Skaityta:
973
Ar atsitiks taip, kad Lietuvoje pradės trūkti pieno?
Nuolat žiniasklaidoje diskutuojama apie nesklandumus Lietuvos pieno ūkyje. Dažnas ūkininkas, susidūręs su sunkumais, pusbalsiu pasvarsto, kad kaimyninės valstybės Lietuvai taikomos sankcijos yra galimybė savivaliauti pieno supirkėjams ir perdirbėjams. Jiems sudarytas puikus pretekstas mažinti pieno supirkimo kainas. Pienininkyste besiverčiantys sodiečiai įsitikinę, jog pieno supirkėjai tikrai nepatiria tiek nuostolių dėl embargo, jog būtų galima šitaip skriausti žemdirbius. Apie Širvintų rajone vystomą pienininkystę, užklupusius sunkumus, naikinamas pieno kvotas, pažangiais metodais tvarkomus pieno ūkius papasakoti sutiko šią veiklos sritį kuruojantis Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas.
– Kokie praėjusieji metai buvo Širvintų rajono žemdirbiams?
– Bendraudamas su rajono žemdirbiais, pastebėjau, kad jų nuotaikos labai skirtingos. Augalininkyste užsiimantys žemdirbiai praėjusiais metais liko patenkinti, nes derliai užaugo tikrai neblogi, o ir javų kainos nebuvo labai žemos. Visai kitokios nuotaikos žemdirbių, kurie užsiima pieno gamyba arba augina mėsinius galvijus. Gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų netenkino nei pieno, nei jų išaugintų bei parduodamų galvijų supirkimo kainos.
– Nuolat žiniasklaidoje diskutuojama apie nesklandumus pienininkystėje. Kaip dažnai pieno ūkius turintys rajono ūkininkai susiduria su sunkumais?
– Kaip ir kiekviename versle, taip ir pieno gamyboje susiduriama su įvairiais sunkumais. Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduria pienininkystės ūkiai, tai stabilumo stoka. Dauguma pieną gaminančių ūkininkų į savo ūkius turėjo investuoti dideles lėšas. Tai ir veislinių gyvulių pirkimas, pastatų rekonstrukcija, investicijos į pieno įrangą. Investuodami į pieno ūkius, ūkininkai dalyvavo įvairiuose projektuose tikėdamiesi, kad jie greitai atsipirks. Tačiau šiuo metu susidarė tokia situacija, kad pieno ūkio verslas tapo nelabai patrauklus. Ūkininkai, kurie turi jau įkurtus modernius pieno gamybos ūkius, rankų tikrai nenuleidžia, ieškoma naujų rinkų, dalį pieno stengiasi patys perdirbti ir realizuoti be tarpininkų.
– Patvirtinkite arba paneikite teiginį, kad Širvintų rajone nuolat mažėja pienininkystės ūkių, melžiamų karvių, nes už pieną ir priduodamus galvijus supirkėjai moka labai mažai. Tiesiog kaimo žmonėms neapsimoka taip sunkiai vargti ir jie ieško kitų pragyvenimo šaltinių.
– Patvirtinti, kad mūsų rajone mažėja pienininkystės ūkių, tikrai negaliu, nes per pastaruosius dešimt metų tik keli ūkininkai pardavė karves ir pradėjo verstis javų auginimu. O ir atsisakyti pieno ūkio nėra taip paprasta, kadangi tai ne tik gyvuliai, kuriuos galima parduoti, bet ir pastatai, įrengimai, kuriuos pritaikyti kitai gamybos sričiai nėra lengva. Tiesa, karvių skaičius rajone nežymiai mažėja, bet tai vyksta todėl, kad karves atsisako laikyti tie gyventojai, kurie jų laikė po vieną arba po dvi. Galiu patvirtinti, kad šiuo metu laikyti vieną arba dvi karves tikrai neapsimoka, tai per daug brangus malonumas. Karvių skaičiaus mažėjimas susijęs ir su tuo, kad dauguma asmeninio ūkio karvių laikytojų yra senyvo amžiaus ir jiems šis darbas tapo per sunkus.
– Rajone modernėja stiprūs pieno ūkiai, ūkininkai ieško produktyvesnių veislių karvių. Gal galėtumėte paminėti pačius geriausius, pačius pažangiausius rajono ūkininkus – pieno ūkių savininkus?
– Galiu pasakyti, kad visi rajone esantys pieno ūkiai gerai tvarkosi. Vieni iš pažangiausiai besitvarkančių yra Eugenijaus Paliulio, Kasės Jankun, Albino Ručinsko, Juozo Beinoro, Dalios Andželos Ėmužytės ūkiai.
– Teko girdėti, kad dalis pieno supirkėjų vėluoja atsiskaityti už pieną. Kokia situacija šiuo metu?
– Pagal Vyriausybės nutarimą pieno supirkėjai už jiems parduotą pieną privalo atsiskaityti per vieną mėnesį pasibaigus atsiskaitymo laikotarpiui. Šiuo metu už supirktą pieną supirkėjai atsiskaito, galima sakyti, laiku. Jeigu yra vėlavimai, tai labai nežymūs. Bėda ta, kad rajone yra dalis buvusių supirkėjų, kurie šiuo metu jau nebevykdo veiklos, tačiau yra likusios jų skolos.
