Duobkasys – svarbi ir garbinga profesija

Kai kuriose kapinėse žiemą reikia kasti ir kelias dienas.

Kai kuriose kapinėse duobę žiemą reikia kasti ir kelias dienas.

Daugelis mano, kad kiekvieno mūsų gyvenimo kelio pabaiga – kapinės. Kiti teigia, jog žmogaus gyvenimas kapinėse nesibaigia, o tik prasideda… Kad ir kaip ten būtų, tačiau šiame kelyje viena iš svarbiausių figūrų yra duobkasys. Tokios jau mūsų tradicijos, kad mirusieji yra užkasami motulėje žemėje. Apie nelengvą duobkasio darbą sutiko pasikalbėti Žemųjų Viesų gyventojas Rimas Masiukas.

– Ar didelė Širvintų rajone konkurencija tarp duobkasių?

– Kol kas konkurencijos nejaučiame. Juk mes nesame statybininkai ir kasame toli gražu ne melioracijos griovius ar kokius nors šulinius. Žmonės mato, kaip mes dirbame… Jie patys skambina ir prašo suteikti paslaugą. Mes nesisiūlome. Jeigu atsiras geriau dirbančių už mus, tada gal kreipsis į juos.

– Ar sudėtinga kasti kapo duobę?

– Kapo duobės sienos turi būti lygios, duobę papuošiame eglišakėmis. Padarome nišą gėlėms. Kartais žmonės paprašo duobės šonus apdengti baltu tiuliu. Duobę dažniausiai kasame keturiese. Savaime aišku, kad visi keturi į duobę netelpame. Dviese taip pat galima tik iki kokių septyniasdešimties centimetrų kasti, o paskui vienas kitam pradedi trukdyti, todėl dirbame pakaitomis. Iškastas žemes gražiai sudedame ant tam tikslui ištiesto brezento. Kartais tenka net gėles ant gretimo kapo iškasti, o palaidojus vėl į tą pačią vietą pasodinti.

– Per kiek laiko galima iškasti duobę?

– Labai skirtingai. Priklauso nuo dirvos rūšies. Ten kur smėlis, pavyzdžiui, Pyplių kapinėse, užtenka ir valandos, kur molis – dirbame tris su puse valandos, kai kada ir visas penkias. Be to, negalima lyginti darbo žiemą ir vasarą. Kai kuriose kapinėse žiemą reikia kasti ir kelias dienas. Mums yra pasakyta, kuriai valandai reikia duobę iškasti. Būtent iki tos valandos ir turime trūks plyš prašymą išpildyti. Visai nesvarbu, ar lietus, ar pūga, ar speigas, ar įšalas. O įšalas dabar jau siekia vieną metrą, nes sniego mažai, o šalčiai iki dvidešimties laipsnių.

– Gal yra kokios nors taisyklės užkasant karstą?

– Yra nerašytos taisyklės, kurių mes laikomės. Iš pradžių, kol neužpylėm karsto, beriam smėliuką ar kuo lengvesnę žemę palei šoną, kad nebarškėtų. Grumstų dunksėjimas į karsto dangtį žmonėms sukelia nemalonius pojūčius, o, be to, jie gali pradaužti net ir karsto dangtį. Ir nesvarbu, ar žiemą, ar vasarą, visada taip darom, iš pagarbos mirusiajam. Pabaigoje taip pat pilame lengvą žemę. Ant suformuoto kapo su kastuvo kotu įspaudžiu kryžių, uždegu žvakutes. Geriausiai tinka žvakės mažuose stikliniuose induose, tada vėjas neužgesina liepsnos. Sudedame vainikus, krepšelius su gėlėmis.

– Metrą įšalo įveikti nėra taip paprasta. Kokius instrumentus naudojate?

