Igno Šeiniaus viešoji biblioteka tęsia rudens renginių ciklą rajono skaitytojams. Jų metu vaikams ir suaugusiesiems prisistato pamėgtų knygų kūrėjai – rašytojai, iliustratoriai, leidėjai, taip pat kūrybą skaitantys aktoriai. Renginiai vyko bibliotekai organizuojant projektus „Kūrybos ir saviraiškos keliu“, „Kūrybinės pajautos patyriminės dirbtuvės su vaikų knygų kūrėjais“, „Bibliotekos erdvė kultūriniam pažinimui, saviraiškai ir kūrybai“, kuriuos finansuoja Lietuvos Kultūros taryba ir Širvintų rajono savivaldybė.
Spalio 13 d. Širvintose viešėjo rašytoja, vertėja Liudmila Petkevičiūtė. Tai gerai visų žinomo rašytojo Vytauto Petkevičiaus duktė, kurio žinomiausius kūrinius „Kodėlčius“ ir „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ daugelis skaitė vaikystėje. Liudmila Petkevičiūtė taip pat rašo ir leidžia vaikiškas knygas savo leidykloje „Lieparas“.
„Esu tas Kodėlčius, kurį mano tėtukas, rašytojas Vytautas Petkevičius, aprašė savo knygoje „Kodėlčius“ (1974). Taigi visą gyvenimą gyvenu, kaip ir dera Kodėlčiui – mokausi, domiuosi, domiuosi ir mokausi… Ir labai daug klausinėju – po truputį ir dažnai klausausi,“ – sako Liudmila Petkevičiūtė.
Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje rašytoja nuoširdžiai bendravo su Širvintų pradinės mokyklos 3d klasės mokiniais ir mokytoja Zita Vilkeliene. Trečiokai buvo labai susikaupę, linksmi ir žaismingi. Liudmila Petkevičiūtė pristatė savo ir tėčio kūrybą, atsakinėjo į užduodamus klausimus.
Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje su rašytoja susitiko 5 klasių mokiniais, kuriuos lietuvių kalbos moko mokytojas Romas Zibalas. Rašytoja pasakojo apie mūsų tautos kalbos svarbą, minė mįsles, kalbėjo apie patarles. Rašytoja pasakojo kodėl pati ėmė kurti knygas. O kurti pradėjo tam, kad žmonės nepamirštų gražiosios, skambiosios nuostabiosios lietuvių kalbos.
Rašytoja mokiniams pasakojo ne tik apie savo ir tėčio kūrybą, kalbos svarbą, ji taip pat sakė, kad Lietuvių kalbos žodynas yra didžiausias visame pasaulyje, tautosakos rinkiniai – irgi vieni iš didžiausių. „O kodėl mūsų kalba nyksta?“, – susitikime mokinių klausė Liudmila Petkvičiūtė. Deja atsakyti į klausimą buvo sunku. Atsakymas paprastas: vaikai nei žodynų, nei žinynų, nei tautosakos rinkinių neskaito.
Tad norint, kad vaikai kalbėtų gražia lietuvių kalba be teršalų ir svetimybių, kad nepamirštų daugybės kuo skambiausių, raiškiausių ir tiksliausių žodžių, reikia tuos kalbos perlus ir deimantus mažiesiems paduoti laiku.
Susitikime netrūko labai šiltų akimirkų. Mokiniai turėjo progą pamatyti tikrą, gyvą mokytojo ir mokinio stiprų ryšį (anuomet dėstytojos ir studento), nes Liudmila Petkevičiūtė kadaise mokė mokytoją Romą Zibalą lotynų kalbos, antikinės literatūros ir kitų dalykų.
Nuoširdžiai dėkojame Širvintų pradinei mokyklai ir Širvintų „Atžalyno“ progimnazijai bei pedagogams už gražų bendradarbiavimą.
Ugnė Trumpickaitė
Bibliotekininkė
Autorės nuotr.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite spalio 22 d. laikraščio numeryje.
