O kas gi tos Kernavės seserys?..

O kas gi tos Kernavės seserys?..
Popiežiaus Pranciškaus paskelbtieji Pašvęstojo gyvenimo metai jau įsibėgėjo… Mums, pašvęstiesiems, tai tam tikrų iššūkių metai. Juk šiais metais mes turime pasidaryti labiau matomais bei prieinamais žmonėms. Tai ir Marijos radijas daug kalba apie seseles, ir žurnalas „Artuma“ skelbia žinią apie vienuolijas, ir laikraščio „XXI amžius“ priedas „Katalikas“ spausdina interviu su vienuolijų atstovais. Mes, seserys, įvairiais renginiais turime prisistatyti žmonėms ir paliudyti apie save.
Ne išimtis yra ir Kaišiadorių vyskupijos Širvintų dekanatas. Čia gyvena ir darbuojasi Krikštėnų bei Kernavės seserys, kurias tai vienoje, tai kitoje bažnyčioje ir mato žmonės, tačiau jiems visiškai neaišku – o kas gi tos Krikštėnų ar Kernavės seserys?
Ir štai Širvintų dekanatas panoro pažymėti Pašvęstojo gyvenimo metus, sudarydamas sąlygas šioms vienuolijoms pasirodyti viešumoje, prisistatyti, supažindinti žmones su ypatinga vienuolijų žyme – charizma, papasakoti apie jų tikslus ir darbus.
Tokia diena – liepos 4-oji – buvo skirta Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijai.
Širvintų bažnyčioje pamaldos prasidėjo Rožinio malda, kurią vedė mūsų seselė Benedikta. Prie mikrofono ji perskaitė Rožinio intenciją ir pakvietė visus įsitraukti į šią maldą, toliau perskaitydama slėpinius ir jiems skirtus mąstymėlius, o maldas kalbėjo Širvintų parapijos Gyvojo Rožinio draugijos moterys, na, žinoma, ir mes, seserys.
Po Rožinio maldos sekė Švč. Sakramento adoracija, kurią taip pat pravedėme mes, KKMD seserys. Prie Dievo stalo grotelių klūpėjo dvi mūsų sesutės ir dvi GRD narės iš Kernavės parapijos – mūsų atsivežtoji „palaikymo“ komanda.
Išstačius Švč. Sakramentą, seserys sugiedojome eucharistinę giesmę „O Šventoji Monstrancijos Duona…“ ir po trumpos pauzės sekė mąstymėlis, kurio reziumė – iki žemės kraštų šlovė Tau, širdžių Karaliau, teaidi. Tekstą parašė ir skaitė seselė Felicija.
Po mąstymėlio tyloje pabuvome su jo mintimis, kiek vėliau sugiedojome giesmę „O šventa Eucharistija …“ , ir po jos tęsėsi įprastos Švč. Sakramento pamaldos – palaiminimas Švč. Sakramentu ir uždarymas.
Pagaliau atėjo tas momentas, kai žmonėms buvo pasakyta, kas tos Kernavės seserys. Dabar prie mikrofono teko kalbėti man, kongregacijos gen. vyresn. s. Irenai.
Pirmiausia pristačiau visas seseris vardais – jos turėjo atsistoti ir pasirodyti. Toliau paaiškinau žmonėms kongregacijos pavadinimą – kodėl kongregacija vadinasi merginų ir kodėl diakonių. Merginų – todėl, kad pagal mūsų Konstituciją į kongregaciją niekuomet nebus priimamos moterys ar našlės. Diakonių – įžadine prasme istoriškai orientuojantis į pirmuosius amžius, kai moterys diakonės buvo kunigų pagalbininkės švietimo, labdaros ir kituose artimo meilės darbuose.