– Žiemą įšalusią žemę daužome elektriniu plaktuku. Kartais tenka net kelias galvutes pakeisti. Susmulkintą žemę iškasame tradiciniu įrankiu – kastuvu. Vežamės benzininį ir rankinį pjūklus medžio šaknims nupjauti. Naudojame paprastą laužtuvą su kūju bei patobulintą. Prie jo galo pritvirtinam kirvio geležtę. Patobulinimas labai paprastas, tačiau kartais būna labai efektyvus. Praverčia ir kibiras. Juk kartais pasitaiko vandens, kurį reikia išsemti.

– Negi nėra galimybių duobės iškasti su technika?

– Tokių galimybių tikrai nėra. Kapai labai arti vieni kitų. Gal naujose kapinėse ir būtų galima didumą ne kastuvu iškasti, bet kaip atrodys? Iškart matysis vėžės. Tiesa, miestuose kai kur naudoja mažus traktoriukus su nedideliais kaušeliais, tačiau nuo žilos senovės patogiausia „technika“ išlieka kastuvas.

– Ar daug uždirba duobkasys ir ar dažnai tenka kasti duobes?

– Mūsų rajonas nedidelis. Teisybę sakant, kaimuose žmonių kas metai vis mažiau. Greitai nebeliks ką ir laidoti. Kartais tenka ir porą duobių per dieną iškasti. Bet juk toli gražu ne kiekvieną dieną mūsų rajone žmonės miršta. O užmokestis – vidutiniškai apie keturis šimtus litų. Kituose rajonuose siekia ir penkis šimtus, o Vilniuje beveik dvigubai brangiau.

– Kuriose rajono kapinėse dažniausiai dirbate? Kurios Jums vizualiai gražiausios?

– Sunku ir išvardyti: Viesų, Širvintų, Paširvinčio, Musninkų, Čiobiškio, Kiauklių, Bartkuškio, Bagaslaviškio… Galima sakyti, teko padirbėti visose rajono kapinėse. Net Vilniuje… Kadangi mano amžinojo poilsio vieta kada nors bus Viesų kapinėse, tai man jos ir yra gražiausios.

– Jūsų darbo stažas…

– Greitai bus jubiliejus – eina penkiolikti metai.

– Jūs nebijote mirusiųjų? Ar kartais nesilanko jie sapnuose?

– Nebijau. Juk mes mirusiems padedame įsikurti naujoje vietoje. Tai ko jiems ant mūsų pykti? Ir sapnuose nesilanko. Matyt, turi svarbesnių reikalų… Jeigu rimtai, tai reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų.

– Yra tokia nuomonė, jog duobkasiai nuolat jaučia psichologinę įtampą, kuriai sumažinti reikalingas alkoholis…

– Kaip kiti daro, nežinau… Bet mes niekada jokio alkoholio nevartojame. Juk reikia ne tik duobę iškasti, bet ir karstą iki kapavietės atnešti, atsargiai jį į duobę įleisti. Karstai sunkūs, vieną kartą gal kokius tris šimtus kilogramų svėrė. Išgėręs gali ir karstą išmesti, ir į duobę įkristi… Vieną sykį išgersi, antrą kartą… ir žmonės į tave daugiau nesikreips.

– Juk tiesa, kad duobkasys turi turėti gerą sveikatą ir būti ištvermingas?

– Reikia būti užsigrūdinusiam. Reikia ir ištvermės. Anksčiau užkasant karstą duobkasius dažnai pakeisdavo giminės ar pažįstami, o dabar to nebėra. Juk už darbą mokami pinigai. Kai kasi, labai kenčia nugara. Pavargsta ir rankos, bet nugara labiausiai.

– Ar teko laidoti kūdikius? O kaip laidojami kremuoti mirusieji?