– Už pieno litrą ūkininkams mokėdami po 10-16 euro centų, pieno perdirbėjai juos varo į bankrotą ir pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Ar gali atsitikti taip, kad Lietuvoje pradės trūkti natūralaus pieno?
– Visiškai sutinku su tuo, kad supirkėjai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Nemanau, kad Lietuvoje pradės trūkti pieno, kadangi šiuo metu tik apie pusė Lietuvoje pagaminamo pieno yra sunaudojama šalies viduje, o kita pusė yra eksportuojama (įvairūs sūriai, varškė, jogurtai, pieno milteliai). Manyčiau, kad yra kita problema. Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos Europos Sąjungoje naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos. Todėl mūsų pieno gamintojams bus dar sunkiau konkuruoti rinkoje.
– Jeigu pieno supirkėjas moka nedidelę kainą, o jo konkurentas žada mokėti daugiau, kokią galimybę turi ūkininkas rinktis geresnį supirkėją? Ar nebus jam taikomos kokios nors sankcijos už netesybų sutarčių sulaužymą?
– Ūkininkas visada turi galimybę rinktis, tačiau tai daryti reikia viską labai atidžiai apsvarsčius. Dažnai suveikia patarlė: „Bėgau nuo vilko, pataikiau ant meškos.“ Kartais nauji supirkėjai pradžioje žada viską, o paskui, pradėjus jiems tiekti pieną, apgauna. Kad taip neatsitiktų, reikia labai atidžiai susipažinti su siūloma sutartimi ir tik tada ją pasirašyti. Nutraukti sutartį patarčiau tik įvykdžius visas joje numatytas sąlygas, nes kitaip supirkėjas gali pritaikyti sankcijas už sutarties nevykdymą.
– Gal turite gerų žinių pieno gamintojams? Kada kainos bent stabilizuosis?
– Geros žinios yra tik tos, kad vyriausybė vykdo duotus pažadus pieno gamintojams. Jau išmokėtos tiesioginės išmokos už pieną. Taip pat šiemet pirmą kartą žemdirbius pasiekė specialiosios išmokos pieno gamintojams. Šiuo metu Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras skaičiuoja išmokas pieno gamintojams už iš Rusijos patirtą embargą. Šios išmokos bus pradėtos mokėti artimiausiu metu.
– Ačiū už pokalbį.
Romas Zibalas
1. Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas: „Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos ES naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos.“
Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas: „Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos ES naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos.“
Nuolat žiniasklaidoje diskutuojama apie nesklandumus Lietuvos pieno ūkyje. Dažnas ūkininkas, susidūręs su sunkumais, pusbalsiu pasvarsto, kad kaimyninės valstybės Lietuvai taikomos sankcijos yra galimybė savivaliauti pieno supirkėjams ir perdirbėjams. Jiems sudarytas puikus pretekstas mažinti pieno supirkimo kainas. Pienininkyste besiverčiantys sodiečiai įsitikinę, jog pieno supirkėjai tikrai nepatiria tiek nuostolių dėl embargo, jog būtų galima šitaip skriausti žemdirbius. Apie Širvintų rajone vystomą pienininkystę, užklupusius sunkumus, naikinamas pieno kvotas, pažangiais metodais tvarkomus pieno ūkius papasakoti sutiko šią veiklos sritį kuruojantis Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas.
– Kokie praėjusieji metai buvo Širvintų rajono žemdirbiams?
– Bendraudamas su rajono žemdirbiais, pastebėjau, kad jų nuotaikos labai skirtingos. Augalininkyste užsiimantys žemdirbiai praėjusiais metais liko patenkinti, nes derliai užaugo tikrai neblogi, o ir javų kainos nebuvo labai žemos. Visai kitokios nuotaikos žemdirbių, kurie užsiima pieno gamyba arba augina mėsinius galvijus. Gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų netenkino nei pieno, nei jų išaugintų bei parduodamų galvijų supirkimo kainos.
– Nuolat žiniasklaidoje diskutuojama apie nesklandumus pienininkystėje. Kaip dažnai pieno ūkius turintys rajono ūkininkai susiduria su sunkumais?
– Kaip ir kiekviename versle, taip ir pieno gamyboje susiduriama su įvairiais sunkumais. Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduria pienininkystės ūkiai, tai stabilumo stoka. Dauguma pieną gaminančių ūkininkų į savo ūkius turėjo investuoti dideles lėšas. Tai ir veislinių gyvulių pirkimas, pastatų rekonstrukcija, investicijos į pieno įrangą. Investuodami į pieno ūkius, ūkininkai dalyvavo įvairiuose projektuose tikėdamiesi, kad jie greitai atsipirks. Tačiau šiuo metu susidarė tokia situacija, kad pieno ūkio verslas tapo nelabai patrauklus. Ūkininkai, kurie turi jau įkurtus modernius pieno gamybos ūkius, rankų tikrai nenuleidžia, ieškoma naujų rinkų, dalį pieno stengiasi patys perdirbti ir realizuoti be tarpininkų.
