Kaip rajono valdžia maitina svetimą kariuomenę…

Įsileidusi svetimą įmonę, Savivaldybė dosniai peni „šiukšlininkų“ verslą...

Šiais metais turėjo baigtis sutartis su komunalinių atliekų (šiukšlių) tvarkymo (išvežimo) įmone „Ecoservice“ (toliau – „Eco“). Šiuo straipsniu norėčiau iš arčiau pažvelgti į kai kuriuos įvykius, kurie liečia mūsų rajoną ir visus mus.

Savivaldybė nepanoro būti garantu savai įmonei

Pastaruoju metu spaudoje, televizijoje buvo skirta daug laiko diskusijoms apie komunalinių atliekų tvarkymą. Jų infrastruktūra Lietuvoje sukurta ir kuriama naudojant Europos Sąjungos (ES) ir valstybės lėšas. Buvo pateiktos įstatymo pataisos, kad šis procesas gali priklausyti tik savivaldybėms, taigi atliekų tvarkymas negali būti nei parduotas, nei privatizuotas ar kita turima forma perleistas privačiai nuosavybei. Tačiau gali būti rengiami konkursai atliekų tvarkymo paslaugai suteikti.

Kyla klausimas, ar šį konkursą reikėjo rengti mūsų rajone? Gal tiesiog būtų pakakę pratęsti sutartį su anksčiau atliekas tvarkiusiu Širvintų komunaliniu ūkiu ir toliau patiems tvarkytis savo rajone.

Šios paslaugos kainodarą ir metodiką nustato Vyriausybė, Aplinkos apsaugos ministerija, bet galutinę kainą – savivaldybė. Daugelyje rajonų šias paslaugas teikia savivaldybės įmonės, pavyzdžiui – Molėtuose, Anykščiuose, iš dalies – Vilniuje, Šalčininkuose ir kitur. Neseniai nuskambėjęs skandalas dėl Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro rengto konkurso Atliekų tvarkymo-rūšiavimo centro statybai ir tolesnei 20 metų eksploatacijai (tam numatyta 120 mln. litų) atkreipė visuomenės dėmesį į šias paslaugas teikiančias įmones ir tai, kas stovi už jų. Pasirodo, kad tai labai pelningas, užsienyje net įvardijamas kaip mafijos verslas, užtat ir verslininkams yra dėl ko draskytis.

2008-2009 metais tuometinė rajono valdžia, kuriai vadovavo meras K. Pakalnis ir Savivaldybės administracijos direktorius P. Kamienas, nusprendė surengti konkursą atliekų tvarkymo paslaugoms teikti, ir tai buvo didelis akibrokštas Širvintų komunaliniam ūkiui. Atrodo, neblogai jis tvarkėsi, įmonė dirbo pelningai (2008 metais per aštuonis mėnesius gauta 360 tūkst. litų pajamų), jos darbu gyventojai buvo patenkinti, o kaina už paslaugą – 3,7 Lt vienam gyventojui per mėnesį – prieinama.

Tačiau ES reikalavimai palietė ir komunalininkus, nes tvarkytis reikia ne tik mieste, bet ir rajone. Tam, kad įmonė sėkmingai tęstų šią veiklą, reikėjo papildomų investicijų, kurios turėjo siekti apie 1,6 mln. litų. Tam, kad būtų gauta lėšų, reikėjo Savivaldybės garanto, nes mažas Širvintų komunalinio ūkio įstatinis kapitalas vieniems neleido to padaryti.

Bet Savivaldybė, kaip matome, nenorėjo tokio konkurso, kad jame galėtų dalyvauti Širvintų komunalinis ūkis. Noras parduot, išnuomot pasirodė didesnis už rūpinimąsi savo rajono gerove ir tvarka. Net jeigu ir būtų buvęs iš šalies primygtinis reikalavimas rengti tokį konkursą, juk reikėjo visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengtis, kad jį laimėtų rajono įmonė, ir taip garantuoti darbo vietas, užimtumą, socialines garantijas, vystyti paslaugų plėtrą. Toks problemos sprendimas būtų suteikęs daug pagarbos vietos Savivaldybei.

O gal jau tuometinis meras K. Pakalnis ir negalėjo kitaip pasielgti, juk jis labai greitai atsidūrė vienoje partijoje su A. Zuoku, siejamu su „Rubicon“ (dabar – „Icor“) grupe, kuriai priklauso ir mūsų linksniuojama „Eco“. Gal viskas buvo numatyta ir sutarta iš anksto?

Pasiskolinti 1,6 mln. litų būtų sugrįžę pelnu

Iš pokalbių su praėjusios kadencijos rajono tarybos nariais sužinojau, kad nebuvo pasitelkti jokie skaičiavimai, kiek ši paslauga kainuotų gyventojams, pigtų ji ar brangtų, kiek darbo vietų išsaugotume ar prarastume, kada grįžtų investicijos, ar turėtų naudos rajono biudžetas… Atlikti tokią studiją lyg ir turėjęs rajono ekologas, bet tai neva nebuvę padaryta. Jeigu būtų, gal ir verdiktas būtų buvęs kitoks. Tačiau … sutartis buvo pasirašyta.

