Eglė pasirengusi visus maloniai priimti į savo rojaus kampelį.
Tęsdami temą apie talentingus žmones mūsų krašte, šį kartą kalbinsime moterį, kuri gyvena Vilniuje, tačiau yra glaudžiai susijusi su Širvintų rajonu. Bene kiekvieną vasaros sezoną Eglė Abariūnienė praleidžia nuosavoje sodyboje „Širvių slėnis“, įsikūrusioje netoli Vileikiškių kaimo. Šis kampelis yra mylimiausias moters „kūrinys“, apie kurio ateities vizijas Eglės galvoje mintys sukasi nuo ryto iki vakaro. Kiekvieną dieną sodyboje atsiranda daugybė darbų, su kuriais nėra lengva susidoroti, ir, ne gana to, nuolatos iškyla vienokių ar kitokių problemų, pakišančių koją sklandžiam darbui. Sunku tokiomis situacijomis save suimti į rankas ir žengti žingsnį pirmyn, tačiau Eglės įkvėpimo šaltinis – šeima, didžiulė meilė darbui bei meno dirbiniams. Būtent meninių darbų kūrimas moteriai suteikia jėgų. Tai lyg atgaivos eliksyras, kuris išlaisvina ne tik mintis, bet ir sielą.
– Turbūt ne kartą jau sakiau ir dar pasikartosiu, kad, atvykus į šią jūsų ramybės oazę, – sunku išvykti. Nuo pirmų žingsnių matyti, jog viskas ant šios žemės iškilo su didžiule meile. Tad būtų smalsu sužinoti viską nuo pat pradžių. Kodėl pasirinkote būtent šią vietą Širvintų rajone ir kokia istorija to, ką dabar matome?
„Raganų buveinės“ namelio durys, kurias, kaip ir visa kita, išmargino pati Eglė.
– Istorija iš tiesų yra graži ir ilga, tačiau pabandysiu paminėti tik pagrindinius akcentus. Širvintos nėra nei mano, nei mano tėvų kraštas, nes jie yra kilę iš Švenčionių. Mano vestuvės kažkodėl vyko Širvintose, mergaitę taip pat čia teko gimdyti, kadangi Vilniaus ligoninė buvo uždaryta. Tad šis kraštas jau nuo tada buvo lyg likimo „pamėtėtas“.
Nuo mažens jaučiau didžiulę trauką upėms, ežerams ir kitiems vandens telkiniams, bet niekada neturėjome to arti namų. Nusprendėme įsigyti mažą žemės sklypą, kuriame būtų bent koks vandens telkinio kraštelis. Ir būtent šioje vietoje per aukštą, nešienautą žolę pamatėme mažą kraštelį upės. Kaip dabar pamenu, buvo gegužės mėnuo, upė spindėjo fantastiškai, ir tuomet supratau, kad tai yra mano.
Kainos tuo metu buvo nedidelės, tad sugebėjau šią žemę įpirkti, tik dar nežinojau, ką su ja daryti. Visų pirma bandėme primityviausia technika įdirbinėti, nes dar nebuvo žoliapjovių, naujausių trimerių ir panašiai. Neslėpsiu, sekėsi tikrai sunkiai, bet vargais negalais pasistatėme pirmąjį namelį, kuriame pradėjome kurtis galvodami tik apie save, tačiau vieną 2012 metų dieną upe baidarėmis plaukė didžiulė grupė Santariškių ligoninės medikų ir atbėgo iki manęs prašydami nakvynės. Kadangi man patinka bendrauti su žmonėmis, semtis iš jų naujų idėjų – sutikau juos priimti. Ši grupelė man paliko už nakvynę 100 litų, kurių nenorėjau priimti, bet jie primygtinai reikalavo. Tai buvo pirmieji mano uždirbti pinigai, ir tuomet pamaniau – kodėl gi ne? Kodėl gi „neauginti“ ant šios žemės daugiau pastatų, kuriuose galėtų apsistoti grupės žmonių? Tad suskubau vykdyti derybas su baidarių verslo atstovais ir aktyviai plėstis. Gelbėjo tai, kad ši vieta strategiškai yra patogi, nes arti Vilnius, Kaunas, žinoma, upė bei graži teritorija. Pačioje pradžioje buvo vien tik „kruvinos“ investicijos, jokio įdirbio ir tik minusas, kuris dabar taip pat yra. Man tas nesvarbu, nes pradėjau savo mylimą veiklą. Teritorija – kaip molbertas, tu gali joje piešti nuo ryto iki vakaro. Tad dabar joje pavyko nupiešti tiek, kiek matote. Šiuo metu galime priimti kur kas daugiau žmonių, ir tai tapo turistų poilsio vieta.