– Per visus darbo metus teko kasti duobes net vienuolikai kūdikių. Jausmas būdavo nekoks. Tokios duobės ilgis – šimtas dvidešimt, o plotis – aštuoniasdešimt centimetrų. Kūdikių ir karsteliai mažesni. Teko laidoti mirusiuosius ir po kremavimo. Tokiu atveju urna su pelenais įdedama į medinę dėžę ir tik paskui nuleidžiama į duobę. Iš pradžių leisdavome su virvėmis, tačiau, kadangi dėžė lengva ir visai nedidelė, šis procesas ilgai užsitęsdavo. Vėliau sugalvojome iškasti laiptelius, kuriais nulipus, galima buvo lengvai dėžę su urna pastatyti į reikiamą vietą.

– Gana dažnai susirinkusieji net kapinėse garsiai aptarinėja reikalus, komentuoja duobkasių darbą. Ar Jūsų neerzina panašūs komentarai?

– Manęs nė kiek neerzina, tam nėra laiko. O ir komentarai dažniausiai būna geri, pavyzdžiui: „Pažiūrėk, kaip puikiai vyriokai dirba…“ Būna, kad kartais netekęs kantrybės šurmuliuojančius kunigas ir subara, bet dažniausiai pakanka ir į tą pusę mesto iškalbingo žvilgsnio.

-Ar bijai mirti? Ar pateisini žmones, pakėlusius ranką prieš save? Kokios mirties pats sau norėtum?

– Tai kad dar jokios mirties nenoriu… Šiaip geriausia būtų užmigti ir nebeprabusti. Žinoma, kai ateis tam skirtas laikas. Nesinorėtų ilgai kamuotis ir gulėti lovoje bei užkrauti slaugos rūpesčius artimiesiems. Mirti nebijau. Į mirtį reikėtų pažiūrėti filosofiškai. Žmonės gimsta, žmonės ir miršta. Visi, be jokios išimties. Ir niekas negali papasakoti apie savo jausmus nei gimstant, nei mirštant. Savižudžių visiškai nepateisinu. Ateis laikas – ir taip mirsi. Niekur nepasidėsi. Ar galima kad ir pačią didžiausia problemą palyginti su žmogaus gyvybe?

– Ar būna tokių atvejų, kai nėra kam mirusiojo palydėti į kapus?

– Būna, kai laidojame benamius, valkatas. Nebūna daug žmonių laidojant vienišus žmones iš senelių namų.

– Ar tiesa, kad rusai laidojami „atbulai“ – kojomis į priekį?

– Ne. Laidojame normaliai. Tik sentikius laidoja kitaip. Pagal jų tradicijas mirusiųjų galvos turi būti būtinai atsuktos į rytus.

– Pabaigai turiu būtinai paklausti, kaip manai, ar duobkasio darbas – gerbiamas?

– Į šį klausimą objektyviau galėtų atsakyti pašalinis žmogus. Aš manau, kad duobkasio darbas yra reikalingas. Be šios profesijos žmogus sunkiai išsiverstų. Gal girdėjai prieš porą metų apie duobkasių streiką Niujorke? Dvidešimt tūkstančių mirusiųjų laukė savo valandos, o laidoti nebuvo kam… Taigi, duobkasys – viena iš reikalingiausių profesijų. Tai toks darbas, kuris niekada nesibaigs. Girdėjau, kad po keleto metų kaimuose išnyks mokyklos. Galėsiu priimti į savo brigadą…

– Ačiū už pasiūlymą. Pamąstysiu, jei sveikata leis…

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Foto: lrytas.lt

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

3 Atsakymai į “Duobkasys – svarbi ir garbinga profesija”

  1. tadas parašė:

    fantomasas nieko ne bijo. Jis tik pergyvena,kad sezonas baigesi, ne nori zmones mirsti. . . . . . .

  2. Gražina parašė:

    Sunkus Jūsų darbas, bet Širvintų duobkasiai labai kultūringi, tvarkingi, tyliai dirbantys darbą. Sutvarko tvarkingai gėles, ir žvakes uždega, ir apranga kai kada vienoda. Pagarba jiems. Turėtų pasimokyti didžiųjų miestų duobkasiai

  3. žžžžtakžžž parašė:

    Labai idomiai

Comments are closed.

scroll to top
+