Pamėginkime patys „pastudijuoti“. Taigi – 1,6 mln. litų paskola 5 metams. Kasmet bankui kartu su palūkanomis reikėtų grąžinti apie 380 tūkst. litų. Jei Širvintų komunalinis ūkis gautų tokias pat pajamas, kurias „išsiveža“ „Eco“ (mano žiniomis, per metus rajono gyventojai, įmonės, įstaigos ir Savivaldybė už paslaugas sumoka apie 1,5 mln. litų), tai tokią paskolą grąžinti būtų visai realu. Vadinasi, ateityje būtų buvę galima ne tik tikėtis pelno, bet ir plėtoti paslaugas.

Už 1,6 mln. litų Širvintų komunaliniam ūkiui to meto kainomis būtų reikėję įsigyti naują 26 t krovumo (arba 20 kub. m), šiukliavežę, kainuojančią 650-680 tūkst. litų, naują 16 t krovumo (arba 12 kub. m) pakaitinę šiukšliavežę kaimo vietovei, kainuojančią 180 tūkst. litų, naudotą asenizacijos mašiną skystosioms atliekoms išvežti, kainuojančią 100-120 tūkst. litų, naudotą mašiną stambiagabaritėms atliekoms išvežti, kainuojančią 100 tūkst. litų, šešis 2-6 tūkst. litų kainuojančius 3, 5, 10 tonų konteinerius pastarajai mašinai (visiems konteineriams būtų pakakę 24 tūkst. litų), naudotą mašiną rūšiuotoms antrinėms žaliavoms (popieriui, stiklui, plastmasei) su strėle už 120 tūkst. litų ir gyventojams bei įstaigoms, įmonėms skirtų 0,12, 0,77 ir 1,13 kub. m talpos konteinerių (už 337 tūkst. litų).

Skaičiai, kuriais ką tik disponavau, anuomet buvo pateikti oficialiai, tik sėdintys valdžioje jiems buvo kurti. Viską sudėjęs gavau 1 mln. 511 tūkst. litų. Likusi pasiskolinta suma galėjo būti panaudota pagal poreikius kompiuterinei technikai nupirkti, atlyginimams, iki atsiras įplaukų, ir pan.

Per trejus metus iš biudžeto į šiukšlyną – daugiau nei 600 tūkst. litų!

Neatsitiktinai užsiminiau, kad „Eco“ iš rajono paslaugų pavidalu per metus gali išvežti apie 1,5 mln. litų. Žinovai užsimena, kad šie skaičiai gali būti ir didesni. Domėdamasis šia problema sužinojau, kad per 2010 metus „Eco“ už suteiktas paslaugas iš Savivaldybės biudžeto buvo sumokėta 282 tūkst. litų (su 80,2 tūkst. litų kreditiniu įsiskolinimu). 2011 metais sumokėta 166,8 tūkst. litų, 2012 metais – 160,4 tūkst. litų. Sako, ir tai dar buvę ne visi pinigai, Savivaldybės sumokėti už paslaugas. Galbūt, bet šįkart pasitenkinkime tuo, ką žinome. Nesunku suskaičiuoti, kad per trejus metus iš biudžeto „į šiukšlyną išvažiavo“ mažiausiai 609,7 tūkst. litų. Juk įspūdinga suma, ar ne?!

Tai, kad atliekų tvarkytojui gyventojai ir įmonės – ne vienintelis pajamų šaltinis, leidžia spėti faktas, jog gaunama papildomų pajamų už perdirbimui tinkamas išrūšiuotas atliekas. Pavyzdžiui, per 2012 metus iš rajono išvežta 3167 tonos mišriųjų atliekų, 56,18 tonos didžiųjų atliekų, taip pat 174 tonos antrinių žaliavų, tarp kurių – 3,5 tonos popieriaus, 94 tonos stiklo, 44 tonos plastiko. Šie skaičiai – ne iš lubų, o iš Administracijos direktorės Elenos Davidavičienės metinės ataskaitos.

Jei su valdžios garantu būtų dirbusi vietos įmonė, manau, dalis tų pinigų tikrai liktų rajono biudžete. O dabar visa tai atiduodame svetimiems. Ir kaip čia neprisiminti žinomo posakio, kad „tie, kurie nenori maitinti savos kariuomenės, maitina svetimą“!

Praleista proga nutraukti rajonui nenaudingą sutartį

Kaip jau rašiau, Širvintų komunalis ūkis negalėjo dalyvauti konkurse, nes neturėjo technikos, apyvartinių lėšų, negalėjo gauti paskolos, o Savivaldybės klerkai atsisakė minties būti garantu. Buvo visai nesvarbu, kad Savivaldybė turi 100 procentų įmonės akcijų ir yra vienintelė valdytoja. Ne paslaptis, kad tokie konkursai ir juos laiminčios įmonės praktiškai nesusiduria su finansiniais sunkumais arba nuostoliais. Šiuo atveju, sutartys su gyventojais (91 proc. sutarčių!) garantuotų savalaikį atsiskaitymą su banku. Bet valdžios palaiminimo mūsų Komunalinis ūkis taip ir nesulaukė.