Kongregacija įkurta ir patvirtinta 1957 m. kovo 29 d. Ji atsirado tuo mūsų Tėvynės laikotarpiu, kai daugelis vyskupų bei kunigų buvo kalėjimuose bei tremtyje, o likusiųjų Lietuvoje teisės labai apribotos. Todėl reikėjo kongregacijos, kuri galėtų praplėsti kunigų darbą parapijose, įsiliejant į žmonių kasdienybę, liudyti Kristų ne rūbu, o giliu vidiniu gyvenimu – pirmųjų krikščionių pavyzdžiu. Veiklos pradžia – Vilniuje, šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia buvo ta vieta, kur rinkdavosi miesto inteligentija, ypač studentai. Ją savo bažnyčia pasirinko ir dvi jaunos gydytojos – Regina Bakevičiūtė ir Elena Žitkevičiūtė. Dar studijuodamos Kaune ir gyvendamos seserų kazimieriečių bendrabutyje, susipažino su vienuolišku gyvenimu, tačiau jų netraukė abituotas vienuolynas, svajojo apie kitokio pobūdžio vienuoliją, kurioje galėtų savo gyvenimą paaukoti Dievui ir žmonėms, būti arčiau žmonių ir konkrečiu savo gyvenimo būdu liudyti Dievą ir skleisti tikėjimą. Savo sumanymu jos pasidalijo su tuo metu šv. Mikalojaus bažnyčioje klebonu dirbusiu Česlovu Krivaičiu, kuris pritarė jų minčiai ir greitu laiku paprašė istorijos mokslų daktarą kun. Juozą Stakauską, mokslus baigusį užsienyje ir turėjusį didelį patyrimą apie vienuolynų gyvenimą, parašyti naujai vienuolijai Konstituciją ir Regulą. Mūsų kongregacijos kūrimo iniciatoriai kleb. Č. Krivaitis ir dr. kun. J. Stakauskas buvo inkardinuoti Kaišiadorių vyskupijai, todėl kongregacijos patvirtinimo reikalu nutarta kreiptis į jau iš tremties grįžusį Kaišiadorių vyskupą, dabar jau Dievo tarną Teofilių Matulionį. Vyskupas, supratęs idėjos reikalingumą, pritarė tokios kongregacijos kūrimui ir 1957 m. kovo 29 d. Birštone, dalyvaujant dr. J. Stakauskui, R. Bakevičiūtei ir E. Žitkevičiūtei, KRISTAUS KARALIAUS MERGINŲ DIAKONIŲ KONGREGACIJĄ (lot. Congregacio Christi Regis sororum diaconisarum) patvirtino ir palaimino, suteikdamas visus įgaliojimus toliau tvarkyti jos reikalus kun. Česlovui Krivaičiui. Konspiraciniais sumetimais Konstitucijos patvirtinimo data buvo parašyta 1944 m.
Per tų pačių, 1957-ųjų, metų Velykas – balandžio 21 d. – pagal patvirtintą Konstituciją pirmuosius amžinus skaistybės, klusnumo ir neturto įžadus padarė Regina Bakevičiūtė, Elena Žitkevičiūtė ir Zofija Šiožinytė. Dvi pirmosios jau iškeliavo į Amžinojo Tėvo namus, seselė Zofija yra tarp mūsų.
1964 m. mons. Česlovas Krivaitis, dalyvaudamas Vatikano II susirinkime, pagarsino kongregacijos egzistavimo faktą ir gavo popiežiaus Pauliaus VI palaiminimą kongregacijai.
Pagal kongregacijos specifinę paskirtį ir tikslus, jos narės turėjo būti merginos, baigusios ar dar besimokančios aukštosiose arba specialiosiose vidurinėse mokyklose, turėjo siekti dvasinio augimo pagal regulą ir savo asmeniniu gyvenimu skleisti Kristaus meilę savo darbo ar gyvenamoje aplinkoje, padėti kunigams pastoraciniame darbe, prisidėti prie krikščioniškos kultūros ugdymo ir kitų Bažnyčiai rūpimų darbų pagal vietos Ordinaro patvarkymus. Savo išore jos negalėjo skirtis nuo aplinkos, kurioje dirbo ar mokėsi, todėl specialaus vienuoliško rūbo neturėjo. Seserų drabužis turėjo atitikti kiekvienos pareigas ir užsiėmimus, turėjo būti paprastas, kuklus, atitinkantis neturto dvasią.
Mūsų simboliai – erškėčiuota Kristaus galva kryžiaus fone ir amžinųjų įžadų žiedas. Ypatinga seserų diakonių vidinė žymė ir charizma yra džiaugsmingas tarnavimas Dievui ir žmonėms pagal šv. Pranciškaus Saleziečio dvasią, tarpusavio meilė ir sutarimas pirmųjų krikščionių pavyzdžiu.
