tuos žmones, kurie tomis dienomis kartu važiavo prie parlamento?

– Parlamento ginti važiavo savanoriai: Jonas ir Juozas Kavaliukai, Gintautas Kanopka, Algimantas Lukša, Arūnas Vareikis, Gintautas Zibalas, Petras Bernotas, Rimvydas Mickevičius, Arvydas Janavičius, Antanas Kanapienis ir daugelis kitų.

– Papasakokite apie atmosferą, kuri tomis lemtingomis sausio dienomis tvyrojo tarp parlamento gynėjų.

– Prie Aukščiausiosios Tarybos pastato budėjo daugybė žmonių, kurie kūreno laužus, dainavo patriotines dainas, o tai savo ruožtu kėlė ir mūsų pasiryžimą gintis. Menu ūkininką Krikštaponį, kuris, paskerdęs savo bekoną, prigamino kotletų ir dešrelių parlamento gynėjams. Mes su Borisu Sockiu nuvežėm tas dovanas į Vilnių ir išdalinome ten budėjusiems žmonėms. Asmeniškai man daugiausia teko bendrauti su žmonėmis, kurie buvo pasiryžę kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Vis dėlto pasitaikydavo ir priešiškai nusiteikusių. Sulaukdavau anoniminių skambučių, kuriuose mane iškoneveikdavo, grasindavo susidoroti. Žodžiu, įvairiausių žmonių buvo, yra ir bus mūsų Lietuvoje, kaip ir visoje žemėje.

– Šiuo metu Jūs esate pensininkas ir gyvenate Širvintose. Tačiau juk ne visą laiką taip buvo…

– Gimiau Pakruojo rajono Žiurkių kaime. Jau po trijų mėnesių mane kartu su tėvais ir trimis broliais ištrėmė į Sibirą, Irkutsko sritį. Dvi pradines klases baigiau Irkutsko srities Tuluno septynmetėje mokykloje. Į Lietuvą grįžome 1958 metais. Daug pastangų padėjo tėvai, kol gavo leidimą apsigyventi savo žemėje, nes partinė nomenklatūra drausdavo tremtiniams grįžti į savo namus. Kol įgijau vidurinį išsilavinimą, teko mokytis net trijose skirtingose mokyklose. Vėliau Kauno politechnikos institute įgijau inžinieriaus-mechaniko specialybę. Dirbau įvairiose organizacijose, o paskutinė darbovietė – Širvintų sėklų paruošimo fabrikas. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, fabriko direktorius atleido mane iš darbo. Tokiu būdu tapau pirmu bedarbiu Širvintų rajone… Nuo 1990 metų iki 1998 metų dirbau Krašto apsaugos sistemoje. Dabar esu atsargos karininkas, karinis laipsnis – majoras. O prie majoro geriau skambėtų senjoras, o ne pensininkas…

– Įdomu, kokios mintys tada sukosi parlamento gynėjų galvose? Ar labai bijojote sovietinių karių šturmo?

– Žmonės sako, jog tik visiški kvailiai nieko nebijo… Svarbu tai baimei nepasiduoti. Buvome prisiekę ginti Tėvynę, turėjome istorinių Tėvynės gynimo pavyzdžių. Buvome susitelkę ir pasiryžę pačiam blogiausiam variantui.

– Vienos televizijos žurnalistės nuomone, kuo toliau sausio įvykiai, tuo daugiau didvyrių…

– Tai tiesa… Man asmeniškai teko stebėti ir girdėti „įdomius“ pasakojimus asmenų, buvusių toli nuo tų dienų įvykių.

– Pakalbėkime apie dabartį. Neseniai per pirmąjį Baltijos kanalą laidoje „Žmogus ir įstatymas“ buvo pateikta, švelniai tariant, keista informacija apie Sausio 13-osios įvykius. Laidos autorių manymu, dėl kruvinų 1991-ųjų sausio įvykių kalti ne sovietiniai kariai, bet grupelė Lietuvos „nacionalistų“, kurie išprovokavo smurtą…

– Ši informacija tikrai neatitinka tikrovės ir mane kaip Lietuvos pilietį, kaip tų metų įvykių liudininką, giliai įžeidžia. Šią šmeižto kampaniją smerkiu ir labai norėčiau, kad laidos autoriai pagaliau atsikvošėtų…

– Užduosiu galbūt ir provokacinį klausimą… Ar dėl tokios nepriklausomos Lietuvos už jos laisvę žuvusieji sumokėjo pačia brangiausia kaina – savo gyvybėmis?

– Savo Tėvynės gerovę kuriame mes patys. Niekas kitas už mus to nepadarys. Tautos gyvenimo perspektyvas numatome taip pat mes visi, rinkdami į Seimą tinkamus atstovus ir tuo suteikdami jiems įgaliojimus daryti tuos ar kitus sprendimus.

– Kaip Jums atrodo, kodėl apie pusė milijono darbingų žmonių apleido gimtinę?

– Subyrėjus „geležinei uždangai“, atsirado galimybė pamatyti platųjį pasaulį. Juk kiekvienas valstybės pilietis turi teisę pasirinkti tinkamiausią gyvenimo būdą ir vietą. Nuo senų laikų lietuviai išvykdavo gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, Braziliją, Argentiną.

– Ką manote apie televizijos laidų įtaką žmonių sąmonei?

– Dauguma komercinių televizijos laidų daro tikrai neigiamą įtaką žmogui. Ypač mūsų jaunimo sąmonės formavimui, brukdami smurtą, banalias istorijas, kvailas reklamas.

– Jūsų nuomone, ar visos Europos Sąjungos idėjos ir sprendimai tinkami Lietuvai?

– Žinoma, kad ne visos… Juk Europos Sąjunga – labai plati teritorija geografiniu požiūriu. Joje labai daug tautų su savais papročiais ir tradicijomis, todėl atskirose šalyse ir gyvenimo būdai turėtų šiek tiek skirtis. Nepritariu labai liberalioms pažiūroms, kada akcentuojamos tik piliečių teisės, o pareigos užmirštamos. Turėtų būti atvirkščiai…

– Ar tikite, jog prireikus ir šiandien atsirastų žmonių, kurie vėl stotų ginti savo Tėvynės?

– Tikiu. Juk visais laikais Lietuvoje buvo daug savo tėvynės patriotų. Atsirastų jų ir šiandien…

– Ačiū Jums už pokalbį ir tokias optimistines mintis…

Remigijus Bonikatas