Musninkiečių etnografinė ekspedicija

Musninkiečių ekspedicija

Musninkiečių ekspedicija

Saulėtą spalio popietę dvylika Musninkų vaikų dienos centro narių dalyvavo etnografinėje ekspedicijoje. Keliavom po Strazdus, Bartasiūniškius, Spietiškius. Kartu su mumis ėjo socialinė pedagogė Ieva Vaitkeviča ir lietuvių kalbos mokytoja Eglė Dikčienė. Norėjome aplankyti senyvus žmones, sužinoti kaimo tradicijas, apžiūrėti senus rakandus, kuriuos anksčiau naudojo buityje.

Atvykę į Strazdus užėjome pas labai malonią močiutę. Jos vardas buvo Viktorija Adomavičiūtė – Lisauskienė. Viktorijai – 85 metai. Anksčiau ji gyveno Kernavės seniūnijoje, Pakalniškių kaime. Ponia Viktorija pasakojo, kad gyveno 8 asmenų šeimoje. Nuo 12 metų pradėjo ganyti gyvulius. Už darbą gaudavo 3 centnerius (150 kg) grūdų. Būdama 16 metų pjovė rugius. Senolė baigė 3 mokyklos skyrius. Kiekvieną sekmadienį su visa šeima eidavo į bažnyčią. Kai būdavo atlaidai, visos Kernavės ir Pakalniškių merginos ir mergaitės jose gėles barstydavo. Kai liepdavo papuošti altorių, visada stengdavosi jį papuošti kuo gražiau. Seniau linksmindavosi gegužinėje. Jaunimas susirinkdavo pievoje, išpuošdavo aikštelę beržais. Kaimas turėjo nuosavus muzikantus, kurie visada grodavo per gegužinę. Kai ponia Viktorija tekėjo, per vestuves segėjo rūtų vainikėlį, nes rūtos – merginų skaistumo, tyrumo simbolis. Vyrai dabindavosi ąžuolais. Susituokusi atsikėlė gyventi į Strazdus – vyro tėviškę.

Išėję iš ponios Viktorijos nukeliavome pas Veroniką Vilkelytę – Lisauskienę ir Gražiną Miknevičiūtę – Dambrauskienę. Kai paklausėme, kaip anksčiau jos vaikystėje gyveno, moterys atsakė: „Nelakstėm taip, kaip dabar vaikai laksto. Melždavom karves, gyvulius ganydavom, bedirbdami užtraukdavom kokią dainušką. Švęsdavom gegužines, šokdavom, linksma būdavo.“

Ponia Veronika gyveno taip, kaip visi tų laikų vaikai. Nuo vaikystės dirbdavo įvairiausius darbus: ganydavo gyvulius, ravėdavo daržus, padėdavo tėvams. Veronika yra kilusi iš Strazdų kaimo. Jame gyvena iki šiol. Paaugusi ji vaikščiodavo į vakaruškas. Ir Strazdų kaimas turėdavo nuosavus muzikantus. Užaugusi ji ištekėjo ir susilaukė vaikų. Vaikai padėdavo tėvams buityje: skalbinius skalbdavo upėje, gyvulius ganydavo miške.

Musninkiečių ekspedicija

Musninkiečių ekspedicija

Ponia Gražina Dambrauskienė gyveno labai panašiai kaip ir Veronika Lisauskienė. Būdama vaikas, padėdavo tėvams buityje. Gražina kilusi iš Gelvonų parapijos. Šiame kaime švęsdavo gegužines.

Užsukome pas Aldoną Bernotienę – Lisauskaitę. Keliavome per pievas, teko lipti nuo stataus kalno. Senolė – labai maloni moteriškė. Jos anūkas mus pavaišino šokoladu ir pyragu. Ponia Aldona parodė senus rakandus, kuriuos naudodavo buityje, pasakojo apie senų daiktų paskirtį. Labai gražiai padainavo. Atsisveikinę kopėme atgal į tą statų kalną, ėjome per tas pačias nuostabias pievas.

Sužinoję apie tų apylinkių tradicijas, šventes, papročius ir buitį nusprendėme surengti popietę ir papasakoti, ką sužinojome lankydamiesi senuosiuose Strazdų, Bartasiūniškių, Spietiškių kaimuose.