Vyskupo Teofiliaus Matulionio pavedimu kun. Česlovui Krivaičiui kongregaciją globojant ir ja rūpinantis, kandidačių skaičius iš bestudijuojančio jaunimo 1957-1959 išaugo iki 22.
Mūsų kandidatės gyveno įsteigtuose namuose po keturias ar penkias drauge su vyresnėmis seselėmis, atlikinėjo novicijatą, kartu meldėsi, tęsė studijas, klausė kun. dr. J. Stakausko dėstomo seminarijos kurso, dalyvavo jo vedamose rekolekcijose. Laisvu nuo studijų laiku talkino įvairiuose bažnyčios reikaluose – leido bažnytinį laikraštėlį, perrašinėjo religinę literatūrą, gaidas, nes jokių dauginimo aparatų nebuvo. Ir tokia aktyvi mūsų veikla neliko nepastebėta. Prasidėjo seserų sekimai, tardymai, gąsdinimai ir grasinimai. Norint išvengti skaudesnių pasekmių, teko seseris išsklaidyti, nutraukti jų aktyvią veiklą. Ir tas laikotarpis užsitęsė daugiau kaip dešimtį metų. Per tą laikotarpį kongregacijoje įvyko negrįžtamų pakitimų: vienos seserys gyveno atsiskyrusios ir kantriai laukė tinkamesnių laikų. Man pačiai amžinųjų įžadų teko laukti net iki 1972 m., nors į kongregaciją atėjau 1958 m. Kai kurios seserys išėjo į kitus vienuolynus, dar kitos tęsė veiklą toliau. Dėl to atsirado nuo mūsų atskilusi šaka – „Kristaus Karaliaus seserys“, reziduojančios Vilniuje, Trinapolyje. Dar kelios seserys, nesulaukusios geresnių laikų, sukūrė katalikiškas šeimas.
Seserų diakonių veikla tapo aktyvesnė, kai 1979 m. mons. Česlovas Krivaitis buvo paskirtas Kernavės klebonu. Seserys talkino klebonui įvairiuose tiek dvasinio, tiek kultūrinio atstatymo bei atgaivinimo darbuose. Nemažai padirbėta statant naujuosius parapijos namus – kleboniją. Teko rūpintis statybinėmis medžiagomis ir jų atvežimu.
Šiuo metu tebegyvename Kernavėje. Ant mūsų rankų yra ir bažnyčios, ir aplinkos priežiūra, ir pastoraciniai reikalai. Mirus klebonui mons. Česlovui Krivaičiui, parapija tapo aptarnaujama, mus aptarnaujantis klebonas reziduoja Musninkuose, mums tenka visapusiškai talkinti klebonui pastoracijoje. Parapijoje dirbame savanorystės pagrindais. Smagu, kad esame reikalingos ir naudingos.
Po tokio mano „pranešimo“ buvo aukojamos šv. Mišios už mūsų kongregaciją, už mirusias seseris, už naujus pašaukimus į vienuolių gyvenimą ir buvo pakviesti visi Mišių dalyviai paremti mus malda. Šv. Mišias aukojo kun. Vidas Bernardas Sajeta, už ką mes esame jam labai dėkingos; Dievo Žodį perskaitė seselė Albina, o mes visos seserys giedojome Kristui Karaliui skirtas giesmes.
Na o po šv. Mišių bendravome agapėje, kurią suruošė šaunios Širvintų parapijos Gyvojo rožinio draugijos moterys. Tariame ačiū joms už išradingai paruoštą stalą ir parodytą nuoširdumą. Prie stalo atsakinėjome į širvintiškių mums užduotus klausimus ir kvietėme jas apsilankyti pas mus Kernavėje. O už suteiktą galimybę mūsų kongregacijai „išeiti į viešumą“ dėkojame gerbiamam dekanui, kun. Leonui Klimui.
KKMD kongregacijos vardu – s. Irena
P50…384. KKMD seserys Širvintų bažnyčioje
(būtinai dėti)   .388       Švč. Sakramento adoracija
390   Klauso pranešimo apie Kernavės seseris…
396   Agapė
404   Atsisveikinimas
409    KKMD seserys su kun. Vidu Bernardu
411   Bendra nuotrauka
KKMD seserys Širvintų bažnyčioje

