Skaityta: 1 688
Kūčių valgiai. Prieš 80 metų ir šiandien
Gruodžio 24 dieną, Kalėdų išvakarėse, švenčiamos Kūčios. Šeima sėda prie šventinio stalo, ant kurio, sekant tradicijomis, dedama 12 patiekalų, simbolizuojančių 12-os mėnesių metus ir 12 Jėzaus apaštalų. Kaip sutikdavo šv. Kalėdas mūsų seneliai ir koks nelengvas tada buvo jų gyvenimas, pasakoja Žemųjų Viesų gyventoja Veronika.
Veronika prisimena savo vaikystę prieš 80 metų dar gatviniame rėžiniame Viliaudžių kaime (Ukmergės rajone, nuo Širvintų tiesiai būtų apie 20 kilometrų). Kaime visų šeimų žemės buvo padalytos į 3 vienodo pločio ir ilgio rėžius. Pirkios stovėjo labai arti viena prie kitos – dviejų statinių stogai lietėsi, ir žaisdami vaikai galėjo lakstyti tarpu tarp sienų lyg tuneliu. Dar ikimokyklinio amžiaus Veronika prisimena laikus, kada vyko žemės reforma – kaimai buvo ardomi, sklypai formuojami vienoje vietoje, žmonės kėlėsi į vienkiemius. Tėvas Adomas Žvirblis turėjo 10 hektarų. Nuvertęs senąją gryčią, gautame sklype iš tų pačių sienojų surentė naują. Gryčios stogas buvo šiaudinis. Po vienu stogu ir žmonės gyveno, ir gyvulius bei pašarus laikė. Gyvenamojoje pusėje – vienas nemažas kambarys su asla. Kambaryje stovėjo krosnis, nuo kurios žiemą vaikai beveik nenulipdavo, ten ir gyveno. Prieš pat krosnies angą buvo prieangis su skyle viršuje dūmams išeiti. Kad nereikėtų kiekvieną kartą krosnies kūrenti, galima buvo prieangyje, pastačius puodą ant stovo su geležinėmis kojelėmis ir po juo susikūrus ugnį, valgį pasišildyti. Kartais kambaryje tiek prirūkdavo, kad net žmonių nesimatydavo. Gulėdami ant krosnies vaikai turėdavo užsiėmimą – iškeldavo kojas ir jomis mojuodavo, iš po dūmų uždangos jos tik ir matydavosi. Gyvenamąją dalį nuo tvarto skyrė nedidelis koridorius. Už jo – tvartas su gyvuliais, dar toliau – daržinė bei varstotas su staliaus instrumentais, mat Adomas mokėjo roges, ratus sumeistrauti ir net pirkią suręsti.
Šeimoje augo penki vaikai, iš kurių pirmos trys buvo mergaitės, todėl ūkyje pagrindinius darbus tėvas nudirbdavo vienas. Daugiausiai sėdavo kviečius, rugius, žirnius. Dešimtyje hektarų dar turėjo likti vietos ganyklai – šeima laikė arklį, kelias karves, tris keturias kiaules. Rankomis reikėdavo pašarus gyvuliams paruošti, javus nupjauti, suvežti, iškulti, sumalti. Darže mama augino pačias paprasčiausias daržoves – bulves, burokus, kopūstus, agurkus, svogūnus. Pomidorų, paprikų ir kitų dabar mėgstamų daržovių nesodindavo, nebuvo mados, ko gero, kaime jos dar nebuvo žinomos.
Kasdienis dienos meniu būdavo labai paprastas. Ryte mama iškepdavo miltinių arba bulvinių blynų. Prie jų patroškindavo kopūstų, pagamindavo vadinamąją „daktienę“: sumaišydavo grietinės tirštumo košytę iš miltų ir ją kiek paraugindavo. „Daktienę“ labai skanu buvo valgyti ir su bulvėmis. Blynus kartais valgydavo ir su pienu. Per pietus išvirdavo sriubos – į krosnį nustumdavo puodą, į kurį įmesdavo gabaliuką mėsos, batvinių (ne raudonų, o pusiau cukrinių burokų) arba kopūstų. Didelėje keptuvėje iškepdavo bulvinės apskrudusios košės. Papjovus kiaulę kimšdavo „kindziukus“ (skilandžius) ir išrūkydavo kumpius, dešrų nedarydavo. Visi laukdavo švenčių, nes tik ypatingomis progomis duodavo šių skanumynų paragauti.
