Tautiška giesmė skambėjo garsiau už lietų

Istoriko Almanto Piškino pasakojimas sudomino visus.

Istoriko Almanto Piškino pasakojimas sudomino visus.

Šeštadienį Čiobiškis trumpam tapo turbūt pačiu pilietiškiausiu metu visoje Lietuvoje. Pliaupiant smarkiam lietui, būrys čiobiškiečių bei miestelio svečių, išsirikiavę ilga vora, žygiavo Dariaus ir Girėno tilto link.

Važiuojantys pro šalį negalėjo atsistebėti: kas čia vyksta? Kodėl tiek daug žmonių lyg niekur nieko vaikštinėja merkiant lietui? Atsakymus į visus klausimus jie tikriausiai būtų radę vos išgirdę, su kokiomis emocijomis ir šiluma kolona dainavo dainas, skirtas lakūnų Dariaus ir Girėno žūties dienai atminti.

Dvi ilgos iš ąžuolo šakų supintos juostos tarytum simbolizavo iš gyvenimo dėl mylimos tautos ir Tėvynės pasitraukusius lakūnus. Šios juostos buvo pakabintos ant Dariaus ir Girėno tilto. Jį taip pat papuošė ir keturios žvakės, o užrašas „80“, pakabintas virš šio tilto, priminė, kiek metų praėjo nuo visų laikų garsiausių lietuvių lakūnų žūties.

Į minėjimą rinkosi ir dideli, ir maži.

Į minėjimą rinkosi ir dideli, ir maži.

Tiesa, tai ne vieninteliai tiltą tą dieną puošę simboliai: ant turėklų buvo pakabinti ir apvalūs trispalvės žiedai.

Nepaisydami lietaus, kuris tuo metu vis smarkėjo, susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną. Tautiška giesmė, atrodo, sujungė ir sušildė čiobiškiečius: nė vienas nesistengė pabėgti nuo prasto oro, atvirkščiai – ir taip gausus būrys žmonių vis didėjo.

Daugelis išgirdę, kad dabar laukia istorijos pamoka, iš karto tikriausiai pagalvotų apie nuobodų ir visada prailgstantį pasakojimą apie daugeliui gerai žinomus dalykus. Tačiau šį kartą pasakojimas apie Dariaus ir Girėno gyvenimą, nuotykius bei įsitikinimus patiko visiems.

Daugybe detalių bei įdomybių nuspalvintas pasakojimas priminė, kiek daug tuo laikotarpiu darė garsieji lakūnai. Neturėdami lėšų, tačiau kupini entuziazmo bei drąsos, jie ryžosi tuo metu neįmanomu vadinamam žygiui – perskristi Atlantą. Deja, likus kiek daugiau nei 600 kilometrų iki Lietuvos, lėktuvas sudužo. Istorikas priminė tai, kad nors lėktuvas ir nepasiekė savo skrydžio pabaigos, tačiau užsibrėžtą tikslą lakūnams vis dėlto pavyko pasiekti – apie Lietuvą sužinojo visas pasaulis.

Ne visi tikriausiai žino, kad prieš pradedami skrydį lakūnai parašė savo testamentą. Jame rašoma, kad svarbiausia yra garsinti Tėvynės vardą, ją mylėti ir ginti. Lakūnai taip pat ragino būti drąsiems.

Susirinkusiųjų akis džiugino aplink skraidantis lėktuvas.

Susirinkusiųjų akis džiugino aplink skraidantis lėktuvas.

Minėjimo metu Dariaus ir Girėno skrydį taip pat priminė ir virš susirinkusiųjų galvų skraidęs lėktuvas. Vieno iš skrydžio metu iš lėktuvo žemėn ėmė sklisti oro lėktuvėliai bei saldainiai. Tiesa, saldainiai tikriausiai taip ir liko žolėje, nes tokių drąsuolių, kurie lįstų į šlapią ir aukštą žolę taip ir neatsirado.

Beklausant dainų, pasakojimų ir besižvalgant į lėktuvą laikas ėjo gana greitai, spėjo net pragiedrėti. „Dievas tikriausiai pasigailėjo,“- juokavo čiobiškiečiai.

Čiobiškietė Sigita Lukaševičienė minėjimui sukūrė ir padeklamavo savo kūrybos eilėraštį „Skrydžio aidas“:

„Lituanica“ perskrido rūstų Atlantą,
Kaip dviširdis oranžinis paukštis orus,
Bet likimo žvaigždė po vidurnakčio krenta
Ir beviltiškai sminga į žemės nasrus.

Svetima žemė glaus, kai į Lietuvą kelią
Jau atrodė sparnais apkabinti gali?
Į Tėvynę negrįš du žemaičiai ereliai –
Juos pavijo klastinga audra pakely…

Sigita Lukaševičienė sukūrė eilėraštį Dariaus ir Girėno mirties dienai atminti.

Sigita Lukaševičienė sukūrė eilėraštį Dariaus ir Girėno mirties dienai atminti.

Lietuva liepos rytą iš skausmo pražilo,
Subangavo ramunių baltų vilnimis.
Vėjas kelia dangun jos tą sielvartą gilų,
Kai liūdnai išdidi rymo su sūnumis.

Jie legendoje liks niekada nepražuvę.
Du vardai atsirado nuo jų pavardės.
Savo didvyrių jau nepamirši, lietuvi,
Kol tautos atmintis skrydžio aidą girdės.

Po minėjimo šalia Dariaus ir Girėno tilto visi buvo pakviesti į bendruomenės namų salę, kurioje laukė atminimo dovanos svečiams bei filmas „Skrydis virš Atlanto“. Filmas apie lakūnus dar kartą nukėlė į laikus, kuomet jų žygis atrodė toks didis, kad sulaukė palaikymo iš daugybės pasaulio šalių.

Smagu matyti, kad į minėjimą susirinko skirtingo amžiaus žmonės: nuo mažų vaikučių iki garbaus amžiaus senolių, kurie dar atsimena ir paties tilto statybas.

Ir apskritai, kol vieni skundžiasi, jog aplinkui viskas blogai, kad nėra pinigų, kad gyvenimas ne mielas, kiti – spjauna į negandas ir tiesiog džiaugiasi buvimu kartu, vienybės jausmu. Juk kas, jei ne mes, ir kada, jei ne šiandien, susikursim gražesnę Lietuvą?

Aura Jankūnaitė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+