KKMD seserys Širvintų bažnyčioje

Popiežiaus Pranciškaus paskelbtieji Pašvęstojo gyvenimo metai jau įsibėgėjo… Mums, pašvęstiesiems, tai tam tikrų iššūkių metai. Juk šiais metais mes turime pasidaryti labiau matomais bei prieinamais žmonėms. Tai ir Marijos radijas daug kalba apie seseles, ir žurnalas „Artuma“ skelbia žinią apie vienuolijas, ir laikraščio „XXI amžius“ priedas „Katalikas“ spausdina interviu su vienuolijų atstovais. Mes, seserys, įvairiais renginiais turime prisistatyti žmonėms ir paliudyti apie save.

Klauso pranešimo apie Kernavės seseris...

Klauso pranešimo apie Kernavės seseris...

Ne išimtis yra ir Kaišiadorių vyskupijos Širvintų dekanatas. Čia gyvena ir darbuojasi Krikštėnų bei Kernavės seserys, kurias tai vienoje, tai kitoje bažnyčioje ir mato žmonės, tačiau jiems visiškai neaišku – o kas gi tos Krikštėnų ar Kernavės seserys?

Ir štai Širvintų dekanatas panoro pažymėti Pašvęstojo gyvenimo metus, sudarydamas sąlygas šioms vienuolijoms pasirodyti viešumoje, prisistatyti, supažindinti žmones su ypatinga vienuolijų žyme – charizma, papasakoti apie jų tikslus ir darbus.

Tokia diena – liepos 4-oji – buvo skirta Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijai.

Širvintų bažnyčioje pamaldos prasidėjo Rožinio malda, kurią vedė mūsų seselė Benedikta. Prie mikrofono ji perskaitė Rožinio intenciją ir pakvietė visus įsitraukti į šią maldą, toliau perskaitydama slėpinius ir jiems skirtus mąstymėlius, o maldas kalbėjo Širvintų parapijos Gyvojo Rožinio draugijos moterys, na, žinoma, ir mes, seserys.

Po Rožinio maldos sekė Švč. Sakramento adoracija, kurią taip pat pravedėme mes, KKMD seserys. Prie Dievo stalo grotelių klūpėjo dvi mūsų sesutės ir dvi GRD narės iš Kernavės parapijos – mūsų atsivežtoji „palaikymo“ komanda.

Išstačius Švč. Sakramentą, mes, seserys sugiedojome eucharistinę giesmę „O Šventoji Monstrancijos Duona…“ ir po trumpos pauzės sekė mąstymėlis, kurio reziumė – iki žemės kraštų šlovė Tau, širdžių Karaliau, teaidi. Tekstą parašė ir skaitė seselė Felicija.

Po mąstymėlio tyloje pabuvome su jo mintimis, kiek vėliau sugiedojome giesmę „O šventa Eucharistija …“ , ir po jos tęsėsi įprastos Švč. Sakramento pamaldos – palaiminimas Švč. Sakramentu ir uždarymas.

Pagaliau atėjo tas momentas, kai žmonėms buvo pasakyta, kas tos Kernavės seserys. Dabar prie mikrofono teko kalbėti man, kongregacijos gen. vyresn. s. Irenai.

Atsisveikinimas

Atsisveikinimas

Pirmiausia pristačiau visas seseris vardais – jos turėjo atsistoti ir pasirodyti. Toliau paaiškinau žmonėms kongregacijos pavadinimą – kodėl kongregacija vadinasi merginų ir kodėl diakonių. Merginų – todėl, kad pagal mūsų Konstituciją į kongregaciją niekuomet nebus priimamos moterys ar našlės. Diakonių – įžadine prasme istoriškai orientuojantis į pirmuosius amžius, kai moterys diakonės buvo kunigų pagalbininkės švietimo, labdaros ir kituose artimo meilės darbuose.

