Lietuvai aš per prasta

Prieš kelis mėnesius vykdėme skaitytojų apklausą dėl laikraščio turinio įvairovės. Ne vienas skaitantysis paminėjo, jog būtų įdomu išgirsti emigracijoje gyvenančių kraštiečių istorijas: „Norėtųsi karts nuo karto paskaityti apie mūsų krašto žmones: išvykusius, sugrįžusius, apsigyvenusius – kuo ir kaip jie gyvena.“ Tad atsižvelgdami į tai, sužinojome apie „Globalių Širvintų“ garbės ambasadorės Daivos Zühle, gyvenančios Vokietijoje, seserį Jolantą Tytmonaitę Moore, kuri jau penkiolika metų gyvena Airijoje. Kaip ir Daiva, Jolanta yra aktyvi moteris, patriotė, mylinti savo šalį bei gimtąsias Širvintas. Skirtumas tik tas, kad ji nedalyvauja visuomeniniuose renginiuose, vengia kontakto su tam tikromis bendruomenėmis ir yra labiau įsiliejusi į airiškos kultūros gyvenimą.

KAS? KAIP? KODĖL? Kyla įvairiausių klausimų, į kuriuos mielai sutiko atsakyti pati Jolanta, susisiekus su ja internetinio ryšio priemonėmis.

-Kuriais metais išvykote iš Lietuvos? Kaip daugumos išvykstančiųjų, pagrindinis tikslas buvo pinigai?

-Lietuvą palikau 2004 metais. Ne, pinigai nebuvo ta priežastis, dėl kurios išvykome. Tiesiog norėjome kažko naujo. Aš labai norėjau išmokti anglų kalbą, pamatyti naujas vietas, man, tiesiog darėsi nuobodu, dusau nuo visko ir norėjau kitokios erdvės. išvykau tikrai ne dėl pinigų, nes nesitikėjau, jog auksas krenta iš dangaus.

-Vykote jau žinodami, kur apsistosite, ar bandėte laimę?

-Žinojome. Kaip tik mano buvusio vyro pusseserės vyras atsidarinėjo Airijoje statybų kompaniją ir rinko žmones. Tad vyras išvažiavo pirmas, su tuo tikslu, jog po trijų mėnesių grįš, bet paskambinęs pakvietė mane atvykti: „Tau čia patiks. Čia viskas kitaip.“ Susiorganizavau, kas prižiūrės vaikus, ir pati pabandžiau išvykti mėnesiui. Viskas tiko, patiko ir atgal nebegrįžau.

–O kaip vaikai? Po kiek laiko pavyko kartu su savimi pasiimti tris dukras?

-Po metų. Tai didžiausia klaida, kurią esame gyvenime padarę. Buvo labai sunku, daug ašarų – visi išgyvenome. Joms reikėjo per tuos metus pabaigti mokyklą, o mums reikėjo įsitvirtinti, kad tvirtai stovėdami ant kojų jomis pasirūpintume, nes gyvenome vienos lovos dydžio mažame kambarėlyje. Po metų pavyko išsinuomuoti didelį namą, tad birželį atsivežėme jas, ir rugsėjį jos pradėjo lankyti mokyklą.

-Kaip dukroms pavyko adaptuotis svetimoje aplinkoje?

-Visų pirma, tai jos labai džiaugėsi, kad mes vėl buvome visi kartu. Joms čia labai patiko. Mes neuždirbome jokių milijonų, bet galėjome sau leisti daug daugiau. Pirkome ką norėjome. Lietuvoje aš negalėjau vaikams nupirkti jogurto, nes buvo per brangu. O čia jos gavo viską. Mes norėjome kompensuoti tą žalą, jog metus laiko jų nematėme, tad kiek įmanydami jas lepinome. Mokykloje gal pirmą mėnesį buvo kiek sunkesnis adaptacijos laikotarpis. Tačiau jos greitai išmoko kalbą ir po trijų mėnesių visos trys kalbėjo angliškai. Jautėsi didelė parama iš mokytojų pusės – gavo papildomų anglų kalbos pamokų, visi labai gražiai jas priėmė.