Nusprendžiau šią sodybą pavadinti „Širvių slėniu“, remdamasi istorine legenda, kuri byloja apie briedžius, ragais skynusius kelią klajokliams iki upės. Lietuviai šiuos briedžius vadindavo Širviais. Žinoma, pavadinimas sietas ir su Širvio bei Intos legenda, kadangi teka Širvintos upė.
– Klausau Jūsų ir sunku patikėti tuo, ką girdžiu. Ši istorija skamba kaip skaitomos knygos siužetas. Sakykite, iš kur semiatės tiek jėgų, ryžto nepasiduoti ir kovoti su iškilusiais sunkumais? Kaip gimsta vizijos meno kūriniams, kurie jums yra kaip atsipalaidavimo šaltinis?
– Iš tiesų, būna labai daug tų minučių, kai atrodo, kad viskas, gana, kiek mano jėgos gali leisti, tačiau supranti, jog visa tai valdo didžiulė meilė. Pamilau šį sklypą kaip savo kūdikį, kaip molbertą, kuriame nuolatos galiu tapyti. Galima pavadinti tai savirealizacija. Žinoma, jei būtų daugiau lėšų, – labiau padėčiau savo šeimai, bet šiuo metu viskas yra investuojama tik į šią veiklą. Būtent tikėjimas, kad turi būti geriau, mane palaiko. Pasodinu medį ir matau jį po dešimties metų. Vadinasi, prognozuoju savo gyvenimą ilgesnį, nes privalau pamatyti tą medį išaugusį. Aš matau viziją, kaip atrodys pasodinta giraitė. Šiuo metu ji yra mažutė, o po penkerių metų jau bus graži. Aš privalau išlaukti iki tol, kol ji užaugs. Tada sodinu dar daugiau medžių, kad vėl galėčiau išlaukti. Tai mane ir palaiko. Viltis, viltis, viltis… Kaip mokė Algimantas Čekuolis: „Mesk akmenį į priekį – tu visada jį rasi, užduok sau darbą į priekį ir matyk, kaip jis įsigyvendins ateity – taip pratempsi savo gyvenimą.“ Žinoma, jėgų kartais trūksta. Vis dėlto nušienauti keturių hektarų žemės plotą, sutvarkyti, nuravėti darželius – energijos reikia be proto daug, ir didžiausias pagalbininkas – šeima.
Kalbant apie meno kūrinius – visi darbeliai yra susiję su tam tikra istorija. Man be galo patinka bendrauti su sodybos svečiais, bet aš esu šeimininkė ir kartais gal net neturiu moralinės teisės to daryti, tačiau iš to kuriu istorijas. Tarkim, vienas namelis yra „Raganų buveinė“. Jos visos turi savas legendas, kurios aprašytos ant puodelių, paveikslų, veidrodžių ir pan. Ragana nėra piktas padaras, ji yra regėtoja, žiniuonė ir žmogaus draugė. Tad raganų vaizdai prasideda nuo durų – jos kviečia apsistoti, toliau seka paveikslai, įvairūs užrašai, kviečiantys pabendrauti.
Šioje sodyboje kiekvienas sukurtas paveikslėlis turi legendą bei jos aprašymą. Tai lyg maža knygutė, kurią apsistoję turistai galėtų pasiskaityti.
Ateityje vienam nameliui taip pat bus sukurtas „Keliautojų buveinės“ pavadinimas. Bus įvairūs Lietuvos, pasaulio žemėlapiai, suvenyrai, atvežti iš visų pasaulio šalių – tam, kad žmogus įeitų kaip į kokią istorinę erdvę.
