Mokytojų diena – tinkamiausias metas pakalbinti žmones, kurie nepabūgo pasirinkti nelengvos mokytojo profesijos. Šį kartą „Širvintų krašto“ pašnekovė – Renata Žygienė, šiuo metu dirbanti geografijos mokytoja Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje. Mokytojų dienos proga mokytojai Renatai Žygienei daugybė buvusių ir esamų mokinių dėkos už suteiktas žinias, už šilumą, už rūpestį, už parodytą kelią į šviesą ir tiesą.
Sunku patikėti, kad jaunatviškai atrodanti mokytoja Renata mokyklai atidavė beveik 30 metų. Auklėta, mokyta daugybė mokinių. Kitų metų pavasarį bus pedagoginio darbo jubiliejus. Visa ko pradžia buvo 1994 metų pavasarį, kai jaunutė mergaičiukė pradėjo dirbti Kiauklių pagrindinėje mokykloje. 8 metai mažytėje kaimo mokykloje prabėgo labai greitai, paskui darbas Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, dabar – „Atžalyno“ progimnazijoje. Pasidomėjus, kas paskatino imtis pedagogo duonos, Renata Žygienė atsakė:
-Mokytojas prisideda prie vaikų auklėjimo, ugdymo, jo asmenybės formavimo. Man atrodė ir dabar atrodo, kas gali būti prasmingiau, kaip auginti žmogų. O jeigu dar mokytojos tikslai sutampa su tėvų tikslais… Tai galimybė būti šalia jaunų žmonių, perduoti ir puoselėti svarbiausias gyvenimo vertybes. Tai ypač prasminga, kadangi šiais laikais visi skuba, visiems trūksta laiko. Manau, kad ne visi gali būti pedagogais, tai nėra formalus dalyko dėstymas. Tai ir gyvenimas, ir profesija. Ko gero, pats žmogus svarbiau už profesiją. Tikėjau – jeigu žmogus talentingas, jis turės didžiulį poreikį įvaldyti profesiją. Šios profesijos prasmė yra dalytis, kurti ir mokytis vieniems iš kitų.
Džiugu, kad mokytoja Renata nuolat apsupta mokinių. Tai pamoka, tai pertrauka, tai konsultacija, tai kelionė, tai išvyka po Širvintas – mokytoja vis randa būdų ir kelių ugdytiniams parodyti, kas yra įdomu, naudinga ir jaunam žmogui reikalinga.
-Einu iš mokyklos ir jaučiuosi tokia pakylėta… Toks žmogus geresnis, lyg neštumeisi viduje, gal širdyje kažkokią šviesą, – apie pedagoginio darbo kasdienybę jautriai kalba mokytoja Renata. – Su vaiku reikia elgtis taip, kad jis net nesuabejotų, jog yra labai svarbus mokytojui. Bendraudama su vaikais, stengiuosi ugdyti teisingumo, garbės, orumo, pareigos ir atsakomybės supratimą, kad vaikas užaugtų suvokęs savo vertę, kad per gyvenimą eitų oriai, ištiesęs nugarą, pakelta galva, žvelgdamas žmonėms į akis, nesižemindamas, bet ir neniekindamas kito, mylėdamas žmogų ir savo šalį. Ir apskritai, į klasę turi eiti nieko tamsaus širdyje nesinešdamas. Tada visa prasmė kaip ant delno. Susidraugavęs su vaiku, išgirdęs jį, pamatai, kad pasaulis pilnas šviesos ir tikrumo.
Pasidomėjus, ar dar vaikystėje Renata sumanė būti mokytoja, pašnekovė iš karto atsakė:
Mokyklą žaisdavau labai dažnai, bet apie mokytojo profesiją negalvojau. Dar labai patiko gaminti maistą, puoselėti, gražinti aplinką. Tai ir dabar liko mielu širdžiai hobiu.
Pedagogė Renata labai visuomeniška, talentinga, kruopšti, nuolat kažką veikianti, keliaujanti, ieškanti ir vis atrandanti.
Man vis niekaip nesisėdi, – šypsosi pašnekovė, – vis norisi kažkur lėkti, aplankyti, pamatyti… Labai mėgstu keliauti, mėgstu atrasti kažką naujo, ypač Lietuvoje, o naujiems atradimams reikia labai daug laiko. Pamaniau, gal pavyktų ir jaunus žmones įtikinti eiti paskui save. Ir aš neapsirikau – pavyko suderinti darbą su pomėgiu. Taip ir mėgaujuosi beveik 30 metų. Žemėlapiai, pasaulio įvykių rutina, valstybių pažinimas kvietė arčiau geografijos – mylimo dalyko, kurį dėstau mokiniams.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotr. iš mokytojos Renatos Žygienės asmeninio albumo
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 29 d. laikraščio numeryje.