Nieko nelaukdami kibome į darbą. Reikėjo sutvarkyti, susisteminti sukauptą medžiagą. Kad dirbti būtų lengviau, padedami lietuvių kalbos mokytojos Eglės Dikčienės, pasidalinome darbais, susipažinome su tautosakinės, etnografinės medžiagos tvarkymo taisyklėmis. Saulė Marija Ranonytė ir Milgintė Jurkevičiūtė, aštuntos klasės mokinės, klausėsi pateikėjų kalbos įrašų ir tyrinėjo kalbą (fonetinius ypatumus, leksiką), parengė skaidres. Septintos klasės mokiniai – Karina Milinavičiūtė ir Giedrius Dabužinskas pagal ekspedicijoje užpildytą anketą padarė korteles, kuriose aprašė senus rakandus, pasirengė juos pristatyti draugams. Septintokas Audrius Usaitis iš Bartasiūniškių kaimo užrašė savo močiutės atliekamos dainos tekstą. Ugnė Dikaitė, šeštos klasės mokinė, rašė straipsnelį mokyklos svetainei ir rajoninei spaudai. Rūta Galvosaitė ir Karolina Liutkutė, penktos klasės mokinės, kartu su socialine pedagoge Ieva Vaitkevičia parengė nuotraukų skaidres, pasiruošė jas pristatyti. Visa penktokų klasė prisijungė prie etnografinės ekspedicijos: savo namuose ieškojo senų daiktų, relikvijų, mokėsi rastus daiktus aprašyti. Gimnazijos etnografinio būrelio nariai, vadovaujami mokytojos Astos Jurkevičienės, pasiklausę ekspedicijos įrašų, mokėsi lietuvių liaudies dainų. Karina Milinavičiūtė nupiešė kvietimus senoliams, o aštuntos klasės mergaitės juos užrašė dailyraščiu.

Į etnografinės ekspedicijos pristatymą pakvietėme Strazdų, Bartasiūniškių, Spietiškių kaimų senoles ir mokytoją Filomeną Vaicekauskienę, kuri buvo dalyvavusi ne vienoje etnografinėje ekspedicijoje ir galėjo pasidalinti patirtimi, įgyta renkant tautosakinę medžiagą.

Trijų savaičių darbą vainikavo netradicinė lietuvių kalbos pamoka, skirta penktų – aštuntų klasių mokiniams. Susirinkę į aktų salę mokiniai pristatė nuveiktus darbus, pasiklausė mokytojos Filomenos Vaicekauskienės pasakojimo apie apylinkių kaimų pavadinimus, padainavo, pažaidė senovinį liaudies žaidimą.

Musninkiečių ekspedicija

Musninkiečių ekspedicija

Mokiniams, dalyvavusiems etnografinėje ekspedicjoje, už medžiagos rinkimą, tvarkymą dėkojo Musninkų kaimo bendruomenės „Spindulys“ narė Andžela Rolienė. Visi mokiniai, dalyvavę netradicinėje lietuvių kalbos pamokoje, skanavo tortą, kuriuo vaišino Musninkų kaimo bendruomenė „Spindulys“. Močiutėms, kurios maloniai priėmė ekspedicijos dalyvius savo namuose ir dalinosi gyvenimiškąja patirtimi, dainavo, parodė senuosius rakandus, bet dėl ligos negalėjo atvykti į mokyklą, bendruomenė padovanojo po šakotį.

Pažinti gimtąjį kraštą svarbu, juk čia mūsų šaknys, mūsų tėvų ir senelių žemė. Čia prabėga mūsų vaikystė, jaunystės metai. Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos mokiniai pasiryžę tęsti pradėtą darbą.

Šeštos klasės mokinė Ugnė Dikaitė, lietuvių kalbos mokytoja Eglė Dikčienė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "Musninkiečių etnografinė ekspedicija"

  1. barake.lt parašė:

    Labai gerai, kad yra tokia mokytoja, kuri organizuoja tokius renginius. Reikia domėtis tuo, kad dar gyva.

Comments are closed.

scroll to top