Socialinis darbuotojas – sunki ir pavojinga profesija

Širvintų rajono savivaldybės Socialinių paslaugų centro darbuotoja Kristina Asteikaitė - laukiamas žmogus socialinės rizikos šeimose.

Širvintų rajono savivaldybės Socialinių paslaugų centro darbuotoja Kristina Asteikaitė - laukiamas žmogus socialinės rizikos šeimose.

„Širvintų krašto“ redakcija gavo skaitytojos Agnės trumpą laiškelį, kuriame rašoma: „Noriu padėkoti savo gerbiamai socialinei darbuotojai Kristinai Asteikaitei už rūpestį ir pagalbą. Galėčiau vardinti ir vardinti daug gerų darbų, kuriuos atlieka Kristina. Ačiū jai už gerumą.“ Kristiną pavyko „pagauti“ jai grįžtant iš Trejokų kaimo, kur lankė savo sergantį tėvą. Moteris mielai sutiko papasakoti apie save ir savo darbą. 

– Esate socialinė darbuotoja su rizikos šeimomis. Ką tai reiškia?

– Visi kažkodėl įsitikinę, kad rizikos šeimos – tai geriantys tėvai. Nebūtinai. Gali būti ir vienišas tėvas ar vieniša motina, likę su vaikais, arba mama, neturinti socialinių įgūdžių. Mūsų darbas – palydėti į gydymo įstaigas, pas psichologą, susitvarkyti įvairius dokumentus, pažymas. Tačiau negi dirbsi tik pagal grafiką, realybėje padedi tiek, kiek reikia žmogui. Vieniems eini kaip mama, kitiems kaip draugė – net savaitgaliais susiskambiname, pasikalbame. Pati esu kilusi iš didelės šeimos – mūsų buvo net septyni vaikai, todėl gerai žinau tarpusavio pagalbos reikšmę.

– Keliomis socialinės rizikos šeimomis rūpinatės ir kada jas išbraukiate iš savo sąrašų?

– Dabar lankausi devyniose šeimose – Kiaukliuose, Šešuolėliuose, Puoriuose, Širvintose. Turėjau per dvidešimt. Rezultatas matosi, rizikos šeimų sumažėjo daugiau nei per pusę. Jei metus laiko neturime jokių pretenzijų, žmonės pradeda dirbti, nustoja gerti ar susiranda normalų gyvenimo draugą, tada ir išbraukiame iš rizikos šeimų sąrašų. Mano praktikoje du kartus pavyko iškviesti „Bėdų turgų“, kuris padėjo šeimoms atsistoti ant kojų, o jūsų minėtai Agnei suradau darbą vieno Vilniaus viešbučio virtuvėje.

– Ar senai dirbate Širvintų socialiniame centre. Šiam darbui turbūt reikia baigti tam tikrus mokslus?

– Baigiau socialinės pedagogikos bakalauro ir socialinio darbo magistro studijas. Socialiniame centre dirbu tik pusantrų metų. Anksčiau 9 metus dirbau Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime psichologe, ir tas darbas labai patiko – buvo mano svajonių darbas, tačiau, sukūrus šeimą, nori nenori teko kraustytis iš Vilniaus į Zibalus, kadangi čia vyro gimtinė. Gyvename atskirame name ir dabar suprantu, kad gyventi kaime šimtą kartų geriau nei Vilniuje – savas kiemas, savas daržas ir t.t.

– Iš mūsų pokalbio suprantu, kad jums šis darbas patinka… Ir nebaisu, ir pinigų užtenka…

– Niekada neinu pas žmogų nusiteikusi, kad į galvą duos, pirmiausia, sugebu gražiuoju susitarti, o antra – mano šeimos geros, beveik visos dirbančios. Mes negalime uždrausti gimdyti vaikus ar „uždaryti burnas“, kad negertų. Mes kalbamės ir padedame jų buityje. Kada daugelis dėkoja už pagalbą, būna išties malonu, tada jautiesi reikalinga.

Apie socialinių darbuotojų teikiamas paslaugas gyventojams, apie jų darbo ypatumus kalbamės su Širvintų rajono savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktore Jurgita Pukaite.

