Spalio 1-oji. Už lango – saulė, penkiolika ar net septyniolika laipsnių šilumos, žmonės dar vaikšto lengvais drabužiais, o namuose langai praviri. Kitais metais tą pačią dieną gali būti vos keli laipsniai šilumos, žvarbus vėjas ir visai kitoks šilumos poreikis. Orui šios dvi situacijos – visiškai skirtingos. Tačiau įstatyme šildymo sezonui nustatomos vienodos ribos – nuo spalio 1 dienos iki balandžio 30 dienos.
Būtent čia ir prasideda klausimai. Kiek sprendžiant, kada žmonėms iš tiesų reikia šilumos, turėtų lemti data kalendoriuje, o kiek – tai, kas tuo metu vyksta už lango?
Iki šiol šildymo sezono pradžia ir pabaiga buvo tiesiogiai siejama su faktine lauko oro temperatūra. Galiojo aiški taisyklė: kai tris paras iš eilės vidutinė lauko oro temperatūra būdavo žemesnė nei +10 °C, buvo galima pradėti šildymo sezoną, o kai tris paras iš eilės ji būdavo aukštesnė nei +10 °C – sezoną baigti. Atsižvelgdamas į šį kriterijų ir faktines oro sąlygas, meras potvarkiu galėdavo nustatyti šildymo sezono pradžią arba pabaigą savivaldybėje.
Kitaip tariant, buvo nustatytas konkretus temperatūros kriterijus, tačiau sprendimas buvo priimamas vietoje. Tris paras laikantis šaltesniems orams meras galėjo potvarkiu paskelbti šildymo sezono pradžią, o temperatūrai tris paras iš eilės pakilus virš +10 °C – nustatyti jo pabaigą.
Nuo šių metų spalio 1 dienos pats šildymo sezonas jau apibrėžiamas įstatyme – nuo spalio 1 dienos iki balandžio 30 dienos. Jeigu šaltasis metų laikotarpis peržengia šias ribas, jis taip pat priskiriamas šildymo sezonui. Šaltuoju metų laikotarpiu laikomas metas, kai tris paras iš eilės vidutinė paros lauko temperatūra yra ne aukštesnė kaip +10 °C.
Taigi anksčiau buvo nustatytas temperatūros kriterijus, o pagal faktines oro sąlygas sprendimas dėl konkrečios šildymo sezono pradžios ar pabaigos būdavo įforminamas mero potvarkiu. Dabar bendros šildymo sezono ribos nustatytos pačiame įstatyme.
Tačiau oras įstatymų neskaito.
Vieną rudenį rugsėjo pabaigoje dar gali būti beveik vasariškai šilta. Kitą – jau rugsėjo viduryje kelias paras iš eilės laikosi žema temperatūra. Lygiai tas pats pavasarį: vienais metais balandžio 30-ąją žmonės sėdi lauko kavinėse, kitais – ir gegužės pradžia pasitinka šalnomis.
Todėl šildymo klausimas nėra vien techninė eilutė teisės akte. Už jo – žmonių kasdienybė, jų komfortas ir galiausiai jų pinigai.
Jeigu spalio pradžioje lauke vis dar šilta, saulė prišildo pastatus, o patalpose ir be papildomos šilumos yra komfortiška, visiškai natūraliai kyla klausimas – kam naudoti daugiau šilumos, jeigu tuo metu jos dar nereikia? Šiluma nėra nemokama. Už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę galiausiai sumoka gyventojai.
Tačiau lygiai taip pat gali susiklostyti ir priešinga situacija – orai staiga atšąla, patalpose darosi vėsu, o kalendorius rodo, kad iki įstatyme nustatytos šildymo sezono pradžios dar liko laiko. Tokiu atveju žmogui svarbiausia ne data, o tai, kokia temperatūra yra jo namuose.
Iki šiol temperatūros kriterijus leido sprendimą sieti su realiomis oro sąlygomis: tris paras iš eilės temperatūrai nukritus žemiau nustatytos ribos arba pakilus virš jos, meras galėjo priimti atitinkamą potvarkį dėl šildymo sezono. Dabar bendros jo ribos nustatomos įstatymu visai Lietuvai.
O Lietuva nėra vienas pastatas su vienu termometru prie lango. Tą pačią dieną viename šalies krašte gali būti gerokai šilčiau nei kitame. Skiriasi ir patys daugiabučiai – vieni renovuoti ir šilumą išlaiko ilgai, kituose temperatūra nukrenta vos atvėsus orams.
Todėl esminis klausimas labai paprastas: kiek sprendimo laisvės turėtų likti merui ir savivaldybei, kurie konkrečią situaciją mato vietoje?
Kai šilta, racionalu šilumos neeikvoti. Kai atšąla, racionalu į pasikeitusią situaciją reaguoti. Taisyklės reikalingos, tačiau jos turėtų padėti priimti sprendimus, kurie atitinka realias oro sąlygas ir žmonių poreikius.
Kalendorius gali nustatyti bendras ribas. Tačiau termometras prie daugiabučio lango kartais apie realią situaciją pasako daugiau nei data kalendoriuje.
Užs. Nr. 085.