– Patvirtinkite arba paneikite teiginį, kad Širvintų rajone nuolat mažėja pienininkystės ūkių, melžiamų karvių, nes už pieną ir priduodamus galvijus supirkėjai moka labai mažai. Tiesiog kaimo žmonėms neapsimoka taip sunkiai vargti ir jie ieško kitų pragyvenimo šaltinių.
– Patvirtinti, kad mūsų rajone mažėja pienininkystės ūkių, tikrai negaliu, nes per pastaruosius dešimt metų tik keli ūkininkai pardavė karves ir pradėjo verstis javų auginimu. O ir atsisakyti pieno ūkio nėra taip paprasta, kadangi tai ne tik gyvuliai, kuriuos galima parduoti, bet ir pastatai, įrengimai, kuriuos pritaikyti kitai gamybos sričiai nėra lengva. Tiesa, karvių skaičius rajone nežymiai mažėja, bet tai vyksta todėl, kad karves atsisako laikyti tie gyventojai, kurie jų laikė po vieną arba po dvi. Galiu patvirtinti, kad šiuo metu laikyti vieną arba dvi karves tikrai neapsimoka, tai per daug brangus malonumas. Karvių skaičiaus mažėjimas susijęs ir su tuo, kad dauguma asmeninio ūkio karvių laikytojų yra senyvo amžiaus ir jiems šis darbas tapo per sunkus.
– Rajone modernėja stiprūs pieno ūkiai, ūkininkai ieško produktyvesnių veislių karvių. Gal galėtumėte paminėti pačius geriausius, pačius pažangiausius rajono ūkininkus – pieno ūkių savininkus?
– Galiu pasakyti, kad visi rajone esantys pieno ūkiai gerai tvarkosi. Vieni iš pažangiausiai besitvarkančių yra Eugenijaus Paliulio, Kasios Jankun, Albino Ručinsko, Juozo Beinoro, Dalios Andželos Ėmužytės ūkiai.
– Teko girdėti, kad dalis pieno supirkėjų vėluoja atsiskaityti už pieną. Kokia situacija šiuo metu?
– Pagal Vyriausybės nutarimą pieno supirkėjai už jiems parduotą pieną privalo atsiskaityti per vieną mėnesį pasibaigus atsiskaitymo laikotarpiui. Šiuo metu už supirktą pieną supirkėjai atsiskaito, galima sakyti, laiku. Jeigu yra vėlavimai, tai labai nežymūs. Bėda ta, kad rajone yra dalis buvusių supirkėjų, kurie šiuo metu jau nebevykdo veiklos, tačiau yra likusios jų skolos.
– Už pieno litrą ūkininkams mokėdami po 10-16 euro centų, pieno perdirbėjai juos varo į bankrotą ir pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Ar gali atsitikti taip, kad Lietuvoje pradės trūkti natūralaus pieno?
– Visiškai sutinku su tuo, kad supirkėjai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Nemanau, kad Lietuvoje pradės trūkti pieno, kadangi šiuo metu tik apie pusė Lietuvoje pagaminamo pieno yra sunaudojama šalies viduje, o kita pusė yra eksportuojama (įvairūs sūriai, varškė, jogurtai, pieno milteliai). Manyčiau, kad yra kita problema. Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos Europos Sąjungoje naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos. Todėl mūsų pieno gamintojams bus dar sunkiau konkuruoti rinkoje.
– Jeigu pieno supirkėjas moka nedidelę kainą, o jo konkurentas žada mokėti daugiau, kokią galimybę turi ūkininkas rinktis geresnį supirkėją? Ar nebus jam taikomos kokios nors sankcijos už netesybų sutarčių sulaužymą?
– Ūkininkas visada turi galimybę rinktis, tačiau tai daryti reikia viską labai atidžiai apsvarsčius. Dažnai suveikia patarlė: „Bėgau nuo vilko, pataikiau ant meškos.“ Kartais nauji supirkėjai pradžioje žada viską, o paskui, pradėjus jiems tiekti pieną, apgauna. Kad taip neatsitiktų, reikia labai atidžiai susipažinti su siūloma sutartimi ir tik tada ją pasirašyti. Nutraukti sutartį patarčiau tik įvykdžius visas joje numatytas sąlygas, nes kitaip supirkėjas gali pritaikyti sankcijas už sutarties nevykdymą.
– Gal turite gerų žinių pieno gamintojams? Kada kainos bent stabilizuosis?
– Geros žinios yra tik tos, kad Vyriausybė vykdo duotus pažadus pieno gamintojams. Jau išmokėtos tiesioginės išmokos už pieną. Taip pat šiemet pirmą kartą žemdirbius pasiekė specialiosios išmokos pieno gamintojams. Šiuo metu Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras skaičiuoja išmokas pieno gamintojams už iš Rusijos patirtą embargą. Šios išmokos bus pradėtos mokėti artimiausiu metu.
– Ačiū už pokalbį.
Romas Zibalas
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