– Ar daug socialinių darbuotojų yra jūsų įstaigoje?

– Širvintų rajono savivaldybės Socialinių paslaugų centre dirba 64 darbuotojai, socialinį darbą dirba 36 darbuotojai – tai padalinio vadovai, socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, užimtumo specialistai bei 20 socialinio darbuotojo padėjėjų. Centras teikia ne tik socialines, bet ir slaugos, psichologo paslaugas. Šioje srityje dirbančių darbuotojų yra 16, administracijos – 4, kiti darbuotojai – 8.

– Kokias socialines paslaugas teikiate gyventojams?

– Širvintų rajono savivaldybės Socialinių paslaugų centras teikia specialiąsias ir bendrąsias socialines paslaugas Širvintų rajono gyventojams pagal asmens nesavarankiškumą ir poreikius. Didžiąją įstaigos organizuojamų socialinių paslaugų dalį sudaro ilgalaikė ir trumpalaikė socialinė globa. Socialiniame globos padalinyje minėtas paslaugas galime suteikti 53 asmenims. Visi gyventojai ir darbuotojai kaip viena šeima išgyvena praeities nuoskaudas, džiaugsmą, dalijasi prisiminimais, o dabartį kuria gausioje socialinės globos gyventojų bendruomenėje. Kad dienos neprailgtų, gyventojams organizuojamas užimtumas, švenčiamos visos valstybinės, religinės šventės, minimi gyventojų jubiliejai ir kitos įsimintinos datos.

Pagalbos į namus paslauga naudojasi daugiau nei šimtas Širvintų rajono gyventojų. Asmens namuose teikiamos paslaugos, padedama asmeniui (šeimai) tvarkytis buityje bei dalyvauti visuomenės gyvenime. Šia paslauga gali pasinaudoti senyvo amžiaus ir neįgalūs asmenys, šeimos, laikinai dėl ligos ar kitų priežasčių netekę savarankiškumo.

Integralios socialinės globos ir slaugos paslaugos asmens namuose – tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba. Integrali pagalba asmens namuose teikiama 5 kartus per savaitę iki 4,5 val. per dieną, atsižvelgiant į paslaugų gavėjo sveikatos būklę. Ši paslauga skiriama asmenims su negalia ir senyvo amžiaus asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

Intensyvi krizių įveikimo ir laikinojo apnakvindinimo paslauga teikiama nuo įstaigos įsteigimo pradžios. Šia paslauga pasinaudojo socialinės rizikos šeimos, suaugę asmenys su negalia, kiti asmenys, dėl įvairių priežasčių netekę pastogės. Intensyvi krizių įveikimo ir laikino apnakvindinimo paslauga per 2011- 2016 metus suteikta daugiau nei 90 asmenų ir šeimų.

Nuo 2016 m. lapkričio mėnesio Centras teikia globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems teikimo paslaugas.

Be visų išvardytų paslaugų, Centras teikia ir bendrąsias socialines paslaugas – transporto ir techninės pagalbos priemonių neįgaliesiems užtikrinti. Kiekvienais metais transporto paslaugomis pasinaudoja vis daugiau asmenų, kurie dėl negalios, ligos ar senatvės turi judėjimo problemų ir negali naudotis visuomeniniu ar individualiu transportu.

– Matyt, darbas moterims gana pavojingas, juk kartais pasireiškia socialinės rizikos šeimos narių agresija ar pasipriešinimas. Ką tada daro socialinis darbuotojas?

– Socialiniai darbuotojai su agresija savo darbe susiduria labai dažnai. Eidami į šeimą jaučiasi nesaugiai, tenka bendrauti su agresyviu ar apsvaigusiu nuo alkoholio asmeniu ar šeima. Socialinės rizikos šeimų neigiamos ir agresyvios reakcijos dažnai pasireiškia dėl jų komplikuoto emocinio nestabilumo, nenoro keisti gyvenimo būdą. Didžiausias sunkumas dirbant ir teikiant socialines paslaugas socialinės rizikos šeimoms yra šių šeimų motyvacijos stoka sprendžiant iškilusias problemas. Motyvuoti socialinės rizikos šeimos narius yra labai sunku. Kad būtų saugiau teikti paslaugas agresyviai nusiteikusioms šeimoms, pasitelkiami kolegos-bendradarbiai, šeimose lankomasi su seniūnu, retesniais atvejais – su policijos pareigūnais.