-Sakykite, o kaip viskas pasisuko, jog šiuo metu esate ištekėjusi už airio?

-Viskas klostėsi taip, kad įsidarbinau viešbutyje, kuriame išdirbau pusę metų. Man viena lietuvaitė pasiūlė atsidaryti gėlių parduotuvę. Buvo labai sunkūs metai. Anksčiau airiai sunkiai priimdavo atvykėlius: bijojo ragauti mūsų maistą, bijojo iš mūsų ką nors pirkti ir pan. Faktiškai metus laiko neturėjome jokio pelno. Sėdėjome, valgėme avižinę košę ir laukėme, kada gi bus geriau. Vis pirkdavome gėles iš Olandijos, kurias tekdavo mesti į šiukšlyną arba dovanoti žmonėms. Tačiau po metų situacija ėmė gerėti: žmonės pradėjo tikėti, pasitikėti, jiems patiko mūsų kuriami darbai. Dabar šiam verslui yra jau dvylika metų, – džiaugiasi Jolanta. – Taip nutiko, kad su verslo partnere pasukome skirtingais keliais: išsiskyrėme su buvusiais vyrais, ji ištekėjo už airio – ir aš ištekėjau už airio, ji atsidarė savo gėlių parduotuvę – ir aš atsidariau savo. Viskas labai įdomiai susiklostė. Daugiausia dirbu vestuvių srityje. Esu žinoma, labai populiari ir žmonės patys mane suranda. Kas dėl skyrybų su vyru, tai nenoriu itin atvirauti, bet pagrindinė priežastis ta, kad vaikams užaugus vis dažniau pradėjau svarstyti, ką aš veikiu su šiuo žmogumi. Tad mes supratome, jog mūsų keliai gyvenime yra visiškai skirtingi.

-Koks gyvenimas su airių tautybės vyru? Ar nejaučiate tam tikrų kultūros, savito požiūrio ar tradicijų skirtumų?

-Be abejo, kad jaučiasi. Mes kartu esame septynerius metus, dvejus – kaip vedę. Su airiais yra labai paprasta gyventi. Jie visiškai nekontroliuoja antrųjų pusių, suteikia absoliučią laisvę: tu nori su draugėmis išeiti į kavinę – prašau, tu nori negrįžti šiandien – prašau, tu nori išvažiuoti į kelionę – prašau. Tu neprivalai atsakinėti į jokius klausimus, nieko neturi aiškinti, bet, aišku, kad visa tai vyktų, tai turi būti didžiulis tarpusavio pasitikėjimas. Svarbiausia būti savimi ir stipriai mylėti.

Skirtumų yra ir buityje. Aš juokiuosi, jog airiai neišmokyti, kaip mes rusų buvome išmokyti susitvarkyti batukus, pasikabinti drabužėlius ant kėdutės – ne, jie taip nebuvo auklėjami. Jie palieka batus viduryje kambario, nueina miegoti ir jiems dėl to visiškai neskauda galvos. Pradžioje ėjau iš proto, galvojau, kokie nenormalūs, kodėl jie taip daro. Stengiausi viskuo pasirūpinti, nes buvau taip įpratusi su buvusiu vyru, bet jis mane sugriebdavo, pasodindavo ir sakydavo: „Atsiprašau, tu man ne vergė. Aš pats galiu viską pasidaryti ir dar tavimi pasirūpinti. Atsigerk vyno ir mėgaukis poilsiu.“ Skirtumų tikrai yra, bet tai normalu, nes kiekviena šalis turi savų pliusų bei minusų. Kas dėl maisto gaminimo, tai dėl to problemų nėra. Airiai neskirsto, kas turi tuo rūpintis, tiesiog kuris pirmas grįžta namo – tas ir gamina. O šiaip labai mėgstam pakeisti aplinką ir valgyti kavinėse, daug keliaujame, važinėjame dviračiais – stengiamės nesusikurti kasdienės rutinos.