Prieš Kūčių vakarienę vaikus suklupdydavo ant ilgo medinio suolo aplink stalą ir visi melsdavosi. Tik papoteriavę sėsdavosi už stalo. Ant Kūčių stalo jokio pirktinio maisto, išskyrus silkę, nebūdavo. Silkes mainais už skudurus gaudavo iš važinėjančių po kaimus žydų. Mama išvirdavo avižinio kisieliaus, kuris Veronikai būdavo labai neskanus, skanesnis kisielius išeidavo iš uogų, kepdavo „kleckelius“, bandeles, sausainėlius, pyragą, blynelius, grybų kotletus. Išmirkydavo kviečių grūdus, aguonas, būdavo džiovintų obuolių, riešutų. Pieno produktų per Kūčias nevalgydavo. Ant Kūčių stalo, be abejo, nebuvo ir mėsos. Patiekalus sustatydavo ant baltos staltiesės, po kuria būdavo dedamas glėbelis lygiu sluoksneliu paskleisto šieno.
Veronikos tėvas Adomas turėjo pats susimeistravęs išeiginius ratus su sėdynėmis bei gražias roges su atramomis. Ankstų Šv. Kalėdų rytą dar tamsoje tėvai sukeldavo vaikus, susiruošdavo, visi sėsdavo į roges ir penkis kilometrus per mišką bei pusnis šliuoždavo į Lyduokių bažnyčią. Priešais bažnyčią aikštėje susirinkdavo nemažas būrys vežimų su arkliais. Ūkininkai tarsi apžiūrai išstatydavo savo žirgus ir roges… Po Mišių į namus atsiveždavo šventos ugnies ir švęsto vandens. Šventa ugnis buvo gabenama smilkstančios išdžiovintos kempinės, kurią vasarą nulupdavo nuo medžių, pagalba. Atsivežę apdūmindavo visus kampus, išvarydavo piktąsias dvasias. Per Kalėdas jau duodavo valgyti ir mėsos. Tėvas užsukusiam kaimynui pastatydavo ir savo gamybos degtinės buteliuką ir pats pas kaimyną nusinešdavo. Pasak Veronikos, nors ir sunkiai žmonės kaime dirbdavo, tačiau gyveno skurdžiai, vos galą su galu sudurdami, su kaimynais nesipyko, o kitokio gyvenimo niekas nė neįsivaizdavo…
Bagaslaviškyje gyvenančio ūkininko Bronislovo Liubomiro Vošterio nuomone, per Kūčias reikėtų paragauti nors keleto kažkada mūsų senelių mėgstamų, tačiau šiandien užmirštų patiekalų iš linų, avižų, kviečių.
Galima paruošti sėmenų spirginę. Tam reikia sėmenis pakepinti, sumalti kavamale arba sutrinti, įdėti pagal skonį druskos, pipirų ir valgyti su virtomis bulvėmis. Maltus sėmenis galima vandenyje suplakti ir truputį pakaitinti – gaunamas sėmenų pienas, labai panašus į aguonų pieną. Tokiu pat būdu iš avižų galima pasigaminti avižų pieną, kuris gerai tinka kavai užbalinti. Tokiame piene galima ir kūčiukus pamerkti.
Iš avižų gaminamas kisielius. Anksčiau virdavo grūdus, tačiau jis būdavo neskanus vaikams, reikėdavo dėti cukraus. Verdant grūdus pasišalindavo naudingos medžiagos. Dabar kisielius gaminamas iš avižinių miltų, kurių nereikia virti. Miltai užpilami šiltu vandeniu, įbarstoma duonos, dėl rūgimo įpilama kefyro, galima įmaišyti džiovintų daržovių, prieskonių, truputį želatinos. Mišinys gerai suplakamas ir paliekamas nakčiai, o iki ryto jis sukietėja, galima net pjaustyti ir valgyti su šakute.
