Geriausia komanda - artimiausi šeimos nariai. Prie „Šiaurinės žvaigždės“ Tadas Žvirblis įsiamžino su sūnumi Mindaugu.
Šį kartą kalbėsime apie maisto pasaulį. Maistas – gyvybiškai svarbūs ištekliai, be kurio žmogus negalėtų išgyventi. Taigi pakalbinome šios srities profesionalą Tadą Žvirblį. Per septynerius veiklos metus savo gaminamais patiekalais Tadas yra nustebinęs ne vieną tūkstantį žmonių. Šis pokalbis su širvintiškiu – dar vienas įrodymas bei pavyzdys visuomenei, jog didžiulis noras ir sunkus darbas veda užsibrėžto tikslo link.
Iškilminguose vestuvių pokyliuose, gimtadienių, krikštynų ar kituose renginiuose, kuriuose susirenka gausus būrys žmonių, galima nesunkiai pastebėti užrašą – „Tado virtuvė“. Tadas ir šeimos narių komanda yra atsakingi už kokybišką maistą, nuoširdų aptarnavimą. Ši veikla – ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir vyriškio hobis, pasiektas tikslas, apie kurį jis svajojo dar prieš pradėdamas mokytis virėjo amato subtilybių.
Tadas sutiko minutėlei ištrūkti iš virtuvės ir prie arbatos puodelio pasidalyti mintimis apie šios veiklos plėtrą, krypties pasirinkimą, sunkaus darbo vaisius bei iššūkių kupiną kelią.
„Tado virtuvėje“ viskas įmanoma. Ant laužo kepamas ėriukas - tik vienas to pavyzdžių.
– Ačiū, kad sutikote atsakyti į kelis klausimus. Manau, pradėkime nuo svarbiausių aspektų. Kaip pasirinkote virėjo amatą ir esamą veiklą? Kodėl rinkotės būtent šią profesiją? Nuo kada užsiimate maisto gaminimu? Kaip viskas klostėsi iki to, ką esate dabar pasiekęs? Štai kiek klausimų pokalbio pradžiai.
– Kiekvienas žmogus privalo užsiimti tuo, ką jis moka daryti geriausiai. Santechnikas turi dirbti santechniku, statybininkas užsiimti statybos darbais. Aš 1992 metais Kauno technikos mokykloje įgijau ketvirtąją virėjo kategoriją. Tais metais buvo sunkūs laikai, ir virėjų nelabai kam reikėjo. Visi išsipirko restoranus, kuriuose darbavosi jų šeimų nariai. Tad nusprendžiau užsiimti kita veikla, kuri nuvedė mane emigracijos keliu. Teko padirbėti Norvegijoje, Danijoje, Anglijoje, Airijoje. Galiu pasakyti tik tiek, kad visur gerai, bet namuose – geriausia. Kiek vėliau, grįžęs į Lietuvą, atnaujinau prieš tai įgytas virėjo žinias ir pradėjau dirbti „Irish pub“ restorane. Turėjau nuostabius mokytojus: tai virtuvės šefė Aldona Gečienė, Arūnas Oželis, Jurgis Lapinskas, kuriems esu labai dėkingas. Jau 20 metų einu jų parodytu keliu, jau 7 metus šią veiklą vykdau individualiai. Džiaugiuosi tuo, ką iki šiol esu pasiekęs. Bet jei pasitaikytų galimybė, neatsisakyčiau sugrįžti į Norvegiją. Būtent toje šalyje pavyko sukaupti pradinį kapitalą tikslui įgyvendinti. Pradėjau nuo „Tado virtuvės“ prie Širvintų miesto turgaus. Tuomet supratau, kad reikia „nerti į gilesnius vandenis“ ir gaminti tikrą, ant laužo paruoštą maistą per banketus, įvairių švenčių metu, maitinant gerokai didesnį žmonių būrį. Pradžia nelengva, nes reikėjo nusipirkti visą reikiamą virtuvės įrangą, transporto priemonę, įdarbinti šeimos narius bei įgauti užsakovų pasitikėjimą. Tačiau sunkiu darbu susikūriau visą tai, ką dabar turiu. Manau, kad tiek milijonierius, tiek benamis turi tas pačias 24 valandas per parą, skiriasi tik tai, kaip tą savo laiką jie išnaudoja.
– Su kokiais sunkumais dažniausiai tenka susidurti ir kaip stengiatės su tuo susitvarkyti?
