Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama miesto rekonstrukcijai ir naujoms statyboms, prabilta apie centrinės miesto aikštės viziją, tačiau bent kol kas atskiro žvilgsnio nenusipelnė centrinė miesto gatvė. Tuoj bus dešimtmetis, kai rekonstruota centrine laikytina I. Šeiniaus gatvė, tačiau gatvę supančių erdvių ir joje esančių pastatų pertvarka mažai tepajudėjo. Kibirkštėlių esama. Renovuotas vienas iš gatvės gale stovinčių senųjų daugiabučių, šįmet buvo suformuota poilsio zona tarp Savialdybės pastato ir I. Šeiniaus gatvės daugiabučių kiemų, pagal vieną iš centrinės aikštės vizijų, galima viešoji erdvė įsilietų ir į šią gatvę. Bet lyg paminklai sovietmečiui stūksantys senieji daugiabučiai, kurie galbūt galėtų tapti vienu iš skiriamųjų miesto ženklų, savo valandos dar tik laukia.
Aplinkos ministerijos duomenimis, Širvintų rajonas yra parengęs 10 būsto renovacijos investicinių projektų, iš kurių 1 yra baigtas. Taip pat pateiktos 3 paraiškos. Tik visa tai Igno Šeiniaus gatvės tikrai nepakeis.
Dar 1957 metais Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas pažadėjo, kad netrukus kiekviena šeima bus aprūpinta atskiru butu. Įgyvendinti šiai svajonei buvo paskelbta standartinių daugiabučių su mažais 1 ar 2 kambarių butais programa.
Net jei I. Šeiniaus gatvėje stūksantys daugiabučiai nėra šios programos vaisius, jie daugmaž atitinka pagrindines „chruščiovinės“ statybos normas: 9 kv. m gyvenamojo ploto vienam gyventojui, ne daugiau kaip 6 kv. m ploto virtuvė, vos pusketvirto kvadratinio metro ploto bendra vonios ir tualeto patalpa. Dar pridėkime lyg kokius kregždžių lizdus vėjų gairinamas balkonų aikšteles, siauras laiptines, balandžių apgyventas palėpes, prastai veikiančią ventiliaciją, šių dienų poreikio nebetenkinančią elektros instaliaciją.
Daugumai sovietmečiu statytų daugiabučių buvo numatytas 50 metų eksploatavimo laikotarpis. Apie tai, kas bus šiai „garantijai“ pasibaigus, niekas negalvojo, nes tikėjo, kad tada žmonės gyvens komunizme ir tokių problemų tiesiog nebus.
Disertaciją apie sovietinius daugiabučius parašęs architektas bei knygų leidėjas iš Vokietijos Philippas Meuseris linkęs dar labiau susiaurinti „chruščiovinės garantijos“ sampratą. Jis tvirtina, kad dauguma vadinamųjų „chruščiovkių“ statyti 25-30-čiai metų, ir niekas net neketino jų remontuoti. Jo manymu, būtent tokius daugiabučius labiau apsimoka nugriauti, negu investuoti į žemos kokybės pastato renovaciją.
Jam tarsi pritaria Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius dr. Juozas Valivonis, kuris sako, kad atskiruose to meto pastatuose jau gali būti pažeidimų, todėl labai svarbu prieš daugiabučių renovaciją ištirti kiekvieno namo laikančiąsias konstrukcijas. „Juk kokybiška renovacija yra ne tik namo apšiltinimas ir langų pakeitimas. Pirmiausia ir reikėtų pradėti tvarkyti tuos pastatus, kurie turi konstrukcijų pažeidimų ir yra energetiškai neefektyvūs“, – pataria profesorius.
Kasmet pranešama apie atvejus, kai yrančios senų namų konstrukcijos sužaloja ar mirtinai traumuoja žmones. Štai prieš trejus metus Vilniuje, Panerių gatvėje, nukritęs balkonas pražudė jame buvusią senolę. Praėjusią savaitę pranešta, kad tame pat name jau pradėjo kristi plytos…
Minėtas VGTU profesorius mano, kad didžiausias efektas būtų pasiektas, jei renovacija vyktų kvartalais, kad kartu būtų kokybiškai sutvarkyti ne tik pastatai, bet ir visa infrastruktūra. Prieš modernizuojant daugiabutį, reikia jį ištirti. Užlopius pažeidimus, jų nebesimato, tačiau vėliau problemos vis tiek išlenda. Tai tik pagrindinės profesoriaus mintys.
Šiems profesionalų pastebėjimams pritarė garsus architektas ir visuomenininkas Algirdas Kaušpėdas, prieš dvejus metus „Verslo žinioms“ irgi pareiškęs, kad senus daugiabučius reikia ne renovuoti, o nugriauti ir jų vietoje pastatyti naujus.
Ne vienas pastebi, kad bene pati silpniausia renovacijos proceso vieta dažnai būna ta, kad pastatą ir jame esančius būstus pavertus ekonomiškais, gyvenimo kokybė iš esmės nepasikeičia – žmonės ir toliau spaudžiasi ankštuose butuose, naudojasi mažomis virtuvėmis ar sanitarinėmis patalpomis. Nekalbama jau apie tai, kad dažna renovacija nepajėgi žmonių gyvenimą padaryti šviesesnį vien jau todėl, kad dar sovietiniai architektai suprojektavo konstrukcijas laikančias sienas su mažais langais. Prie Gagarino skrydį į kosmosą menančio daugiabučio jokia renovacija nesukurs erdvesnio kiemo, talpesnės parkavimo aikštelės. To, kas žmogui ne mažiau svarbu.
Štai ir kyla mintis, ar nebuvo įžvalgus Jonas Pinskus, drąsiai pasiūlęs tai, ko negali kiti: šiandien kiek neįtikėtinai skambantį, daug diskusijų sukėlusį Lazdynų mikrorajono atnaujinimo planą? Anot politiko, senus namus reikia ne renovuoti, t. y. apvilkti šiltais, bet brangiais kailiniais, o griauti ir jų vietoje statyti naujus. Statyti pagal šių dienų poreikius, pertvarkyti ir infrastruktūrą. Statant modernius, aukštesnės statybos namus, gyventojai mainais gautų šiuolaikiškus būstus, erdvesnius kiemus, talpesnes automobilių parkavimo aikšteles, poilsio ir vaikų žaidimo zonas.
Jonas Pinskus kalbėjo apie Lazdynų daugiabučius, tačiau ir be atskirų komentarų aišku, kad, pavykus įgyvendinti tokį sumanymą ir sutvarkius įstatymų bazę, tai galiotų visai Lietuvai. Deja, apie paprastus tų namų gyventojus negalvojančių ir idėjų stokojančių politinių oponentų dabar kritikuojamas variantas ateityje galėtų būti atspirties taškas ir svarstant Širvintų miesto centrinės gatvės viziją. Manau, kada nors ta valanda vis tiek išmuš. Ką tada pasirinksime: brangiais „kailiniais“ aprengtas dar labiau sukiužusias „chruščiovkes“, ar šiuolaikiškus namus, kurių butuose ir jiems pritaikytose mansardose įsikurs jaunos šeimos, kurių pirmuosiuose aukštuose į centrinę miesto gatvę žvelgs biurų, parduotuvių, kirpyklų, ledainių, dailės studijų langai? Juk ne visada pagal gyvenimo kokybę būsime paskutiniai Europos Sąjungoje.
Petras Darbelis