Kongregacija įkurta ir patvirtinta 1957 m. kovo 29 d. Ji atsirado tuo mūsų Tėvynės laikotarpiu, kai daugelis vyskupų bei kunigų buvo kalėjimuose bei tremtyje, o likusiųjų Lietuvoje teisės labai apribotos. Todėl reikėjo kongregacijos, kuri galėtų praplėsti kunigų darbą parapijose, įsiliejant į žmonių kasdienybę, liudyti Kristų ne rūbu, o giliu vidiniu gyvenimu – pirmųjų krikščionių pavyzdžiu. Veiklos pradžia – Vilniuje, šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia buvo ta vieta, kur rinkdavosi miesto inteligentija, ypač studentai. Ją savo bažnyčia pasirinko ir dvi jaunos gydytojos – Regina Bakevičiūtė ir Elena Žitkevičiūtė. Dar studijuodamos Kaune ir gyvendamos seserų kazimieriečių bendrabutyje, susipažino su vienuolišku gyvenimu, tačiau jų netraukė abituotas vienuolynas, svajojo apie kitokio pobūdžio vienuoliją, kurioje galėtų savo gyvenimą paaukoti Dievui ir žmonėms, būti arčiau žmonių ir konkrečiu savo gyvenimo būdu liudyti Dievą ir skleisti tikėjimą. Savo sumanymu jos pasidalijo su tuo metu šv. Mikalojaus bažnyčioje klebonu dirbusiu Česlovu Krivaičiu, kuris pritarė jų minčiai ir greitu laiku paprašė istorijos mokslų daktarą kun. Juozą Stakauską, mokslus baigusį užsienyje ir turėjusį didelį patyrimą apie vienuolynų gyvenimą, parašyti naujai vienuolijai Konstituciją ir Regulą. Mūsų kongregacijos kūrimo iniciatoriai kleb. Č. Krivaitis ir dr. kun. J. Stakauskas buvo inkardinuoti Kaišiadorių vyskupijai, todėl kongregacijos patvirtinimo reikalu nutarta kreiptis į jau iš tremties grįžusį Kaišiadorių vyskupą, dabar jau Dievo tarną Teofilių Matulionį. Vyskupas, supratęs idėjos reikalingumą, pritarė tokios kongregacijos kūrimui ir 1957 m. kovo 29 d. Birštone, dalyvaujant dr. J. Stakauskui, R. Bakevičiūtei ir E. Žitkevičiūtei, KRISTAUS KARALIAUS MERGINŲ DIAKONIŲ KONGREGACIJĄ (lot. Congregacio Christi Regis sororum diaconisarum) patvirtino ir palaimino, suteikdamas visus įgaliojimus toliau tvarkyti jos reikalus kun. Česlovui Krivaičiui. Konspiraciniais sumetimais Konstitucijos patvirtinimo data buvo parašyta 1944 m.

Agapė

Agapė

Per tų pačių, 1957-ųjų, metų Velykas – balandžio 21 d. – pagal patvirtintą Konstituciją pirmuosius amžinus skaistybės, klusnumo ir neturto įžadus padarė Regina Bakevičiūtė, Elena Žitkevičiūtė ir Zofija Šiožinytė. Dvi pirmosios jau iškeliavo į Amžinojo Tėvo namus, seselė Zofija yra tarp mūsų.

1964 m. mons. Česlovas Krivaitis, dalyvaudamas Vatikano II susirinkime, pagarsino kongregacijos egzistavimo faktą ir gavo popiežiaus Pauliaus VI palaiminimą kongregacijai.

Pagal kongregacijos specifinę paskirtį ir tikslus, jos narės turėjo būti merginos, baigusios ar dar besimokančios aukštosiose arba specialiosiose vidurinėse mokyklose, turėjo siekti dvasinio augimo pagal regulą ir savo asmeniniu gyvenimu skleisti Kristaus meilę savo darbo ar gyvenamoje aplinkoje, padėti kunigams pastoraciniame darbe, prisidėti prie krikščioniškos kultūros ugdymo ir kitų Bažnyčiai rūpimų darbų pagal vietos Ordinaro patvarkymus. Savo išore jos negalėjo skirtis nuo aplinkos, kurioje dirbo ar mokėsi, todėl specialaus vienuoliško rūbo neturėjo. Seserų drabužis turėjo atitikti kiekvienos pareigas ir užsiėmimus, turėjo būti paprastas, kuklus, atitinkantis neturto dvasią.

