Kūryba sielvartui suteikia laisvę

Antanas Šimkus teigia, kad kūryba yra vidinio sielvarto išlaisvinimas. (Nuotrauka iš socialinės paskyros Facebook)

Antanas Šimkus teigia, kad kūryba yra vidinio sielvarto išlaisvinimas. (Nuotrauka iš socialinės paskyros Facebook)

Poezija – kūrybinis žmogaus menas, nuolatinis savęs ieškojimas bei gyvenimo grožio atradimas. Tai kalba, kuri sukelia jausmus, prisiminimus, galbūt tam tikrus skaudžius išgyvenimus ir suartina su pačiu kūrėju. Dažnam iš mūsų yra sunku analizuoti poezijos kūrinius, nes kiekvienas tą pasaulį mato savaip. Tad įdomu išgirsti viso to kūrybinio proceso užuomazgas iš paties poeto. Šį kartą kalbinsime jaunesnės kartos (g. 1977 m.) kūrėją – Antaną Šimkų. Poetas ne tik kuria eiles, bet dar yra literatūrologas, publicistas… 1995 m. Vilniuje baigė M. Daukšos vidurinę mokyklą. 1995-2000 m. VPU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, įgijo bakalauro ir magistro laipsnį. 2004-2009 m. dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ publicistikos skyriaus ir jaunimo puslapių „Aktyvios jungtys“ redaktoriumi, 2009-2015 m. – interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ kultūros temų redaktoriumi. Nuo 2015 m. dirba mėnraščio „Metai“ vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2010 m. 2005 m. vakaronėje „Eilėraščiai per naktį“ laimėjo pagrindinį prizą „Vienkartinio eilėraščio“ konkurse, 2010 m. apdovanotas Jaunojo jotvingio premija, 2012 m. – Vilniaus miesto savivaldybės mero premija, 2013 m. – „Poezijos pavasario“ prizu už poeziją vaikams. 1999 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Skradžiai“ ir po vienuolikos metų, dienos šviesą išvydo antroji poezijos knyga „Sezonas baigtas“. Poetas nuoširdžiai atskleidė kūrybines jausmų gelmes ir pasidalino pasaulio suvokimo potyriais.

– Galbūt šis klausimas jau kiek ir pabodęs, nes manau, kad dažnas to klausia, bet vedama smalsumo negaliu nepasiteirauti, kaipgi jums gimė potraukis kūrybai, tiksliau tariant – poezijai? Kada pirmą kartą ir kokiomis aplinkybėmis jūsų pirmosios poezijos mintys persikėlė į baltą popieriaus lapą?

– Manau, kad įkvėpimas atsirado nuo pirmųjų prisilietimų prie poezijos. Supratau, jog ji man sako kažką daugiau nei tai, kas bandoma įskiepyti pamokų metu. Man ji atrodė įdomi. Kaip apie vieną iš įkvėpėjų galėčiau kalbėti apie jau „amžiną atilsį“ Tomą Arūną Rudoką ir jo antrąją poezijos knygą „Žūt būt“. Man, paaugliui, jo parašyti eilėraščiai buvo visiškas kontrastas tų „programinių“ poetų kūrybai, kurią studijavome pamokų metu. Gerai atsimenu to poezijos rinkinio eilėraštį, pavadintą „Pankas“. Jis atitiko mano, paauglystės maištautojo, požiūrį į pasaulį ir emocinę būseną. Pasirodo, poezija gali būti kovojanti, ja galima kalbėti nuo savęs, nuoširdžiai atsiverti… Tai buvo toks pirminis impulsas, kuris tuo metu užvaldė mano mintis ir paviliojo poezijos link.

Kalbant apie pirmąjį eilėraštį, tai jis buvo užrašytas gal septintoje klasėje per pamoką. Tekstas gimė ne be tokio socialinio aspekto. Daug ką svarbaus veikdavau pamokų metu, išskyrus mokymąsi, žinoma… Ką nors norėdavosi veikti: vieni neduodavo ramybės klasės draugams, kiti piešdavo, treti dar kokia veikla užsiimdavo, kad tik greičiau prabėgtų pamoka. O man gimė mintis kažką parašyti apie visą tą klegesį pamokoje. Parašytą eilėraštį perskaitė suolo draugas, vėliau – dar keletas klasės draugų, ir jiems patiko. Tuomet ta kūryba buvo rašoma gal dėl kitų dėmesio. O po kelerių metų suvokimas pasikeitė, pradėjau į viską žiūrėti rimčiau, daugiau knygų skaičiau, atsirado nuolatinis pasaulio tardymas, klausinėjimas: kodėl viskas vyksta vienaip ar kitaip… Rašymas daugiau kildavo iš mano vidinės nuotaikos, požiūrio, tad ir ta kūryba tapo gal kiek brandesnė. Lietuvių kalbos mokytoja pastebėjo, kad rašau, paragino dalyvauti kūrybos konkursuose. Taip buvau pastebėtas respublikiniame jaunųjų filologų konkurse, taip viskas po truputį ir plėtėsi. Malonu sulaukti tam tikro pripažinimo, tik nesu iš tų, kurie nuolat mėgsta būti dėmesio centre.

– Iki šių dienų viešumą išvydo du jūsų kūrybos eilėraščių rinkiniai „Skradžiai“ ir „Sezonas baigtas“? Koks esminis skirtumas ir kokie panašumai jungia šiuos abu leidinius?

