Skaitytojai turbūt nesupyks perskaitę, kad dažniausiai girdima nusivylimo politikais priežastis yra ta, kad „visi jie yra vagys“, „į valdžią eina tam, kad prisikimštų kišenes“ ir „pasirūpintų savo bei artimųjų gerove“. Dėl to žmonės nenoriai įsitraukia į rinkimų procesą, netiki, jog gali ką nors pakeisti: „koks tikslas vienus vagis keisti kitais“?
Etikečių klijavimas būdingas bet kuriems rinkimams. Dažnai nesusimąstoma, kad rinkėjų politikams dalijami epitetai galėtų būti prasmingi renkant vykdomąją valdžią, kuri skirsto lėšas, organizuoja paslaugas, atlieka pirkimus, formuoja administracinį aparatą. Tačiau šios srities valdininkija, tiksliau – sistemą formuojančios viršūnės, paprastai yra ne renkamos, o skiriamos. Tuo tarpu Seimo rinkimai, per kuriuos renkame parlamentą, pirmiausia yra įstatymų leidžiamoji valdžia. Ji vagimis kaip ir negalėtų tapti, net jei norėtų. Ką ten per kadenciją pavogsi? Kilogramą ar du A4 formato popieriaus? Tūkstantį kitą parlamentinei veiklai skirtų lėšų? Įdarbinsi patarėja marčią?
Jei ir taip, tai irgi negerai. O ir išrinktieji, tiesiogiai nevaldydami šalies, turi teorinė galimybę priimti tokius įstatymus ir suformuoti tokį vykdomosios valdžios siurblį, kuris smagiai siurbtų kubinius metrus euriukų į nevalstybines kišenes. Todėl yra labai svarbu skaityti partijų politines programas ir įrodymų nereikalaujančias jų aksiomas atskirti nuo įrodymų reikalaujančių teoremų.
Ir išsiaiškinti, kokį ir iš kokių žmonių politinė jėga formuos Vyriausybės aparatą, jei jai būtų patikėta tokia teisė.
Taip pat nepamiršti, ar politikų žodžiai skiriasi nuo jų darbų.
„Transparency international“ Lietuvos skyrius vykdo tokį projektą „Jurgio kepurė“. Kas ketverius metus visuomenei pateikiamas savivaldybių skaidrumo tyrimas. Aiškinamasi ne tik tai, kiek savivaldybės yra skaidrios, bet šis skaidrumo indeksas struktūrizuojamas pagal atskiras sritis. Viena jų – savivaldybėse atliekami pirkimai, dėl ko pas mus dažniausiai ir sulaukiama kaltinimų dėl neskaidrumo, išlaidavimo.
Nesumeluosime pasakę, kad nuo tada, kai valdžią mūsų rajone prarado buvę apsnūdėliai, juos pakeitusi dabartinė valdžia nuolat pirmųjų būdavo kritikuojama dėl tariamo išlaidavimo, neskaidrumo pirkimuose ir kitomis ydomis. Nebuvo paisoma net to, kad išeidami, ilgasėdžiai ateinantiems paliko beveik išnaudotą kreditų limitą, krūvą net neinicijuotų pirmojo būtinumo darbų ir keletą „belekaip“ atliktų projektų. Iki šiol žagsime dėl buvusiųjų pradėtos vandentiekio reformos, kai kur suprojektuotų tinklų be kanalizacijos, iki šiol žmones iš miego žadinančių automobilių, važiuojančių gatvėmis su įdubusiais šulinių dangčiais. Tai galėtų būti geru pavyzdžiu, kodėl prieš dešimtmetį rajonas pribrendo permainoms. Tie kritikai, iš pradžių choru, o paskui jau tik solo partijomis puolę atėjusius, dabar gerokai pritilo. Ir ne tik todėl, kad pagrindinės lakštingalos rinkėjų buvo išvaikytos iš politinio gyvenimo. Dauguma giesmininkų patys įsitikino, kad vykdomi darbai ir oficialus jų įvertinimas paneigia bet kokius teorinius kaltinimus.
Kad ir tie patys „Jurgio kepurės“ vertinimai. Paimkime paskutinį iš jų, atliktą prieš dvejus metus, 2022-aisiais. O jis rodo, kad pirkimų srityje Širvintų rajono savivaldybė pateko tarp tų, kurios įvertintos geriausiai, t. y. dirbančios puikiai. Kas patikės, kad mūsų pirkimuose velnias koją nusilaužtų, jei visuotinai pripažintos tarptautinės organizacijos biuras aiškina, jog čia, Širvintose, viskas nuostabu. Ech, tokius mūsų savivaldybininkus į Vyriausybę, ministerijas, departamentus, kad ten savo požiūriu, patirtimi įvestų tvarką!
O kad tos tvarkos reikia, kad yra dėl ko abejoti, faktų nors vežimu vežk. Pakanka prisiminti skandalus ir pavyzdžius, kai esamos valdžios struktūros sukėlė nemažų abejonių, ar viskas mūsų šalyje atliekama skaidriai. Tai ne tik dabartinės, bet ir praėjusios kadencijos valdančiųjų nuodėmė. Juk būtent dabartiniai opozicionieriai grasinasi vėl ateiti į valdžią ir parodyti, kaip prieš ketverius metus juos pakeitusiems, kaip reikia tvarkytis.