Švč. Sakramento adoracija

Švč. Sakramento adoracija

Mūsų simboliai – erškėčiuota Kristaus galva kryžiaus fone ir amžinųjų įžadų žiedas. Ypatinga seserų diakonių vidinė žymė ir charizma yra džiaugsmingas tarnavimas Dievui ir žmonėms pagal šv. Pranciškaus Saleziečio dvasią, tarpusavio meilė ir sutarimas pirmųjų krikščionių pavyzdžiu.

Vyskupo Teofiliaus Matulionio pavedimu kun. Česlovui Krivaičiui kongregaciją globojant ir ja rūpinantis, kandidačių skaičius iš bestudijuojančio jaunimo 1957-1959 išaugo iki 22.

Mūsų kandidatės gyveno įsteigtuose namuose po keturias ar penkias drauge su vyresnėmis seselėmis, atlikinėjo novicijatą, kartu meldėsi, tęsė studijas, klausė kun. dr. J. Stakausko dėstomo seminarijos kurso, dalyvavo jo vedamose rekolekcijose. Laisvu nuo studijų laiku talkino įvairiuose bažnyčios reikaluose – leido bažnytinį laikraštėlį, perrašinėjo religinę literatūrą, gaidas, nes jokių dauginimo aparatų nebuvo. Ir tokia aktyvi mūsų veikla neliko nepastebėta. Prasidėjo seserų sekimai, tardymai, gąsdinimai ir grasinimai. Norint išvengti skaudesnių pasekmių, teko seseris išsklaidyti, nutraukti jų aktyvią veiklą. Ir tas laikotarpis užsitęsė daugiau kaip dešimtį metų. Per tą laikotarpį kongregacijoje įvyko negrįžtamų pakitimų: vienos seserys gyveno atsiskyrusios ir kantriai laukė tinkamesnių laikų. Man pačiai amžinųjų įžadų teko laukti net iki 1972 m., nors į kongregaciją atėjau 1958 m. Kai kurios seserys išėjo į kitus vienuolynus, dar kitos tęsė veiklą toliau. Dėl to atsirado nuo mūsų atskilusi šaka – „Kristaus Karaliaus seserys“, reziduojančios Vilniuje, Trinapolyje. Dar kelios seserys, nesulaukusios geresnių laikų, sukūrė katalikiškas šeimas.

Seserų diakonių veikla tapo aktyvesnė, kai 1979 m. mons. Česlovas Krivaitis buvo paskirtas Kernavės klebonu. Seserys talkino klebonui įvairiuose tiek dvasinio, tiek kultūrinio atstatymo bei atgaivinimo darbuose. Nemažai padirbėta statant naujuosius parapijos namus – kleboniją. Teko rūpintis statybinėmis medžiagomis ir jų atvežimu.

Bendra nuotrauka

Bendra nuotrauka

Šiuo metu tebegyvename Kernavėje. Ant mūsų rankų yra ir bažnyčios, ir aplinkos priežiūra, ir pastoraciniai reikalai. Mirus klebonui mons. Česlovui Krivaičiui, parapija tapo aptarnaujama, mus aptarnaujantis klebonas reziduoja Musninkuose, mums tenka visapusiškai talkinti klebonui pastoracijoje. Parapijoje dirbame savanorystės pagrindais. Smagu, kad esame reikalingos ir naudingos.

Po tokio mano „pranešimo“ buvo aukojamos šv. Mišios už mūsų kongregaciją, už mirusias seseris, už naujus pašaukimus į vienuolių gyvenimą ir buvo pakviesti visi Mišių dalyviai paremti mus malda. Šv. Mišias aukojo kun. Vidas Bernardas Sajeta, už ką mes esame jam labai dėkingos; Dievo Žodį perskaitė seselė Albina, o mes visos seserys giedojome Kristui Karaliui skirtas giesmes.

Na o po šv. Mišių bendravome agapėje, kurią suruošė šaunios Širvintų parapijos Gyvojo rožinio draugijos moterys. Tariame ačiū joms už išradingai paruoštą stalą ir parodytą nuoširdumą. Prie stalo atsakinėjome į širvintiškių mums užduotus klausimus ir kvietėme jas apsilankyti pas mus Kernavėje. O už suteiktą galimybę mūsų kongregacijai „išeiti į viešumą“ dėkojame gerbiamam dekanui, kun. Leonui Klimui.

KKMD kongregacijos vardu – s. Irena

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+