– Nelengva savo paties kritiku būti ir žvelgti į visą tą kūrybą iš šalies. Sakyčiau, kad pirmoji knyga, mano supratimu, yra labiau „žalia“, be išbaigtos struktūros. Ją susidėlioti man labai padėjo jau minėta lietuvių kalbos mokytoja Vilija Janušauskienė ir poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas. Beje, jis ir buvo šio rinkinio, išleisto Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ serijoje, redaktorius. Ta knyga buvo lipdoma, perlipdoma gal keletą metų, tokia „stumk-trauk“, daug abejonių buvo, ką dėti ir ko nedėti… Pavadinimas „Skradžiai“ susijęs su vienu eilėraščiu, kuriame baisiai keikiausi… Tuo metu įsivaizdavau esąs toks prakeiktasis poetas, buvau labai įsigyvenęs į savo vidines, be abejo, depresyvias būsenas. Viską tepliojau juodomis spalvomis, pasaulis man atrodė žiaurus ir aš toks vienišas jame, – tad visas tas vidinis pragaras ir diktavo man eilėraščius. Na o antroji knygelė, kuri atsirado jau praėjus ilgam laiko tarpui, buvo rašoma kitaip, kitu gyvenimo etapu. Neplanavau, kad visa tai susidės į rinkinį – tiesiog gyvenau ir rašiau. Buvau emigravęs, grįžau, nelegaliai gyvenau bendrabutyje, kasdienis bohemiško, intensyvaus gyvenimo tempas, ištikusios rimtos ir ne visai rimtos meilės istorijos, – iš visų tų išgyvenimų ir dėliojosi poetiniai horizontai. Taip gyvendamas ir rašydamas išlaisvindavau kažką savo viduje. Tas rašymas buvo tarsi tam tikras susikaupusių jausmų, emocijų, išgyvenimų perkėlimas į laisvę. Kadangi vis dažniau atsidurdavau tarp žmonių, kurie rašė ir tą kūrybą išleisdavo skaitytojų teismui, tad pamaniau, kad ir man gal jau laikas išleisti tą antrą knygą. Sakyčiau, „Sezonas baigtas“ yra aiškesnė kalbėjimo, eilėdaros prasme. Gal net taip galim sakyti: antroji knyga yra „išdistiliuota“ pirmoji.

– Tad galima drąsiai teigti, kad visas tas menas gimsta iš paties rašytojo išgyvenimų ir tos aplinkos, kurioje jis gyvena?

Poetas mielai pasidalijo autografu.

Poetas mielai pasidalijo autografu.

– Mano atveju, daugmaž taip. Tačiau vėlgi – kūryba gali nusakyti tik tam tikrus dalykus. Jokiais būdais neįmanoma žvelgiant į eilėraštį šimtu procentų atkurti kūrėjo biografiją. Vis dėlto kūryba yra šis tas daugiau, nei koks CV rekonstravimas. Poezijos analizė nėra realybės rekonstravimas, kaip ir kūryba neturėtų būti grindžiama atitikmens realybei aspektu. Žinoma, kai rašau, noriu, kad ir tas, kas skaito, patirtų kažką panašaus. Noriu, kad atpažintų šį bei tą iš mano pojūčių ir patirties, tačiau, ką su tuo daryti, jau yra skaitytojo sprendimas. Skausmas, sielvartas – man atpažįstami vardai. Šie dalykai man yra poezijos šaltinis. Apgaubtas šių jausmų rašau ir transliuoju kažką kitiems. Aišku, gyvenime nutinka daug gražių įvykių, kupinų džiaugsmo, bet tokios būsenos negaliu kurti. Viskas, kas nesvetima žmogui, – gali būti ant popieriaus, bet man pasiduoda tik tam tikri aspektai.

– Ar turite autorių, į kuriuos gal kažkiek lygiuojatės, kurie įkvėpė jus visam šiam procesui?

– Pirmasis poetas, kuris suteikė impulsą kūrybai, – Tomas Arūnas Rudokas. Vėliau su juo susipažinome, bendravome, gaila, kad jo nebėra… Studijų metais atradau rusų poetą Josifą Brodskį – jis buvo ir tebėra vienas mėgstamiausių mano kūrėjų. Ypač žavi ankstyvoji jo kūryba. Manau, kad jo įtakos mano tekstams yra. Laikausi nuostatos, jog įtaka nėra blogai. Rašytojai, mano nuomone, sąmoningai kažko nesiskolina, neplagijuoja – tai tam tikra giminystė, kai susigyveni su kito tekstu. Ir tai tampa sava.

– Kokie būtų kūrybiniai planai ateičiai?

– Norėčiau parašyti kūrinių vaikams. Gal kažką jau ir turiu pradėjęs, bet pabaiga vis atsideda dėl kitų intensyvaus gyvenimo veiklų. O kalbant apie poezijos rinkinį suaugusiesiems, – manau, kad dar porą trejetą metų jo nebus. Šiuo metu gyvenimas sukasi pašėlusiu tempu, bet jei renkuosi tą sukimąsi – vadinasi, randu ir jame kažkokią prasmę.

– Dėkoju už kūrybinę motyvaciją ir šiltą bendravimą.

Odeta Kuročkina

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top