Svečias iš Prancūzijos paskatino imtis karinės atributikos kolekcionavimo

Vytautas Lukavičius. Kunigaikščio Vaidoto batalionui įteikiama kovinė vėliava. 1995 m.

Miegučių kaimo (Alionių seniūnija) gyventojas Vytautas Lukavičius teigia, jog nėra kolekcionierius, bet turi sukaupęs įdomią kolekciją. Jis kolekcionuoja karinę atributiką. Kolekcionavimo aistra Vytautą užbūrusi jau daugiau nei dvi dešimtis metų. Iš Šiaulių kilęs vyras – buvęs kariškis. Prieš daugiau nei 10 metų Miegučių kaime įsigijo sodybą ir dabar čia gyvena, džiaugiasi turėdamas didžiulį namą. Jo kambarių sienos nukabinėtos karine atributika. Apie kiekvieną eksponatą kolekcininkas gali pasakoti ištisas valandas. Įdomus pašnekovas sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Vytautas Lukavičius su žmona. 2000 m.

-Kokios priežastys lėmė, kad pasirinkote karo mokslus?

-Priežastis labai paprasta – prieštaravimas mamai. Aš visai nesiruošiau būti kariškiu. Mano planuose buvo Kauno politechnika – metalo apdirbimas pjovimu (pagrindinė gamyklinė inžinieriaus specialybė). 1967 m. buvau Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos vienuoliktokas. Pavasarį į mokyklą atvažiavo grupė karininkų iš Rygos vadų-inžinierių mokyklos, surinko abiejų vienuoliktų klasių vaikinus ir agitavo stoti. Kai parėjau namo, mamą jau radau virtuvėje. Aš pareiškiau, kad eisiu mokytis į karo mokyklą. Mama pasakė: „Pareis tėvas, duos jis tau karo mokyklą.“ Kai tėvelis grįžo, pirmiausia, ką jis išgirdo: „Tas „durnius“ į karo mokyklą susiruošė.“ Tėvelis pasakė: „Aš norėjau būti karininku, bet buvau baigęs tik keturis skyriu.“ Tėvelis 1938-1940 metais tarnavo 3 Geležinio Vilko kavalerijos pulke, buvo veterinarijos jaunesnysis puskarininkis. Jis manęs paklausė: „Ar iškentėsi? Ten labai sunku.“ Aš tikrai negalėjau nei sau, nei kitiems pasakyti, kad neiškentėsiu.

-Kaip esate susijęs su Lietuvos kariuomene?

-Tarnybą Krašto apsaugos departamente pradėjau 1991 m. sausio 10 d. instruktoriumi Šiaulių zonos komendantūroje. Po vizito pas direktorių A. Butkevičių buvau paskirtas vyresniuoju instruktoriumi. Paskui buvau Šiaulių apskrities komendanto pavaduotoju-štabo viršininku. 1991 m. gruodžio 30 d. buvo suteikti pirmieji Lietuvos karininkų laipsniai. Aš tapau pulkininku leitenantu. 1992 m. sausio 2 d. buvau paskirtas bataliono Šiauliuose vadu ir pradėjau jį formuoti. 1995 m. Kunigaikščio Vaidoto batalionui buvo įteikta kovinė vėliava. Po to buvau paskirtas Generalinio štabo mobilizacijos ir karo prievolės valdybos viršininku. Po štabo reorganizacijos buvau paskirtas Gynybos štabo operacijų valdybos viršininku ir juo išbuvau iki paskyrimo Mobilizacijos departamento direktoriumi. 2003 m. tapau atsargos pulkininku ir laimėjau konkursą į Mobilizacijos departamento direktoriaus pareigas jau kaip civilis. 2013 m. išėjau į pensiją. Aišku, esu Lietuvos kariuomenės dragūno sūnus.

-Sakėte, kad dar vaikystystėje ėmėtės kolekcionavimo. Kas paskatino kolekcionuoti pašto ženklus?

-Filatelija buvo ne tiek aistra, kiek priemonė plėsti žinias. Visada norėjosi daug žinoti.

-Kas atsitiko, kad susidomėjote karine atributika ir ėmėte ją kolekcionuoti?

-Čia galimas ilgas pasakojimas, bet pabandysiu trumpai. 1994 m. batalione lankėsi Prancūzijos žandarų mokyklos absolventai (žandarai Prancūzijoje priklauso Gynybos ministerijai). Vienam leitenantui aš kažkuo patikau, jis nusisegė nuo munduro savo kryžius ir įteikė man. Paskui aš per prancūzų karinį atašė perdaviau savo tarybinių medalių komplektą. Tuos kryžius įrėminau, taip prasidėjo kolekcija.

Karinės atributikos kolekcija.

-Jūsų kolekcijoje daugybė užsienio šalių kariuomenes žyminčių ženklų. Sunku patikėti, kad esate aplankęs tiek šalių. Kokiu būdu įsigyjate naujų eksponatų?

-Yra toks vakarietiškų kariškių paprotys: keistis kariniais atributais. Mūsų kariškiai jų daug turi, bet nebūtinai kolekcionuoja. Mano vaidotėnai (aš vis dėlto pirmas vaidotėnų vadas) žinojo, kad yra tokia kolekcija, nešė man viską, ką turėjo. Paskui atsirado dovanėlės nuo karo atašė ir t.t.

-Kiek turite pažįstamų kolekcininkų, kurie kaupia karines uniformas, karinius ženklelius, antpečius, medalius? Kaip dažnai dalijatės karine atributika tarpusavyje?

-Aš nesu kolekcininkas. Tikri kolekcininkai – tai žmonės, kurie truputį toje srityje išprotėję.

-Kaip Jūsų pomėgį vertina žmona ir vaikai?

-Žmonos požiūrį į viską, ką aš darau, žino tik ji. Sūnus kažkada mokėsi Vokietijoje, parvežė man Bundesvero antsiuvų visam rėmui.

-Kaip pavyksta sužinoti, jog eksponatas nesufalsifikuotas, autentiškas, nesumaišytos laipsnį atitinkančių juostelių spalvos?

-Aš nesu kolekcininkas. Autentiškumas man nesvarbus. Tiksliau, man nesvarbu, kurio gamintojo ženklas. Juostelių spalvos negali būti sumaišytos, kai jas žinai.

-Kiek iš viso turite sukaupęs eksponatų ir ko verta Jūsų kolekcija?

-Neskaičiavau ir pardavinėti nesiruošiu.

-Ką patartumėte jauniems žmonėms, besidomintiems karyba ir karinės atributikos kolekcionavimu?

-Čia du atskiri klausimai. Kažkam karyba yra mylimas užsiėmimas, kažkam konclageris. Reikia užsiiminėti ta veikla, kuri patinka. Jeigu tai yra prievolė, pilietis privalo ją iškentėti. Kolekcionavimas visada yra žinių lauko praplėtimas. Svarbu dėl to nepamesti galvos.

-Dėkoju už atsakymus.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (2 įvert.)
scroll to top
+