Dabar yra 88 socialinės rizikos šeimos, kuriose auga 181 nepilnametis vaikas. Piktnaudžiavimas alkoholiu yra fiksuojamas 22-ose šeimose, kuriose priklausomybę turi abu tėvai, vienas iš tėvų vartojantis alkoholį – 45 šeimose ir tik 24 šeimos, kuriose alkoholio vartojimas neužfiksuotas. Šie skaičiai byloja socialinių darbuotojų emocinę darbo aplinką ir riziką teikiant socialines paslaugas.

Nuotrauka prisiminimui. Socialinių paslaugų centro darbuotojai prie Kalėdų eglutės.

Nuotrauka prisiminimui. Socialinių paslaugų centro darbuotojai prie Kalėdų eglutės.

– Jūsų kolektyve mažai, o gal ir iš viso nėra vyrų, kaip jums atrodo, kodėl? Gal vyrai mažiau užjaučia savo artimąjį?

– Įstaigoje vyrų, dirbančių socialinį darbą, tikrai nėra. Per visą įstaigos gyvavimą buvo gal vienas atvejis. Ir tikrai nemanau, kad priežastis yra užuojautos artimajam stoka. Greičiausiai čia įtakos turi visai kiti veiksniai. Tiesiog laikomasi nuostatos, kad vyrai labiau įsitrauktų į socialinį darbą, jei būtų didesnis atlyginimas, tokiu būdu jie galėtų užtikrinti savo šeimos gerovę. Kita vertus, didesnį vyrų įtraukimą turėtų lemti jų pačių asmeninė motyvacija, noras dirbti „iš idėjos“, gal savanorystės pagrindu ar kaip papildomą darbą.

– Neprasmingo gyvenimo žmogus pakelti negali. Savižudžių rašteliuose dažnai yra rašoma, jog jie pasitraukia iš gyvenimo, nes gyvenimas nebeteko prasmės. Tada kalti lieka socialiniai darbuotojai. Kokiu būdu socialinis darbuotojas gali užkirsti kelią prievartai šeimoje, savižudybėms? Gal tai yra neįmanoma misija?

– Socialinis darbuotojas siekia padėti žmogui spręsti ne tik materialines, bet ir dvasines problemas. Ir tai socialinio darbuotojo kasdienybė. Jis nuolat susiduria su individualiomis šeimų socialinėmis bėdomis, asmeniniais šeimų rūpesčiais, susijusiais su tarpusavio santykiais tarp suaugusiųjų ar vaikų. Socialinio darbuotojo profesionalumas bene lemiamas faktorius, sprendžiant minėtas problemas. Jo savalaikės įžvalgos ir profesionali reakcija, pagalba pasitelkiant kitų sričių specialistus gali padėti žmogui nepatirti smurto, o emociškai sutrikusiam – atrasti gyvenimo prasmę ir dvasinę ramybę. Tai ne tik socialinio darbuotojo, bet ir šeimos ar asmens artimųjų, visos bendruomenės užduotis. Tik bendras požiūris ir savalaikė pagalba šią misiją padarytų įmanoma.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

3 Atsakymai į “Socialinis darbuotojas – sunki ir pavojinga profesija”

  1. gerai parašė:

    Vertinu pozityvius straipsnius. Ju cia daugiausia , ne taip kaip kitur vien tik purvinimas.

  2. žinau parašė:

    Man regis, gyvenime svarbiausia stengtis nieko neįskaudinti ir guosti nusiminusius. Tai Kristina daryti geba. Ačiū jai.

  3. Anonimas parašė:

    Pagarba Kristinai. Ji labai šauni ir atsakinga.

Comments are closed.

scroll to top