Sėmenų išspaudos naudojamos duonai kepti. Kadangi jose nebelieka aliejaus, todėl jas galima sumaišyti su duonos tešla ir kepti duoną aukštoje temperatūroje. Per Kūčias labai tinka vartoti sėmenų aliejų su silke, svogūnais, česnakais, su raugintais kopūstais, daržovėmis. Šiaip, kasdien, maltų sėmenų galima berti į jogurtą, sriubas, ant duonos riekės su sviestu užsibarstyti.
Iš avižinių miltų kepami kūčiukai, į kurių tęšlą galima įbarstyti sėmenų, aguonų. Iš tokių miltų iškepti kūčiukai būna minkšti ir lengvai sukramtomi. Lygiai taip pat kaip manų košę, galima išsivirti ir avižinės košės. Avižas pamirkius apie 20 valandų, grūdai sužadinami, jie pasiruošia sudygti. Tada apie 50 kartų padidėja jų gyvybingumas. Šį momentą žmogus galėtų išnaudoti savo organizmo stiprinimui. Kūčių stalui galima patiekti patiekalų iš neturinčių glitimo laukinių kviečių – speltos – miltų arba tiesiog išvirti grūdus. Speltos grūdai turi malonų riešutų skonį, todėl jais galima paskaninti košę arba sriubą.
Pasak ūkininko Bronislovo Liubomiro Vošterio, šeštadienį, gruodžio 19 dieną, Širvintose, skverelyje prie miesto eglės, galima bus paragauti Kūčių stalui tinkamų patiekalų: keturių grūdų košės, pagamintos iš avižų, sėmenų, žirnių ir speltos kviečių grūdų; belukščių avižų košės; sriubos. Iš Liubomiro ūkyje užaugintų produktų patiekalus gamins atvykęs iš Joniškio rajono Povilas Mikalajūnas, žinomas ne tik Joniškio rajone, bet ir Kaune, Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose, ne kartą dalyvavęs šalies ir tarptautiniuose barbekiu čempionatuose. Vienu metu savo virtuvėje ant ratų vyras galės pamaitinti iki 350 širvintiškių…
Remigijus Bonikatas
Bagaslaviškyje gyvenančio ūkininko Bronislovo Liubomiro Vošterio nuomone, per Kūčias reikėtų paragauti nors keleto kažkada mūsų senelių mėgstamų, tačiau šiandien užmirštų patiekalų iš linų, avižų, kviečių.
Gruodžio 24 dieną, Kalėdų išvakarėse, švenčiamos Kūčios. Šeima sėda prie šventinio stalo, ant kurio, sekant tradicijomis, dedama 12 patiekalų, simbolizuojančių 12-os mėnesių metus ir 12 Jėzaus apaštalų. Kaip sutikdavo šv. Kalėdas mūsų seneliai ir koks nelengvas tada buvo jų gyvenimas, pasakoja Žemųjų Viesų gyventoja Veronika.
Veronika prisimena savo vaikystę prieš 80 metų dar gatviniame rėžiniame Viliaudžių kaime (Ukmergės rajone, nuo Širvintų tiesiai būtų apie 20 kilometrų). Kaime visų šeimų žemės buvo padalytos į 3 vienodo pločio ir ilgio rėžius. Pirkios stovėjo labai arti viena prie kitos – dviejų statinių stogai lietėsi, ir žaisdami vaikai galėjo lakstyti tarpu tarp sienų lyg tuneliu. Dar ikimokyklinio amžiaus Veronika prisimena laikus, kada vyko žemės reforma – kaimai buvo ardomi, sklypai formuojami vienoje vietoje, žmonės kėlėsi į vienkiemius. Tėvas Adomas Žvirblis turėjo 10 hektarų. Nuvertęs senąją gryčią, gautame sklype iš tų pačių sienojų surentė naują. Gryčios stogas buvo šiaudinis. Po vienu stogu ir žmonės gyveno, ir gyvulius bei pašarus laikė. Gyvenamojoje pusėje – vienas nemažas kambarys su asla. Kambaryje stovėjo krosnis, nuo kurios žiemą vaikai beveik nenulipdavo, ten ir gyveno. Prieš pat krosnies angą buvo prieangis su skyle viršuje dūmams išeiti. Kad nereikėtų kiekvieną kartą krosnies kūrenti, galima buvo prieangyje, pastačius puodą ant stovo su geležinėmis kojelėmis ir po juo susikūrus ugnį, valgį pasišildyti. Kartais kambaryje tiek prirūkdavo, kad net žmonių nesimatydavo. Gulėdami ant krosnies vaikai turėdavo užsiėmimą – iškeldavo kojas ir jomis mojuodavo, iš po dūmų uždangos jos tik ir matydavosi. Gyvenamąją dalį nuo tvarto skyrė nedidelis koridorius. Už jo – tvartas su gyvuliais, dar toliau – daržinė bei varstotas su staliaus instrumentais, mat Adomas mokėjo roges, ratus sumeistrauti ir net pirkią suręsti.
