Švęskime Užgavėnes aukštaitiškai

Švęskime Užgavėnes aukštaitiškai
Mūsų krašto senoliai, pasakodami apie Užgavėnes, visuomet pabrėždavo važinėjimą su arkliais, pakinkytais į roges, riebius valgius ir smagius pasilinksminimus, vakaruškas. Tai kokios tos mūsų regiono -Aukštaitijos – Ažugavos?
Tokį tarmišką pavadinimą žino kiekvienas vyresnis kaimo ar miestelio gyventojas. Ši šventė neturi pastovios datos, kadangi priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės. Kasmet būna vis kitu laiku nuo vasario 5 dienos iki kovo 8 dienos, tačiau visuomet pastovi savaitės diena, antradienis. Dar XX a. pradžioje paskutinės mėsiedo dienos – sekmadienis, pirmadienis ir antradienis būdavo savitai pažymimos.
Visoje Lietuvoje ypatingas dėmesys skirtas sočiam valgymui. Mat sotumas turėjo lemti gerus metus. Pagrindiniai patiekalai – kiauliena ir blynai. Ne veltui išlikęs posakis: „Kas blynų bus neragavy, tai kaip velniui dušią pardavy“. Svarbiausias Užgavėnių paprotys – persirengėlių vaikštynės. Mūsų krašte buvo populiaru moterims persirengti vyrais, o vyrams – moterimis. Taip pat rengdavosi čigonais, žydais, elgetomis, velniais, giltine (smerčius), malpa ar čiučela. Keldavo ubagų vestuves ar vaizduodavo laidotuvių procesiją. Pagrindinis skirtumas tas, kad žemaičiai naudodavo medines drožtas kaukes, vadinamas ličynomis veidui slėpti, o aukštaičiai veidus dažė sodžiais, buroko sultimis, angliukais ar kitais augaliniais dažais. Darydavo popierines kaukes, kurioms kreivas nosis, kyšančius dantis, dideles ausis ar nušepusią ilgą barzdą darydavo iš ašutų, avikailio, pakulų, šiaudų ar beržo tošies. Taip pat dalyvaudavo ožys, mešką, gervė, arklys/raitelis. Dar vienas esminis skirtumas žemaičių ir aukštaičių tradicijoje – mistifikuoto blogio, metų negerumų įvardijimas. Žemaitijoje tai yra Morė, Kotrė, kuri sudeginama ant laužo, o aukštaičiai turi Gavėną (vyriška būtybė), pas mus Čiūčela vadinamą, kuris dažniausiai yra išvaromas iš gyvenvietės ar išverčiamas į pusnį (kad laukui paaukotas kitų metų gausų derlių išaugintų). Būtinai uždekime laužą, kad mintimis galėtume sudeginti blogį savyje, nenuveiktus darbus, pavydą, tinginystę ir kitas negeroves.
Patys svarbiausi ir juokingiausi personažai, būdingi visai Lietuvai, – Lašininis ir Kanapinis. Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, apsirengęs kailiniais, apsikarstęs lašinių paltimis, dešrų ringėmis, veidą išsiblizginęs riebalais. Kanapinis – liesas, sermėgą susijuosęs kanapine virve ant galvos užsidėjęs šiaudinę skrybėlę ar kanapių, linų pėdą. Nuolatinis jų ginčas, linksmos rungtys: kas greitesnis, gudresnis, stipresnis, sukelia aplinkiniams daug juoko. Bet galiausiai nugali Kanapinis. Aukštaitijos kaimuose, arčiau Molėtų, Ignalinos išlikęs laistymasis vandeniu, vertimas vienas kito į pusnį ir „išmaudimas“ sniege. Tikėta, kad po šių linksmų išdaigų bitės vasarą gausiai neš medų.
Laimutė Bikulčienė
Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro etninės kultūros specialistė

Mūsų krašto senoliai, pasakodami apie Užgavėnes, visuomet pabrėždavo važinėjimą arkliais, pakinkytais į roges, riebius valgius ir smagius pasilinksminimus, vakaruškas. Tai kokios tos mūsų regiono -Aukštaitijos – Ažugavos?

Tokį tarmišką pavadinimą žino kiekvienas vyresnis kaimo ar miestelio gyventojas. Ši šventė neturi pastovios datos, kadangi priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės. Kasmet būna vis kitu laiku nuo vasario 5 dienos iki kovo 8 dienos, tačiau visuomet pastovi savaitės diena, antradienis. Dar XX a. pradžioje paskutinės mėsiedo dienos – sekmadienis, pirmadienis ir antradienis būdavo savitai pažymimos.

Visi į Užgavėnes!

Visi į Užgavėnes!

Visoje Lietuvoje ypatingas dėmesys skirtas sočiam valgymui. Mat sotumas turėjo lemti gerus metus. Pagrindiniai patiekalai – kiauliena ir blynai. Ne veltui išlikęs posakis: „Kas blynų bus neragavy, tai kaip velniui dušią pardavy“. Svarbiausias Užgavėnių paprotys – persirengėlių vaikštynės. Mūsų krašte buvo populiaru moterims persirengti vyrais, o vyrams – moterimis. Taip pat rengdavosi čigonais, žydais, elgetomis, velniais, giltine (smerčius), malpa ar čiučela. Keldavo ubagų vestuves ar vaizduodavo laidotuvių procesiją. Pagrindinis skirtumas tas, kad žemaičiai naudodavo medines drožtas kaukes, vadinamas ličynomis veidui slėpti, o aukštaičiai veidus dažė sodžiais, buroko sultimis, angliukais ar kitais augaliniais dažais. Darydavo popierines kaukes, kurioms kreivas nosis, kyšančius dantis, dideles ausis ar nušepusią ilgą barzdą darydavo iš ašutų, avikailio, pakulų, šiaudų ar beržo tošies. Taip pat dalyvaudavo ožys, meška, gervė, arklys/raitelis. Dar vienas esminis skirtumas žemaičių ir aukštaičių tradicijoje – mistifikuoto blogio, metų negerumų įvardijimas. Žemaitijoje tai yra Morė, Kotrė, kuri sudeginama ant laužo, o aukštaičiai turi Gavėną (vyriška būtybė), pas mus Čiūčela vadinamą, kuris dažniausiai yra išvaromas iš gyvenvietės ar išverčiamas į pusnį (kad laukui paaukotas kitų metų gausų derlių išaugintų). Būtinai uždekime laužą, kad mintimis galėtume sudeginti blogį savyje, nenuveiktus darbus, pavydą, tinginystę ir kitas negeroves.

Patys svarbiausi ir juokingiausi personažai, būdingi visai Lietuvai, – Lašininis ir Kanapinis. Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, apsirengęs kailiniais, apsikarstęs lašinių paltimis, dešrų ringėmis, veidą išsiblizginęs riebalais. Kanapinis – liesas, sermėgą susijuosęs kanapine virve, ant galvos užsidėjęs šiaudinę skrybėlę ar kanapių, linų pėdą. Nuolatinis jų ginčas, linksmos rungtys: kas greitesnis, gudresnis, stipresnis, sukelia aplinkiniams daug juoko. Bet galiausiai nugali Kanapinis. Aukštaitijos kaimuose, arčiau Molėtų, Ignalinos išlikęs laistymasis vandeniu, vertimas vienas kito į pusnį ir „išmaudymas“ sniege. Tikėta, kad po šių linksmų išdaigų bitės vasarą gausiai neš medų.

Laimutė Bikulčienė

Širvintų rajono savivaldybės Kultūros centro etninės kultūros specialistė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+