– Kai gerai dirbi, sunkumų nėra (nusijuokia Tadas). O šiaip didžiausias sunkumas – skirtingas žmonių požiūris. Dažnai atsiranda tokių, kurie nesupranta pasiruošimo prieš išvyką į vieną ar kitą šventės vietą. Jiems atrodo, jog tai yra labai paprasta. Anaiptol, nes tam prireikia savaitės, kartais net ir daugiau. Privalome atsižvelgti į visus užsakovų reikalavimus, pasirūpinti reikiamos įrangos atvežimu, aptarnaujančiu personalu, išpildyti kiekvieną pageidavimą. Kartais iškyla ekstremalių situacijų jau pačios šventės metu, kai tenka greitai reaguoti ir priimti geriausią sprendimą. Nuolat reikia tobulinti meniu, bandyti įvairius variantus, tenka pačiam išrasti kuo gardesnius patiekalus. Virtuvėje gyvenimas verda tiesiogine žodžio prasme (šypteli pašnekovas). Virtuvėje privalo vyrauti proporcingumas, o svarbiausia, ką labiausiai vertinu, – darbo kultūra.
Prie sunkumų galima būtų priskirti ir konkurenciją. Atsiranda tokių, kurie tiesiog stengiasi kaimynui „pakišti koją“. Bet tai manyje niekada nepažadino baimės jausmo, man visuomet buvo ir bus svarbiausia kliento nuomonė. Visuomet vadovaujuosi taisykle, kad nereikia žiūrėti kaip gyvena kaimynas, reikai žiūrėti į tai, kaip gyveni pats, o tam pačiam kaimynui pažerti keletą naudingų patarimų. Individualiai veiklai gali būti pasiruošęs tik tada, kai tau neberūpės, ką apie tave pagalvos.
Žinoma, pasitaiko ir nepasitenkinimo iš užsakovų. Visuomet kalbamės, bandome rasti kompromisą ir kitą kartą nebekartojame tų pačių klaidų. Džiaugiuosi, kad mano artimiausi šeimos nariai yra ta šauni komanda, kuri nuolat įkvėpia žengti pirmyn, palaiko įvairiose situacijose. Geriausios emocijos užplūsta, kai išvažiuojant prie durų sustoja visi svečiai ir, garsiai plodami, išlydi padėkos žodžiais. Tai yra didžiausias laimėjimas šiame darbe.
– Kokia ateities vizija?
– Kadangi dauguma Lietuvos gyventojų šių paslaugų neįperka (dažniausi užsakovai būna įvairios įmonės ar svečiai iš užsienio), neatmetu galimybės plėstis užsienyje – galbūt Norvegijoje, gal Vokietijoje ar pan. Maistas iš tiesų yra gyvybiškai svarbus elementas, be kurio žmogus neišgyventų, bet pagal finansines galimybes žmonės maisto produktus renkasi prekybos centruose ir valgį gamina namuose. Ne kiekvienas įstengia džiaugtis prabangių restoranų, kavinių meniu ir aplinka.
Dažnai nuvykstu į festivalius, kurie vyksta užsienyje, kad pažiūrėčiau, kokios maisto ruošimo tendencijos ten vyrauja. Nuolat stengiamės plėstis, įsigyti kuo modernesnės maisto gaminimo įrangos ir kas kartą nustebinti savo užsakovus.
Tadas Žvirblis - virtuvės šefas, kurį galima vadinti tikro maisto gaminimo meistru.
Šiuo metu esame nusipirkę „Šiaurinę žvaigždę“ – „traukinį“, kuriame yra grilis ir rūkykla. Vienu metu galime rūkyti net šešis paršelius ar iškepti 200-300 porcijų šašlyko. Jo paskirtis gana plati, visą tai reikia patiems pamatyti. Tad rengiamės kelionių maratonui ir tikimės, kad pasiseks, nes be tikėjimo neverta net pradėti. Pašalinkite žodį „negaliu“ iš savo žodyno ir būsite nustebę tuo, ką jūs galite…
Palaikant žmonai Jurgitai, Tadui nebaisūs net ir didžiausi gyvenimo iššūkiai.
– Neseniai kalbinome širvintiškius, teiravomės apie jų atostogas. Būtent šiuo klausimu, norėdama palinkėti gero poilsio, baigsiu mūsų malonų pašnekesį. Kaip jūs, Tadai, stengiatės atsipūsti po sunkių darbų ir kokį poilsį renkatės?
– Mano poilsis dažniausiai būna šaltuoju metų laiku, nes tuomet nėra tiek daug darbo ir galiu sau leisti šią „prabangą“. Man patinka tiek aktyvus, tiek pasyvus poilsis – viską išbandau. Stengiuosi atsižvelgti į kainų skirtumus, renkuosi kiek pigesnes keliones ir pasyviam poilsiui vykstu į Egiptą. Lietuvoje laiką praleidžiu Birštone, Druskininkuose ar prie jūros. Labai smagu pasivaikščioti ir atsipalaiduoti Širvintų mieste vykstančiuose renginiuose, kuriuos organizuoja Rimas Stepaitis, Savivaldybė ar Kultūros centras. Patinka Širvintose, nes čia gera gyventi ir suaugusiesiems, ir jų atžaloms.
Odeta Kuročkina
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