Šeimoje augo penki vaikai, iš kurių pirmos trys buvo mergaitės, todėl ūkyje pagrindinius darbus tėvas nudirbdavo vienas. Daugiausiai sėdavo kviečius, rugius, žirnius. Dešimtyje hektarų dar turėjo likti vietos ganyklai – šeima laikė arklį, kelias karves, tris keturias kiaules. Rankomis reikėdavo pašarus gyvuliams paruošti, javus nupjauti, suvežti, iškulti, sumalti. Darže mama augino pačias paprasčiausias daržoves – bulves, burokus, kopūstus, agurkus, svogūnus. Pomidorų, paprikų ir kitų dabar mėgstamų daržovių nesodindavo, nebuvo mados, ko gero, kaime apskritai jos dar nebuvo žinomos.
Kasdienis dienos meniu būdavo labai paprastas. Ryte mama iškepdavo miltinių arba bulvinių blynų. Prie jų patroškindavo kopūstų, pagamindavo vadinamąją „daktienę“: sumaišydavo grietinės tirštumo košytę iš miltų ir ją kiek paraugindavo. „Daktienę“ labai skanu buvo valgyti ir su bulvėmis. Blynus kartais valgydavo ir su pienu. Per pietus išvirdavo sriubos – į krosnį nustumdavo puodą, į kurį įmesdavo gabaliuką mėsos, batvinių (ne raudonų, o pusiau cukrinių burokų) arba kopūstų. Didelėje keptuvėje iškepdavo bulvinės apskrudusios košės. Papjovus kiaulę kimšdavo „kindziukus“ (skilandžius) ir išrūkydavo kumpius, dešrų nedarydavo. Visi laukdavo švenčių, nes tik ypatingomis progomis duodavo šių skanumynų paragauti.
Prieš Kūčių vakarienę vaikus suklupdydavo ant ilgo medinio suolo aplink stalą ir visi melsdavosi. Tik papoteriavę sėsdavosi už stalo. Ant Kūčių stalo jokio pirktinio maisto, išskyrus silkę, nebūdavo. Silkes mainais už skudurus gaudavo iš važinėjančių po kaimus žydų. Mama išvirdavo avižinio kisieliaus, kuris Veronikai būdavo labai neskanus, skanesnis kisielius išeidavo iš uogų, kepdavo „kleckelius“, bandeles, sausainėlius, pyragą, blynelius, grybų kotletus. Išmirkydavo kviečių grūdus, aguonas, būdavo džiovintų obuolių, riešutų. Pieno produktų per Kūčias nevalgydavo. Ant Kūčių stalo, be abejo, nebuvo ir mėsos. Patiekalus sustatydavo ant baltos staltiesės, po kuria būdavo dedamas glėbelis lygiu sluoksneliu paskleisto šieno.