Galbūt netekome darbo vietų (Širvintose tai – labai aktualu), įplaukų į rajono biudžetą (atskaičiavus mokesčius), galimybės patiems reguliuoti surinkimo tvarką, išvežimo kainas, taip pat galimybės plėsti paslaugas.

Nepatvirtintais duomenimis, tąsyk paskelbto konkurso pirmajame etape neatsirado nė vienos įmonės, ir tik antrajame dalyvavo „Vilniaus švara“ su 4 Lt paslaugos kaina ir „Eco“ su 6 litų paslaugos kaina. Suprantama, kad konkursą turėjo laimėti „Vilniaus švara“, tačiau nežinia, dėl kokių priežasčių ji paskui pasitraukė ir nugalėtoja buvo paskelbta „Eco“, pasiūliusi didesnę paslaugos kainą. Gal tuometinė valdžia turėjo ir gerų minčių rengdama konkursą, bet mums, „mirtingiesiems“, to žinoti nevalia.

Šiais metais vėl susidūrėme su ta pačia problema, nes atėjo laikas valdžiai nutraukti arba pratęsti su „Eco“ sudarytą sutartį. Nauja valdžia, nauji veidai postuose… Maniau, galbūt keisis požiūris, bet…

Domėdamasis atliekų surinkimo problemomis ir sutarties likimu, kalbėjausi su kai kuriais vadovais – su meru V. Jasiukevičiumi ir Administracijos direktore E. Davidavičiene. Jiems nepateikiau jokių argumentų ar skaičiavimų, tiesiog pasidomėjau jų nuomonės apie šią sutartį. Iš atsakymų supratau, kad sutartis tikriausiai nebus nutraukta, nors buvo puikus šansas tai padaryti. Norėdamas išgirsti diskusijas šia tema, bandžiau patekti į valdančiosios koalicijos posėdžius, bet pavyko tik iš dalies, nors pats priklausau vienai partijai, esančiai valdančiojoje rajono koalicijoje. Kadangi esu dar ir Širvintų bendruomenės narys, o jos buvau įpareigotas tuo domėtis, pagaliau iš antro karto buvau įleistas, tačiau tik tada, kai pacitavau Vietos savivaldos reglamentą.

Tame pasitarime dėl atliekų surinkimo ateities nieko naujo neišgirdau, nes atvykęs „Eco“ direktorius kalbėjo apie planus, pristatė įmonės naujoves ir apibendrino naujus planus bei užduotis.

Manau, galutinis sprendimas dėl sutarties valdančiųjų buvo padarytas jau iki tol.

Molėtiškiai „neparsidavė“, taigi – klesti

Prieš mūsų valdžiai priimant lemtingą sprendimą nuvykau pasidomėti, kaip tvarkomos atliekos pas kaimynus molėtiškius. Jie turi Savivaldybei priklausančią įmonę „Molėtų švara“. Molėtų valdžia neskubėjo skelbti konkursų, o pratęsė sutartį su rajono komunalininkų įmone, ir ši kuo puikiausiai tvarkosi. Įmonėje dirba (kartu su butų tarnyba) net 58 žmonės, kai pas mus – vos 16-18. Pajamos per metus siekia apie 3 mln. litų (dėl atliekų surinkimo sudaryta 61 proc. sutarčių su gyventojais, o šių rajone yra apie 20 tūkst.), per mėnesį mokestinis fondas sudaro 80-90 tūkst. litų. Komunalininkai patys išlaiko save, yra susipirkę techniką ir tvarkosi savo kieme.

Geras šis pavyzdys, sakyčiau – užkrečiantis. Tačiau mūsų rajone galima užsikrėsti tik liga, o ne gerais pavyzdžiais. Teko susitikti su keliais tarybos nariais, kurie tikrai suprato šio klausimo svarbą ir tikrai manė, kad sutartis ydinga, ją reikia nutraukti ir skelbti naują konkursą (būtų didelė laimė, jeigu ją laimėtų Širvintų komunalinis ūkis!). Tačiau nereikėjo nei opozicijos, nei kitaip manančių tarybos narių nuomonės – rajono vadovų sprendimu sutartis buvo pratęsta dar iki 2 metų.

Tai va, kaip rajono valdžia moka „tvarkytis“. Priminsiu viešą paslaptį, kad mes esame valstybės išlaikytiniai. Mano žiniomis, rajono biudžetas siekia 38 mln. litų, o mokesčių pavidalu surenkame tik 16-17 mln. litų. Gera gyventi kitų sąskaita, ar ne? Ir taip kartais nemotyvuotais sprendimais nepagalvojame, kad parduodame vištą, kuri deda auksinius kiaušinius ir galėtų juos ilgai mums dėti. Tik štai sėdintiems valdžioje tie kiaušiniai nerūpi, turi savo, ir to užtenka!

Gediminas Ragauskas