Parodyti jie tikrai turi ką. Šiomis dienomis portalas tv3.lt nepatingėjo ir suskaičiavo jei ne visas, tai labiausiai anuomet pagarsėjusias, o dabar primirštas prie valdžios lovio šaukštu besidarbavusių skvernelininkų nuodėmes. Kad ir tokio buvusio milicininko Algirdo Stončaičio, Širvintų rajone mums besišypsančio su Sauliumi Skverneliu, kuriam būnant premjeru ponas Stončaitis darbavosi Vyriausybės kancleriu. Na, tokiu svarbiausiu ūkvedžiu, galinčiu parodyti, kaip ūkiškai reikia tvarkytis valstybėje. Kaip rašo tv3.lt, būtent eidamas šias pareigas A. Stončaitis susidūrė ir su tikriausiai didžiausiais savo politinės karjeros skandalais.
„Bene labiausiai A. Stončaitis įklimpo tada, kai jo nurodymu 2019 m. slaptai renovuotas ekspremjero S. Skvernelio kabinetas. Apie tai pirmasis pranešęs 15min.lt skelbė, kad kabineto remonto išlaidos siekė daugiau nei 700 tūkst. eurų, iš jų baldai kainavo 208 tūkst. eurų. remonto ir baldų pirkimo išlaidas apmokėjo Vadovybės apsaugos departamentas (VAD). Be to, tvirtinta, kad remonto projektas su Kultūros paveldu departamentu suderintas atbuline data jau atlikus visus remonto darbus. Išslaptintoje baldų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad posėdžių stalas atsiėjo 20,2 tūkst. eurų, darbo stalas – 19,8 tūkst. eurų, lankytojo sofa – 7,2 tūkst. eurų, baras-komoda – 1,4 tūkst. eurų, pakabinamas šviestuvas virš posėdžių stalo – 4,3 tūkst. eurų ir t.t. Kilus klausimams dėl kokių priežasčių buvo įslaptinta kabineto renovacijos kaina, teigta, kad remonto darbai ir visi baldų pirkimai buvo susiję su žvalgybinio pobūdžio veikla. Tiek VAD, tiek buvęs Vyriausybės kancleris A. Stončaitis tuo metu atsakomybės už premjero kabineto renovaciją neprisiėmė ir teigė, kad kanceliarija ne prie ko,“ – prisimena tv3.lt.
Sutikite, kad premjero kabinetui išleisti daugiau kaip 700 tūkst. eurų parodo ne tik premjero ir jo politinės aplinkos išlaidumą, bet ir dvasinį tuštumą. Galbūt auksu inkrustuoto ir galimai drožinėto darbo stalo už 19,8 tūkst. eurų (beveik už 70 tūkst. litų, jei kam toks palyginimas dar daro įspūdį) galėtų pavydėti ir pagarsėjusiame Maskvos Rubliovkos mikrorajone gyvenantis oligarchas. Jis, ko gero, neatsisakytų ir palyginti neprasto naudoto automobilio vertę atitinkančio pakabinamo šviestuvo virš posėdžių stalo, kurio kaina tuo metu prilygo vidutiniam dvejų metų (!) atlyginimui Lietuvoje.
Pats buvęs ir, kaip aiškina, būsimasis premjeras Saulius Skvernelis dar gyvas atmintyje dėl savo prielankumo lenkų naftos milžinei „Orlen“. „Orlen“ laimėjo ne vieną milijoninį valstybinį konkursą, kurio sąlygos buvo pakeistos taip, kad tiktų lenkų įmonei. Tiesa, S. Skvernelis tai kategoriškai neigė. Tačiau, įtarimų, kad S. Skvernelis prisidėjo prie „Orlen“ sėkmės, vis daugėjo. Po naudingų įmonei sprendimų, „Orlen Lietuva“ parėmė ir šalies krepšinio klubus – Vilniaus „Rytą“ ir Panevėžio „Lietkabelį“, kurių vadovai esą turėjo gana glaudžius ryšius su S. Skverneliu. O 2020 m. S. Skvernelio žmona Silvija Skvernelė įsidarbino „Orlen“ priklausančiame degalinių tinkle,“ – rašo tv3.lt ir pakartoja chrestomatine tapusią istoriją apie asfaltuotą gatvę palei Skvernelio namus. Vėl gi „tik keistas sutapimas“, kad tie buvusio premjero namai stovi Tomaševskio klano tada valdytoje Vilniaus rajono savivaldybėje, o tuometinis lėšų skyrusios Susisiekimo miniserijos vadovas – lenkų politinės partijos deleguotas J. Narkevič.
Ir tokie ne vieno rinkėjo akyse švaistūnų etalonais galintys tapti politikai vėl pasirengę formuoti Vyriausybę. Žinant jų patirtį ir įdirbį, galime tik įsivaizduoti, kokie remontai užvirtų premjero kabinete, kad ten būtų išvėdintas užsistovėjęs konservatorių raugas. Na, o prisimenant apie infliaciją ir visa ko pabrangimą, 700 tūkst. eurų šįkart, ko gero, pakaktų tik šviestuvui.
Gal „Transparency international“ derėtų atlikti ne tik savivaldybių ir viešojo sektoriaus, bet ir Vyriausybės, ministerijų ir atskirų ministrų skaidrumo tyrimą?
Gintaras Bielskis