Veronikos tėvas Adomas turėjo pats susimeistravęs išeiginius ratus su sėdynėmis bei gražias roges su atramomis. Ankstų Šv. Kalėdų rytą dar tamsoje tėvai sukeldavo vaikus, susiruošdavo, visi sėsdavo į roges ir penkis kilometrus per mišką bei pusnis šliuoždavo į Lyduokių bažnyčią. Priešais bažnyčią aikštėje susirinkdavo nemažas būrys rogių su arkliais. Ūkininkai tarsi apžiūrai išstatydavo savo žirgus ir roges… Per Kalėdas jau duodavo valgyti ir mėsos. Tėvas užsukusiam kaimynui pastatydavo savo gamybos degtinės buteliuką ir pats pas kaimyną nusinešdavo. Pasak Veronikos, nors ir sunkiai žmonės kaime dirbdavo, tačiau gyveno skurdžiai, vos galą su galu sudurdami, su kaimynais nesipyko, o kitokio gyvenimo niekas nė neįsivaizdavo…
***
Bagaslaviškyje gyvenančio ūkininko Bronislovo Liubomiro Vošterio nuomone, per Kūčias reikėtų paragauti nors keleto kažkada mūsų senelių mėgstamų, tačiau šiandien užmirštų patiekalų iš linų, avižų, kviečių.
Galima paruošti sėmenų spirginę. Tam reikia sėmenis pakepinti, sumalti kavamale arba sutrinti, įdėti pagal skonį druskos, pipirų ir valgyti su virtomis bulvėmis. Maltus sėmenis galima vandenyje suplakti ir truputį pakaitinti – gaunamas sėmenų pieno, labai panašus į aguonų pieną. Tokiu pat būdu iš avižų galima pasigaminti avižų pieną, kuris gerai tinka kavai užbalinti. Tokiame piene galima ir kūčiukus pamerkti.
Iš avižų gaminamas kisielius. Anksčiau virdavo grūdus, tačiau jis būdavo neskanus vaikams, reikėdavo dėti cukraus. Verdant grūdus pasišalindavo naudingos medžiagos. Dabar kisielius gaminamas iš avižinių miltų, kurių nereikia virti. Miltai užpilami šiltu vandeniu, įtrupinama duonos, dėl rūgimo įpilama kefyro, galima įmaišyti džiovintų daržovių, prieskonių, truputį želatinos. Mišinys gerai suplakamas ir paliekamas nakčiai, o iki ryto jis sukietėja, galima net pjaustyti ir valgyti su šakute.
Sėmenų išspaudos naudojamos duonai kepti. Kadangi jose nebelieka aliejaus, todėl jas galima sumaišyti su duonos tešla ir kepti duoną aukštoje temperatūroje. Per Kūčias labai tinka vartoti sėmenų aliejų su silke, svogūnais, česnakais, su raugintais kopūstais, daržovėmis. Šiaip, kasdien, maltų sėmenų galima berti į jogurtą, sriubas, ant duonos riekės su sviestu užsibarstyti.
Iš avižinių miltų kepami kūčiukai, į kurių tešlą galima įbarstyti sėmenų, aguonų. Iš tokių miltų iškepti kūčiukai būna minkšti ir lengvai sukramtomi. Lygiai taip pat kaip manų košę, galima išsivirti ir avižinės košės. Avižas pamirkius apie 20 valandų, grūdai sužadinami, jie pasiruošia sudygti. Tada apie 50 kartų padidėja jų gyvybingumas. Šį momentą žmogus galėtų išnaudoti savo organizmo stiprinimui. Kūčių stalui galima patiekti patiekalų iš neturinčių glitimo laukinių kviečių – speltos – miltų arba tiesiog išvirti grūdus. Speltos grūdai turi malonų riešutų skonį, todėl jais galima paskaninti košę arba sriubą.
Pasak ūkininko Bronislovo Liubomiro Vošterio, šeštadienį, gruodžio 19 dieną, Širvintose, skverelyje prie miesto eglės, galima bus paragauti Kūčių stalui tinkamų patiekalų: keturių grūdų košės, pagamintos iš avižų, sėmenų, žirnių ir speltos kviečių grūdų; belukščių avižų košės; sriubos. Iš Liubomiro ūkyje užaugintų produktų patiekalus gamins atvykęs iš Joniškio rajono Povilas Mikalajūnas, žinomas ne tik Joniškio rajone, bet ir Kaune, Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose, ne kartą dalyvavęs šalies ir tarptautiniuose barbekiu čempionatuose. Vienu metu savo virtuvėje ant ratų vyras galės pamaitinti iki 350 širvintiškių…
Remigijus Bonikatas
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