Pokylių salę, kuri tikiuosi, bus ateityje – aplipdysiu laikraščių iškarpomis su mažomis istorijomis bei patarimais, kaip reikia bendrauti, kaip nenusišnekėti sėdint kompanijoje ir pan… (šypteli Eglė). Noriu, kad kiekvienas sukurtas fragmentas bendrautų su žmogumi kaip užrašų knygelė. Netgi tualetai bus su užrašais, kad žmogui čia sėdint būtų linksmiau, kad jis matytų, kiek laiko jam pagal Merfio dėsnį galima sėdėti bei kiek laiko kitam laukti už durų (krizena moteris)…
Ateičiai yra dar daug įvairiausių vizijų, kurias tikiuosi įgyvendinti ir labiau išsiplėsti. Norint, kad visas šis „kruvinas“ darbas atsipirktų, – reikia priimti didesnes grupes sportininkų, turistų, aktyvaus laisvalaikio mėgėjų, o tam reikalingos tinkamos sąlygos. Žinoma, viskas remiasi į finansines galimybes. Šiuo metu paraiška gauti Europos paramai paduota – laukiu atsakymo, bet bandysiu tai styguoti ir anksčiau.
Nors paramos iš aplinkinių mažai – džiaugiuosi, kad nėra konkurencijos. Su gretimomis sodybomis, baidarių sporto mėgėjais, mobiliosiomis virtuvėmis, „Vikingu kaimu“, „Bebro kelio“ organizatoriais stengiamės bendradarbiauti ir sukurti Širvintos upės klasterį. O labiausiai mane džiugina sodybos svečiai, kurie visados palieka tvarkingas patalpas, gražius linkėjimus bei puikius atsiliepimus.
Senos nutriušusios kėdės, moters rankoms prisilietus, tapo naujomis.
Ramybės oazė iš paukščio skrydžio.
– Jei tik būtų daugiau laiko šiame intensyvaus gyvenimo etape, galėčiau jūsų istorijų klausyti be paliovos. Tačiau, deja… Tad užduosiu Jums paskutinį klausimą, kurio atsakymas, manau, sudomins mūsų skaitytojus. Gal galite papasakoti įsimintiniausią istoriją, kuri nutiko šioje sodyboje?
– Žinoma, su malonumu tai padarysiu. Nesu gal itin religinga, bet labai pasikliauju ir tikiu gamtos reiškiniais. Tad istorija bus susijusi su gandrais. Kai tik pradėjome čia kurtis, atskrido gandras, kuris ilgą laiką klaidžiojo vienas ir neturėjo vietos, kur galėtų susiregzti lizdą. Vieną dieną sodyboje įsikūrė Širvintų priešgaisrinės tarnybos gelbėtojai. Kaip ir minėjau, – mėgstu bendrauti su svečiais, tad išsikalbėjome apie atklydusį gandrą, kuris neturi vietos gandralizdžio kūrimui. Na, ir ką jūs manote, kitą dieną vyrai sodyboje pastatė stulpą, kuriame gandrui atsirado galimybė susisukti sau namus. Už tai Širvintų gelbėtojams iki šių dienų esu be galo dėkinga.
Tą pačią dieną pas vienišą gandrą atskrido patelė ir įvyko gandrų vestuvės. Suskrido daug gandrų, kurie, nešdami po šakelę, susuko gandralizdį. Po kurio laiko porelė susipyko. Gandrė ėmė mėtyti šakas žemyn, panašiai kaip moteris supykusi mėto indus, ir išskrido. Gandras vėl liko vienas. Gal po metų atskrido patelė, tik nežinau, ar ta pati, bet turiu tokią nuojautą. Šiuo metu galiu pasidžiaugti, nes jie atsivedė du gandriukus.
Kuomet žiemos metu sodyboje mažiau darbų, - moteris save realizuoja tapydama ant stiklo.
Visi daiktai turi savas istorijas...
Šis įvykis man yra kažkas ypatingo. Tai, ką sunku paaiškinti, bet viskas realiai vyko prieš mano pačios akis. Tai lyg ženklas, kad privalau tęsti tai, ką pradėjau. Netgi turiu minčių, sulaukusi pensijos, įsikurti šioje sodyboje ir džiaugtis visu tuo, ką sukūriau ir dar iki to laiko sukursiu.
Odeta Kuročkina