Lietuviška virtuvė man tapo svetima, nes visapusiškai įsiliejau į šios šalies kultūrą. Nesivaikau, kaip dauguma čia gyvenančių lietuvių, parduotuvių, kuriuose galima būtų rasti lietuviškų maisto produktų. Stengiuosi ir su pačiais lietuviais ne itin bičiuliautis. Vengiu įvairiausių bendruomenių susitikimų, esu atsiribojusi nuo politikos – ne dėl to, kad nemyliu Lietuvos. Anaiptol, myliu, pasiilgstu ir metams bėgant – vis labiau, bet nemėgstu tam tikrų politinių niuansų. Esu be galo užimta ir geriausi draugai man yra vyras su dukromis, o mano gėlės yra mano gyvenimas. Nuostabiausia, kas gali įvykti gyvenime – kai tavo hobis virsta pragyvenimo šaltiniu. Reikia nebijoti bandyti, kad save atrastum. Gal esu kiek „suairėjusi“, kaip sako mano mama, tačiau leidau įvykti pokyčiams, kurių taip troškau, ir šiuo metu esu neapsakomai laiminga. Neatsimenu, kada teko patirti stresines situacijas, nebent dėl to, kas susiję su vaikais.

-Kuo jus patraukė Airija, kad vos nuvažiavusi nusprendėte pasilikti?

-Viska buvo be proto žalia, taip žalia, kad aš ėjau ir maniau, jog iš visko, kas yra gamtoje, aš galiu gaminti puokštes. Atrodė, kad varysiu, skinsiu bei viską darysiu. Čia daug drėgmės, daug lietaus, tad viskas labai sodru. Atrodo, jog paspausi kiekvieną lapą ir iš jo išbėgs sultys. Kas dar patraukė, tai žmonių paprastumas. Jie tokie paprasti, jog kartais net atrodo per prasti. Visur pasitinka su šypsena, apkabina, pasiūlo arbatos – jokios vaidybos. Žmonių gerumas man atrodė begalinis. Per penkiolika metų iš airio neišgirdau nė vieno blogo žodžio, nė vieno pažeminimo, niekada niekas nepasakė, jog aš užsienietė. Vieną sykį sesuo paklausė, ar aš norėčiau grįžti į Lietuvą, bet aš tiesiog apie tai negalvoju, nes viskas čia: namas, verslas, šeima – visas gyvenimas Airijoje. Tačiau manau, kad nebegalėčiau gyventi Lietuvoje, kadangi aš per prasta Lietuvai, o tai kelia graudulį. Žmonės ten per daug pasikėlę, įsivaizduoja esą ponai ir tokiems kaip man ten nebėra vietos. Bet mamą visada smagu aplankyti, tad kelis kartus per metus stengiuosi grįžti.

-Jaučiu, kad esate labai laiminga moteris: jūsų balsas, pozityvus mąstymas ir patirtis rodo, jog esate susikūrusi nuosavą gyvenimą rojuje, tad kas jums yra laimės sąvoka ir vidinė pilnatvė? Kaip žmogui tapti laimingam?

-Dvasinė ramybė ir finansinė nepriklausomybė. Kiekvienai moteriai sakiau ir sakysiu: „Merginos, niekada netekėkite už turtingo vyro. Būkite pačios finansiškai nepriklausomos. Jūs neįsivaizduojate, kokios jūs tada būsite laimingos.“

-Ko norėtumėte palinkėti savo krašto žmonėms ir visiems lietuviams?

-Noriu pasakyti, kad iš tiesų labai myliu Širvintas, myliu Lietuvą ir visada gera ten grįžti. Bet, žmonės, nebūkite tokie pasipūtę, kaip kalakutai, būkite paprastesni ir nusileiskite ant žemės. Daugiau šypsokitės vieni kitiems bei gerbkite ir mylėkite šeimos narius.

-Dėkoju Jums, Jolanta, už itin šiltą pokalbį, už gražias mintis, kurios kiekvieną motyvuoja eiti pirmyn ir už pasidalintą savo gyvenimo istoriją. Džiaugiuosi kartu su Jumis, jog esate be galo laiminga, atradote rojaus kampelį ir žydite nuosavame gėlių versle. Linkiu Jums visokeriopos sėkmės, kad niekas nedrumstų dvasinės ramybės.

Odeta Bagdžiūnė

Skyrybų advokatai